Vėlų vakarą aš pasiekiau galingus gerai saugomus Izengardo vartus. Vartininkai mane pažino ir pasakė, jog Sarumanas manęs jau laukia, tačiau, išgirdęs užtrenkiamus vartus, aš kažkodėl sunerimau.
Įėjau į Orthanką ir užlipau laiptais pas Sarumaną. Jis pats mane sutiko ir nusivedė į vieną iš daugelio salių. Pastebėjau, jog ant jo piršto žiba žiedas.
— Vadinasi, tu atvykai, — ramiai tarė jis, bet akyse blyksėjo šalta pašaipa.
— Atvykau, — pasakiau aš, — atvykau prašyti tavo pagalbos, Sarumanai Baltasis!
Šitas titulas, atrodo, jį suerzino.
— Tu prašai pagalbos? — nusišiepė Sarumanas. — Tu, Gendalfas Pilkasis, kuris amžiais bastosi iš vieno krašto į kitą ir kiša nosį į jam visai nepriderančius reikalus.
Aš stebėdamasis pasižiūrėjau į jį.
— Tačiau reikalai klostosi taip, jog mums gali tekti suvienyti savo jėgas.
— Tai teisybė, bet kodėl tu atvykai taip vėlai? Kodėl tu ilgai slėpei nuo Tarybos svarbius dalykus, o dabar palikai savo slėptuvę Grafystėje ir atvykai čionai?
— Radagastas pranešė, jog Devynetas vėl persikėlė per Anduiną, — pasakiau aš.
— Radagastas Rudasis! — nusikvatojo Sarumanas, neslėpdamas savo paniekos, — Radagastas Paukštininkas! Radagastas Naivuolis! Radagastas Kvailys! Jis puikiai suvaidino savo vaidmenį, nes tu atvykai čia. Čia ir apsistosi po savo kelionės, Gendalfai Pilkasis, nes to noriu aš, Išminčius Sarumanas, Sarumanas Žiedų ir Spalvų Valdovas!
Aš pažvelgiau į jį ir pamačiau, jog Sarumano rūbai, kurie atrodė balti, dabar tapo spalvoti, ir nuo kiekvieno judesio mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis.
— Man labiau patinka balta spalva, — tariau aš.
— Balta?! — prunkštelėjo Sarumanas. — Balta tinka tik pradžiai. Baltą medžiagą galima nudažyti bet kokia spalva, baltas popierius tinka bet kokiems žodžiams.
— Šiaip ar taip, baltą tu jau praradai, o ją susigrąžinti nėra lengva.
— Užteks, — šiurkščiai nutraukė Sarumanas, — tu čia atvykai ne duoti patarimų, bet pasirinkti tolimesnį kelią.
Sarumanas išsitiesė ir įtaigiai pradėjo jau seniai paruoštą kalbą:
— Senosios dienos jau praėjo. Vidurio dienos taip pat eina prie pabaigos. Elfų laikai jau baigėsi, ir gimsta nauja jėga — žmonės, kuriuos mes galim valdyti. Tačiau norint valdyti, reikia turėti galią ir Išminčių gudrumą.
Paklausyk, Gendalfai, mano senas drauge ir pagalbininke! Aš pasakiau "mes" ir taip bus, jei prie manęs prisijungsi tu. Kyla nauja Jėga, ir prieš ją visos mūsų sąjungos bei sutartys yra bejėgės. Nei elfai, nei numenoriečiai jau nieko nebepadarys. Mums lieka tik vienas šansas — tai prisijungti prie tos Jėgos, Gendalfai! Jai augant, augsime ir mes ir po truputį imsime ją valdyti. Mes laikysime savo tikslus giliai širdyse, bet turėsime tris galingus tikslus: Valdžią, Jėgą ir Žinias. Galbūt, siekiant jų, teks imtis ir nešvarių priemonių, bet juk silpni ir nepatiklūs draugai yra blogiau už stiprius priešus. Jei mes susijungsime, net Sauronas negalės mūsų įveikti.
— Sarumanai, — tariau aš, — aš jau esu girdėjęs panašių kalbų, bet iš Mordoro šauklių lūpų ir netikiu, jog tu tik dėl to privertei mane joti tokią tolybę.
Jis metė į mane žvilgsnį ir valandėlę svarstydamas patylėjo.
— Matau, jog tavęs dar netraukia šitas kelias. Kol kas dar netraukia, nes tu nenori suprasti, jog senos priemonės jau neveiksmingos. — Sarumanas padėjo savo ilgą ranką man ant peties ir sušnibždėjo: — Kodėl gi ne, Gendalfai? Kodėl gi ne visagalis Žiedas? Jeigu mes valdytume jį, tai valdytume ir visą Jėgą. Štai kodėl tave čionai pasikviečiau. Aš turiu daug ištikimų akių ir esu įsitikinęs, jog tu žinai, kur slypi šitas nuostabus daiktas. Argi ne taip? Jeigu ne, tai kodėl pradėjai taip dažnai lankyti Grafystę ir kodėl ten skuba Devynetas?
Jam tai pasakiusias greitai pakėliau galvą ir Sarumano akyse pamačiau taip gerai pažįstamą geidulį, kurio jis nesugebėjo paslėpti.
— Sarumanai! — tariau aš, atsitraukęs keletą žingsnių atgal. — Tu puikiai žinai, jog Žiedą gali mūvėti tik vienas, todėl nesivargink sakydamas "mes". Tačiau iš manęs negausi nei Žiedo, nei žinių apie jį. Sarumanai, tu buvai Tarybos galva, bet tik dabar parodei savo tikrąjį veidą. Atrodo, jog man lieka tik du keliai: tarnauti arba Sauronui, arba Sarumanui. Aš netarnausiu nei tam, nei kitam. Ar dar gali ką nors pasiūlyti?
Apsimestinis Sarumano abejingumas dingo, ir jis grasindamas tarė:
— Taip, aš nesitikėjau, jog tu pasielgsi išmintingai, tačiau vis dėlto daviau tau šansą prie manęs prisijungti ir apsisaugoti nuo širdgėlos ir rūpesčių. Tu pasirinkai trečią kelią ir pasiliksi čia iki galo.
— Iki kokio galo?
— Iki tol, kol nepasakysi, kaip rasti Žiedą, arba jis bus rastas, nepaisant tavo priešinimosi. Tada Didysis Žiedų Valdovas turės antraeilių reikalų, pavyzdžiui, kaip apdovanoti Gendalfą Pilkąjį už jo užsispyrimą bei įžūlumą.
— Paprastai antraeilius reikalus būna sunkiausia tvarkyti, — tariau aš, bet Sarumanas tik nusijuokė — jis, kaip ir aš pats, puikiai žinojo, kad kalbu tuščiai.
Jie pasodino mane pačioje Orthanko viršūnėje, aikštelėje, iš kurios Sarumanas stebėdavo žvaigždes. Iš ten nebuvo jokio išėjimo, išskyrus siaurus laiptus su tūkstančiu laiptelių, kurie vedė į vidinį kiemą. Apačioje, slėnyje, rinkosi vilkai ir orkai — tai rodė, jog Sarumanas dar netarnauja Sauronui, o telkia savo asmeninę armiją. Iš kalvių ir liejyklų kilo dūmų debesys ir sukosi aplink Orthanką. Aš stovėjau salėje tarp debesų jūros ir negalėjau veikti, negalėjau pabėgti! Aikštelė buvo tokia mažytė, kad net vaikščiodamas neatsikratydavau ledinio šalčio. Tačiau labiau net už šaltį ir karčius dūmus gėlė mintis apie Devynis Raitelius, šuoliuojančius į Grafystę.
Mane pribloškė žinia apie nazgulus, nors išgirdau ją iš Sarumano, kuris galėjo ir pameluoti, bet kelyje į Izengardą jau buvau girdėjęs tokias užuominas. Mano širdies nepaliko baimė dėl draugų Grafystėje, nors vyliausi, jog Frodas gavo mano laišką, iš karto išvyko ir pasiekė Rivendeilą greičiau už persekiotojus. Tiesa, nei mano viltys, nei būgštavimai nepasitvirtino. Aš visas viltis dėjau į storulį smuklininką iš Bryliaus, bet bijojau augančios Saurono galybės. Bet storulis, užsiėmęs savo eliu ir svečiais, laišką išsiųsti užmiršo, o Saurono jėgą pervertinau. Tačiau vienišas ir paimtas į nelaisvę aš negalėjau net įsivaizduoti, kad Priešas veiktų neryžtingai ir nepagautų vieno hobito.
— Aš mačiau tave, — staiga sušuko Frodas, — tu vaikščiojai pirmyn ir atgal ir tavo plaukuose atsispindėjo mėnulis.
Gendalfas nustebęs nutilo ir pažiūrėjo į hobitą.
— Aš tada tik sapnavau, — paaiškino Frodas, — bet dabar staiga prisiminiau. Tai įvyko jau man išvykus iš Grafystės.
— Taip, mano kalėjimas buvo šviesus, — kalbėjo Gendalfas, — nors to nepasakysi apie mano mintis. Įsivaizduojate: Gendalfas Pilkasis pakliuvo kaip musė į voratinklį ir negali skubėti į pagalbą draugams. Bet net pačiam tankiausiam voratinklyje galima surasti silpną giją. Iš pradžių pagalvojau, jog Radagastas, kaip ir Sarumanas, tapo išdaviku, bet prisiminęs mūsų susitikimą supratau, jog Radagastas irgi buvo apgautas: jis visai nemoka apsimetinėti, ir aš tuoj pat būčiau pajutęs netikrumą ar apgaulę jo balse, bet Radagasto žodžiai mane įtikino, ir aš pagal Sarumano sumanymą patekau į nelaisve.
Štai čia ir žlugo Sarumano planas, nes nieko neįtardamas Radagastas išpildė savo pažadą: nukeliavo prie Gūdžiosios Girios ir paprašė Kalnų Erelių pasirūpinti manimi. Kalnų Ereliai, skraidydami aukštai danguje ir matydami besiburiančius vilkus arba orkų ordas, įsibrovusius į Gūdžiąją Girią vaduoti Golumo, išsiuntė pas mane šauklį.