— Nejaugi? Nejaugi vėl keliauju, keliauju su nykštukais? Ak, kiek metų apie tai svajojau! Sudie! — tarė Bilbas savo senajam namui, nusilenkęs jo durims. — Sudie, Gendalfai!
— Ne "sudie", Bilbai, o "iki pasimatymo"! Pasisaugok! Tu nebejaunas hobitas, bet proto daug neįgijai.
— "Pasisaugok"! Dar ko! Nesijaudink dėl manęs. Dabar aš toks laimingas, koks niekada nebuvau, jei tu gali tai suprasti. Bet laikas keliauti, — pridėjo Bilbas ir tyliu balsu, lyg pats sau, užtraukė:
Bilbas pastovėjo, patylėjo ir nieko daugiau nepasakęs nusisuko nuo šviesų bei balsų palapinėse. Lydimas trijų savo kompanionų, Bilbas perėjo sodą, paskui nusileido nuožulniu takeliu, peršoko per gyvatvorę ir dingo tankioje žolėje.
Gendalfas dar pastovėjo, žvelgdamas į tamsą, ir tarė:
— Lik sveikas, mano brangusis Bilbai, iki kito mūsų susitikimo!
Burtininkas atsiduso ir įėjo vidun.
Netrukus atėjęs Frodas rado Gendalfą, sėdintį tamsoje ir giliai susimąsčiusį.
— Jau išėjo? — paklausė hobitas.
— Taip, — atsakė Gendalfas, — pagaliau išėjo.
— O aš dar tikėjau, jog pokštas ir liks pokštu, — atsiduso Frodas, — bet širdies gilumoje žinojau, kad jis tikrai išeis. Jis visada juokaudavo, kalbėdamas apie rimtus dalykus. Gaila, kad nespėjau jo išlydėti.
— Ne, jis norėjo išeiti taip —“tyliai, be jokių išleistuvių”, — paaiškino Gendalfas. — Nesigraudink, Frodai, viskas bus gerai, Bilbas paliko tau siuntinį. Štai jis.
Frodas paėmė voką, pažiūrėjo į jį, bet neatplėšė.
— Aš manau, tu ten rasi jo testamentą ir kitus dokumentus, — tarė burtininkas, — dabar tu tapai Begendo šeimininku. Ir dar manau, kad rasi ten auksinį Žiedą.
— Žiedą? — sušuko Frodas, — jis paliko jį man? Norėčiau žinoti, kodėl? Tačiau Žiedas pravers.
— Gal pravers, o gal ir ne, — tarė Gendalfas, — tavim dėtas, aš jo nenešiočiau, bet saugiai paslėpčiau. O dabar einu miegoti.
Kaip Begendo šeimininkas, Frodas pajuto pareigą atsisveikinti su svečiais. Gandai apie keistus įvykius pasklido po visą lauką, tačiau Frodas tik sakė "Rytą viskas paaiškės savaime". Apie vidurnaktį atvažiavo vežimėliai, pasiųsti parvežti garbingiausius svečius. Vienas po kito jie išvažiavo pilni sočių, bet labai nepatenkintų hobitų. O sodininkai savo karučiais išvežiojo tuos, kurie nebepajėgė patys paeiti.
Baigėsi naktis. Pabudo saulė, aušo rytas. Hobitai pabudo gerokai vėliau. Prisistatė pakviesti darbininkai ir pradėjo ardyti paviljonus bei palapines, rinkti stalus ir kėdes, šaukštus ir šakutes, butelius ir lėkštes, žibintus ir dėžėse žydinčius krūmus, trupinius ir panaudotas pliauškynes, užmirštus krepšius ir nosines, nesuvalgytą maistą. Po to prisistatė (be kvietimo) visi Beginsai, Šniukščiai, Bolgeriai ir Tukai, kurie gyveno ar buvo apsistoję netoliese. Apie vidurdienį, kai net didžiausi vakarykščiai apsirijėliai pasijuto geriau, prie Begendo susirinko didelė minia nekviestų, bet lauktų svečių. Frodas išėjo ant laiptelių šypsodamasis, tačiau atrodė labai pavargęs ir susijaudinės. Jis pasveikino visus susirinkusius, bet paaiškino ne daugiau kaip praėjusią naktį. Dabar jis paprasčiausiai tvirtino, jog Bilbas išvyko nežinia kur ir nežinia kada žada sugrįžti.
Kai kuriuos lankytojus Frodas pakvietė į vidų, kur Bilbas jiems paliko "dovanėles".
Prieškambaryje buvo pilna visokių daiktų su prilipdytom etiketėm. Pavyzdžiui:
ADELARDUI TUKUI, asmeniškiausiam naudojimui nuo Bilbo — lietsargis. Per daugybe metų Adelardas jau buvo surinkęs kolekciją svetimų lietsargių.
DORAI BEGINS, ilgo susirašinėjimo prisiminimui, su meile nuo Bilbo — didelė šiukšlių dėžė. Dora buvo Drogo sesuo ir vyriausia Bilbo bei Frodo giminaitė. Devyniasdešimt devynmetė senutė jau pusę amžiaus į visas puses siuntinėjo laiškus su gerais patarimais tam ar kitam gyvenimo atvejui.
MILUI URVINIUI — jeigu prireiktų, nuo B. B. — auksinė plunksna ir rašalo butelis. Milas niekada neatsakinėdavo į laiškus.
ANDŽELIKUTEI nuo dėdės Bilbo — apvalus išgaubtas veidrodis. Andželika Begins buvo jauna hobitukė, savo veidelį laikiusi ypatingo susižavėjimo objektu.
HUGO DIRŽINIO kolekcijos papildymui nuo papildytojo — knygų spinta (tuščia). Hugas labai mėgo skolintis knygas, bet beveik niekada jų negrąžindavo.
LOBELIJAI SAKVILEI-BEGINS, kaip dovana — dėžutė sidabrinių šaukštukų. Bilbas žinojo, jog jam esant savo kelionėje, Lobelija pasisavino daug jo šaukštukų. Lobelija Bilbo įtarinėjimus taip pat puikiai žinojo. Ir kai kitą dieną ji pasirodė, taiklią užuominą suprato iš karto, bet šitai nesukliudė jai pasiimti likusius šaukštukus.
Tai buvo tik mažas išdalintų daiktų pavyzdys, kadangi Bilbas per ilgą laiką savo rezidencijoje prigriozdino daugybę nereikalingų daiktų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus hobitus (prisiminkime gimtadienių dovanas). Žinoma, ne visos tos dovanos būdavo naujos. Keletas daiktų jau buvo apkeliavę visą miestą. Bet Bilbas visada duodavo naujas dovanas ir neišmesdavo gautųjų. Dabar namai buvo šiek tiek aptvarkyti.
Visos atsisveikinimo dovanos turėjo etiketes, parašytas Bilbo, dauguma su pokštais arba kandžiom pastabom. Žinoma, dauguma dovanų buvo skirtos tiems, kuriems jos labiausiai reikalingos. Senasis Gemdžis gavo du maišus bulvių, naują kostiumą, vilnonę liemenę ir butelį tepalo, skirto sąnariams. Žinoma, Gaferas ir skurdesni hobitai panašiomis dovanomis labai apsidžiaugė. Roris Brendibakas ilgų viešnagių prisiminimui gavo tuziną "Senojo Vynvynio" butelių: stipraus raudono vyno, gaminamo Pietkiemyje ir nupirkto dar Bilbo tėvo. Roris jau po pirmo butelio atleido už Bilbo išsišokimus ir paskelbė jį vyruku kaip reikiant.
Frodui irgi skųstis neteko. Visas knygas, paveikslus, baldus Bilbas paliko jam. Tačiau niekas negavo nei pinigų, nei brangenybių, atrodė, čia jų nebūta nė kvapo.
Tą popiete Frodas paskendo darbuose. Klaidingas gandas apie tai, jog visas Begendo turtas bus pusdykiai išparduotas, pasklido kaip miško gaisras, ir visą Begendą užplūdo minios hobitų, o juos išprašyti tekdavo po vieną. Karietos ir vežimai užkimšo visus kiemelius.
Per patį sąmyšio vidurį pasirodė Sakviliai—Beginsai. Tuo metu Frodas, palikes savo draugą Merį Brendibaką prižiūrėti nekviestus svečius, pasišalino nors trumpam atsipūsti. Ir kada Otas garsiai pareikalavo Frodo, Meris mandagiai nusilenkė ir paaiškino:
— Frodas negaluoja. Jis ilsisi.
— Kitaip sakant, mielasis giminaitis slepiasi, — kaip kirviu nukirto Lobelija. — Eik ir pasakyk, jog mes norime jį pamatyti.
Sakviliams-Beginsams teko ilgokai palaukti prieškambaryje, kol Meris pranešė apie juos Frodui. Pagaliau jie buvo įleisti į kabinetą. Frodas sėdėjo užu stalo, apkrauto popierių krūva. Jis atrodė negaluojantis arba bent jau nelabai svetingas, tačiau vis dėlto atsistojo (laikydamas ranką kišenėje) ir pasisveikino. O Sakviliai-Beginsai elgėsi įžūliai. Jie pradėjo siūlyti mažas kainas už įvairius vertingus, bet neužrašytus daiktus, ir kai Frodas atrėžė, jog atiduodami tik tie daiktai, kuriuos leido atiduoti Bilbas, jie pasakė, jog tai ypatingai įtartina.
— Vienas dalykas man yra aiškus, — sugriaudė Otas, — kas ne kas, bet jau tu čia rankas gerai pasišildei. Reikalauju testamento!
Jeigu ne įsūnytas Frodas, Begendas būtų atitekęs Otui, todėl testamentą jis skaitė labai atidžiai ir priekabiai. Deja, ten viskas buvo aišku ir teisinga (patvirtinta devynių garbingų hobitų, pasirašiusių raudonu rašalu).