Taigi įpusėjus vasarai, naktį, nepastebėtas į Orthanką atskrido Gvaihiras, Orų Valdovas, greičiausias iš Erelių. Iš jo aš sužinojau visas naujienas, ir Gvaihiras išskraidino mane iš Izengardo. Kai Sarumanas susigriebė ir pasiuntė orkus vytis, mes jau buvom toli.
— Ar toli tu gali mane nunešti? — paklausiau aš Gvaihirą.
— Daug mylių, — atsakė jis, — bet ne iki žemės krašto. Mane pasiuntė kaip šauklį, o ne kaip arklį.
— Tada man būtinai reikia žirgo, — nusprendžiau aš, — ir tokio žirgo, kuris lėktų kaip vėjas, nes dar niekada neturėjau taip skubėti.
— Tada aš nunešiu tave į Edorasą, kur gyvena Rohano valdovas, — pasakė Gvaihiras. — Iki ten visai netoli.
Man daugiau nieko ir nereikėjo, nes Rohane, kur gyvena rohaniečiai, laukinių žirgų šeimininkai, aš galėjau gauti patį geriausią arklį tarp Baltųjų ir Ūkanotųjų Kalnų.
— Kaip manai, ar Rohano vyrais dar galima pasitikėti? — paklausiau Gvaihirą, nes Sarumano išdavystė pakeitė mano tikėjimą Šviesiosiomis Jėgomis.
— Jie moka arklių duoklę Mordorui, — atsakė erelis, — būtent duoklę, o ne dovaną sąjungininkui. Bet jeigu, kaip sakai, Sarumanas tapo išdaviku, tai rohaniečiai, patekę tarp dviejų priešų, ilgai neišsilaikys.
— Ką gi, dabar aš sutrumpinsiu savo pasakojimą ir pasakysiu tik tiek, jog Gvaihiras atskraidino mane į Rohaną, bet valdovas nepatikėjo mano žodžiais, nes Sarumanas jau buvo spėjęs apgauti ir rohaniečius. Tiesa, jis man leido išsirinkti žirgą, ir aš, jo nepasitenkinimui, išsirinkau patį greičiausią.
— Taip, tai iš tiesų buvo nuostabus žirgas, — tarė Aragornas, — ir man labai liūdna, jeigu žinia apie Rohano mokamą duoklę yra teisybė. Dar neseniai rohaniečiai jokių duoklių niekam nemokėjo.
— Nemoka ir dabar, — nukirto Boromiras, — viskas yra Priešo melas. Argi aš nepažįstu Rohano vyrų, tvirtų ir bebaimių mūsų sąjungininkų?
— Mordoro šešėlis jau siekia tolimas šalis, — atsakė Aragornas. — Po juo pateko ir Sarumanas. Rohaną supa priešai, ir kas žino, ką ten rasi, jeigu sugrįši, Boromirai!
— Na, ne, — vis dar priešinosi Boromiras, — rohaniečiai niekada nemokės už savo laisvę arkliais. Ir arkliai, kurie kilę iš šiaurės pievų, kaip ir jų šeimininkai, myli laisvę, ir Sauronui nepavyks jų pažaboti.
— Tai tiesa, — pritarė Gendalfas, — ir iš jų aš išsirinkau tokį, su kuriuo negali lygintis net Devyneto eržilai. Rohaniečiai šitą žirgą vadino Žvaigždikiu, nes dieną jis spindi kaip žvaigždė, o naktį tampa panašus į šešėlį, ir jo niekas nemato. Prieš mane niekas negalėjo jo sutramdyti, bet aš jį pasibalnojau, ir Žvaigždikis atnešė mane prie Grafystės tada, kai Frodas dar tik buvo pasiekęs Pilkapius, nors mes iškeliavome vienu metu: jis — iš Hobitono, o aš iš Rohano.
Tačiau jodamas aš vis labiau baiminausi. Patekės į šiaurinius kraštus, visą laiką tik ir girdėjau apie Raitelius, kurie šuoliavo priešakyje manęs. Netoli Grafystės jie pasidalino: vieni pasiliko prie rytinių sienų saugoti Žaliojo Kelio, o kiti įsiveržė į Grafystę iš pietų. Atvykęs į Hobitoną, Frodo jau neberadau, bet persimečiau keletu žodžių su senuoju Gemdžiu. Ilgai klausinėjęs, išpešiau iš jo labai nedaug, nes senasis hobitas kalbėjo tik apie save ir naujus Begendo šeimininkus.
— Aš negaliu pakęsti permainų, — skundėsi jis, — nieko nėra blogiau, kaip senatvėje susilaukti pasikeitimų. Permainos yra blogiausia, — kartojo ir kartojo hobitas.
— Blogiausio tu dar nematei ir, tikiuosi, nematysi, — pasakiau aš.
Vis dėlto iš jo seniokiškos kalbos aš sužinojau, jog Frodas iš Hobitono išvyko maždaug prieš savaitę, o tą paskutinį vakarą jo teiravosi kažkoks nepažįstamas juodas raitelis. Ir kai Žemgaloje, kur visi gyventojai, sukilę ant kojų, atrodė kaip skruzdėlynas, radau ant Frodo namo slenksčio numestą jo apsiaustą ir atviras duris, tada dingo paskutinė mano viltis. Aš jau nebeklausinėjau, o tik jojau Raitelių pėdsakais, kuriais sekti nebuvo lengva, bet vis dėlto jie vedė į Brylių. Jodamas tenai, aš gerai apgalvojau meilius žodžius, kuriais norėjau pasveikinti smuklininką.
"Na, Sviestmušy, jeigu šita gaišatis įvyko per tave, — galvojau aš, — tai išvirsiu tave ant lėtos ugnies tavo paties taukuose".
Nieko geresnio Sviestmušys, matyt, nesitikėjo, nes pamatęs mano veidą pradėjo drebėti kaip epušės lapas.
— Ką tu jam padarei? — susijaudinęs riktelėjo Frodas. — Sviestmušys mums buvo labai mielas ir padėjo kaip tik galėjo.
— Nebijok, — nusijuokė Gendalfas, — aš jo nespėjau net kaip reikiant pagąsdinti, kadangi nustojęs drebėti jis pasakė, kad jūs išėjote su Platžengiu, ir mane apėmė didžiulis džiaugsmas.
— Su Aragornu? — dar pasitikslinau.
— Taip, sere, tikriausiai su juo, sere, — atsakė Sviestmušys, nusprendęs, kad įsiutino mane dar labiau, — aš juk sakiau jiems, kad jis valkata, bet ponai hobitai elgėsi labai keistai, ne, greičiau pasakyčiau — užsispyrusiai.
— Brangusis mano asile! Tegu bus pagarbintas tavo vynas ir elis, kvaily! — nebegalėdamas susivaldyti sustaugiau aš. — Juk tai pačios geriausios naujienos, kurias esu girdėjęs nuo vasaros vidurio, todėl šią naktį pagaliau galėsiu ramiai užmigti.
— Taigi ten aš praleidau naktį, stebėdamasis, kas galėjo atsitikti Raiteliams, nes, anot Miežiaus pasakojimo, Bryliuje buvo pasirodę tik du. Bet naktį iš vakarų atsirado dar penki Raiteliai, kurie išlaužė vartus ir pralėkė kaip vėjas per Brylių. Visi gyventojai turbūt dar ir dabar dreba ir laukia pasaulio pabaigos. O aš atsikėliau prieš aušrą ir nusekiau paskui priešus.
Nors atvykau į Grafystę vėliau už nazgulus, bet man atrodo, jog žinau, kaip viskas vyko: Raitelių vadas ir dar keli pasiliko pietuose pasaloje, du patikrino Brylių, o keturi — Begendą. Tačiau nei Bryliuje, nei Begende niekas nieko neradę, Raiteliai turėjo grįžti į pietus ir kuriam laikui palikti nesaugomą Kelią. Jų vadas keturis Raitelius skubiai pasiuntė į rytus, o pats su kitais nušuoliavo Keliu, supratęs, kad hobitai iš Grafystės jau pabėgo.
Aš taip pat nuskubėjau į rytus ir jau antrą dieną po Bryliaus buvau prie Orų Viršūnės, bet Priešo parankiniai čia atkako vėl anksčiau už mane. Stot į mūšį jie nesiryžo, ir aš be kliūčių patekau prie akmeninio Amon Šulo žiedo, tačiau užslinkusi tamsa suteikė Raiteliams drąsos, ir jie mane užpuolė. Man teko nemažai padirbėti, kad atremčiau nazgulus: turbūt net didžiausių audrų metu ant Orų Viršūnės taip nežaibavo ir nebuvo šviesu, kaip tą naktį.
Saulei tekant, aš išsprūdau iš Orų Viršūnės ir nujojau Rivendeilo link, bet ne tiesiai, o iš šiaurės pusės. Tave, Frodai, surasti buvo neįmanoma, nes kiekvieną naktį kautis su Raiteliais man visiškai nesinorėjo, be to, ieškodamas tavęs, būčiau atvedęs ir visus Raitelius. Aš pasitikėjau Aragornu ir nusprendžiau jums truputį padėti — atitraukti nors keletą priešų, o tada pasiekti Rivendeilą ir su elfų armija ateiti į pagalbą. Iš tiesų keturi Raiteliai ėmė mane vytis, bet supratę klastą, greitai pasuko į šoną, kaip vėliau paaiškėjo — prie Brastos. Tačiau vis dėlto aš truputį pagelbėjau, nes prie Orų Viršūnės jus puolė tik penkiese.
Taigi aš pakilau Miteitilio upės krantais į šiaurę ir atsidūriau netoliese Etenmuro. Čia atsisveikinau su Žvaigždikiu, nes tarp daugybės akmenų jis galėjo susilaužyti kojas, ir nusiunčiau jį atgal į Rohaną, bet užtenka man jį nors mintimis pakviesti, ir Žvaigždikis bemat atlėks. Praėjus keturiolikai dienų po mūšio prie Orų Viršūnės, aš pagaliau nusikasiau į Rivendeilą, o dar po trijų dienų ten prasiveržė ir Žiedo Saugotojas.
Štai ir baigiau savo pasakojimą, prašau jus atleisti už jo ilgumą, bet Frodas turėjo sužinoti, kodėl Gendalfas Pilkasis pirmą kartą sulaužė savo žodį ir neatėjo į pagalbą. Tačiau mums lieka nuspręsti svarbiausia: ką mes darysime su Žiedu?