Užsitęsusią tylą nutraukė Elrondas.
— Tu atnešei mums blogas žinias, Gendalfai, — tarė jis, — Sarumanu mes visiškai pasitikėjome ir dalinomės su juo visais sumanymais. Sarumano istorija dar sykį patvirtino, jog labai pavojinga skverbtis į klastingus Priešo sumanymus. Tai, deja, ne naujiena — senovėje taip atsitikdavo ne kartą. Tačiau labiausiai šitoje istorijoje mane nustebino hobito Frodo narsa ir vyriškumas. Jis ir mums gerai pažįstamas Bilbas labai daug kuo skiriasi nuo savo tykių tautiečių, kuriuos man teko regėti paskutinį kartą klajojant vakariniais keliais.
Nemirėliai yra žinomi daugeliu vardų, o apie Amžinąjį Mišką sklinda legendos dar nuo tų laikų, kai voverė, šokinėdama nuo šakos ant šakos, iš Izengardo galėdavo nukakti iki Grafystės. Ir aš pats esu keliavęs Amžinuoju Mišku ir matęs nemažai baisokų keistenybių. Mes visai pamiršom Bombadilą, nors, kaip matome, jis išliko toks pat ir tebeklajoja po miškus bei kalvas. Mes, elfai, vadiname jį Jarvenu Benadaru, nykštukai — Forunu, o šiauriniai žmonės — Oraldu. Jis iš tiesų yra savotiška būtybė, ir galbūt be reikalo nepakviečiau jo į Pasitarimą.
— Bombadilas vis tiek nebūtų atėjęs, — pasakė Gendalfas.
— Man atrodo, jog reikėjo prašyti jo pagalbos, — įsikišo Erestoras. — Juk jam pavaldus netgi Žiedas?
— Ne, tu ne taip supratai, Erestorai, — paprieštaravo Gendalfas. — Atvirkščiai — Bombadilas nėra pavaldus Žiedui. Jarvenas yra pats sau šeimininkas, bet jis negali turėti Žiedų ar ginti juos nuo kitų. Bombadilas užsisklendė mažam krašte, apsitvėręs tik Jam matomomis sienomis, ir niekada jų neperžengia.
— Tačiau už tų sienų jis yra vienintelis valdovas? — paklausė Erestoras. — Tada kodėl jis negalėtų pasiimti Žiedo, kad jis taptų nebekenksmingas?
— Savo noru jis to nepadarytų, nebent jeigu visos Laisvosios Tautos to paprašytų, — atsiliepė Gendalfas. — Jeigu Jarvenui atitektų Žiedas, jis greitai užmirštų jo svarbą ir, ko gero, išmestų lauk, nes tokiais dalykais jis niekada nekvaršina sau galvos. Todėl Jarvenas būtų pats prasčiausias Žiedo Sargas.
— Bet kuriuo atveju mes tik atitolintume pralaimėjimo dieną, — pritarė burtininkui Glorfindelis. — Mes net negalime slapta nugabenti Žiedo Jarvenui. O jeigu ir pasisektų, tai vis tiek Žiedų Valdovas anksčiau ar vėliau sužinotų ir sutrauktų visą savo jėgą prieš Jarveną. Galų gale jis bus nugalėtas ir paskutinis pasitrauks iš Viduržemio, nors kadaise atėjo čia pirmas.
— Esu girdėjęs tik Jarveno vardą, — tarė Galdoras, — bet Glorfindelis, mano manymu, sako teisybę. Jarvenas neturi tos jėgos, galinčios sunaikinti mūsų Priešą, nes Sauronui jau paklūsta ir pirminiai tvariniai. Jam priešintis gali tik Imladrisas, Kerdanas ar Lorienas. Tačiau ar užteks šitoms elfų gyvenvietėms jėgos, kad atremtų lemiamą Saurono puolimą?
— Man neužteks, — pasakė Elrondas, — kaip neužteks ir Lorienui.
— Tranduilui irgi neužteks, — įsiterpė Legolasas.
— Taip, jėga mes negalime išsaugoti Žiedo, — susumavo Glorfindelis, — tad belieka dvi išeitys: išgabenti Žiedą už Jūros arba jį sunaikinti.
— Bet Gendalfas pranešė mums, jog Žiedą sunaikinti galima tik Mordore, — atsiduso Elrondas, — o išgabenti jį už Jūros mes negalime: Žiedas yra neatskiriama Viduržemio dalis, ir tik mes galime spręsti jo likimą.
— Tada, — pasiūlė Glorfindelis, — palaidokime jį Jūros gelmėse ir paverskime Sarumano melus teisybe. Nes dabar visiškai aišku, kad jis melavo Taryboje, sakydamas, jog Žiedas amžiams dingo Anduine, kuris jį nunešė į Jūrą. Iš tiesų Jūros gelmės yra patikima slėptuvė, ir Žiedas ten nusiramins amžiams.
— Deja, ne amžiams, — papurtė galvą Gendalfas. — Pačiuose giliausiuose vandenyse irgi egzistuoja gyvybė, be to, ten, kur dabar yra vanduo, ilgainiui gali atsirasti sausuma. Mes susirinkome nuspręsti Žiedo likimo: ne keleriems metams, ne keleriems amžiams ir net ne kelioms epochoms, bet visam laikui.
— Ir jeigu kelias pas Jarveną jau yra pavojingas, — įsiterpė Galdoras, — tai ką kalbėti apie kelią prie Jūros. Juk Sauronas greitai sužinos, kur yra Žiedas, nes nazgulai jau spėjo grįžti į Mordorą. Jie gaus naujus, greitesnius žirgus ir, vesdami Saurono kariuomenę, sutriuškins Gondorą, o tada be kliūčių sunaikins visas elfų gyvenvietes.
— Tu per greitai susitvarkei su Gondoru, — nutraukė elfą Boromiras. — Nors Gondoras ir kraujuoja, tačiau sukaupęs paskutines jėgas jis dar gali nugalėti daug didesnę Priešo kariuomenę.
— Gali nugalėti kariuomenę be nazgulų, — patikslino Gendalfas, — be to, kas gi trukdo Priešui susirasti kitus kelius?
— Tokiu atveju, — konstatavo Erestoras, — kaip Glorfindelis ir sakė, mums belieka arba visam laikui paslėpti Žiedą, arba jį sunaikinti. Abu šie keliai panašūs į aklavietes, ir aš nežinau, kas gali išspręsti šį galvosūkį.
— Vis dėlto mes turime jį išspręsti, — niūriai pasakė Elrondas, — ir niekas negali duoti jokio patarimo. Tačiau man atrodo, jog jau žinau, kurį kelią reiktų pasirinkti. Iš tikrųjų vakarinis kelias prie Jūros atrodo lengvesnis. Bet Priešas puikiai žino, kur visada traukdavosi elfai, ir būtinai atkirs šitą kelią. Tad mums lieka vienintelė, tiesiog neįmanoma viltis — keliauti tiesiai į Priešo irštvą, nes tokio žingsnio Sauronas negali nuspėti. Žodžiu, mes turime atiduoti Žiedą ugniai.
Vėl salėje įsivyravo nerami tyla. Frodas pro langą žiūrėjo į saulės nušviestą slėnį, kuriame čiurleno tyri upeliukai, bet širdyje jautė bundančią baime. Staiga Boromiras sukrutėjo, ir Frodas viltingai pažvelgė į jį. Gondorietis žaidė su savo ragu ir raukėsi. Po to ryžtingai prabilo:
— Aš nesuprantu, ko jūs bijote. Taip, Sarumanas pasirodė esąs išdavikas, bet kvailiu jo niekas nevadina. Tai kodėl jūs visą laiką kalbate tik apie slėpimą ir naikinimą? Kodėl nepagalvojate, jog Visagalis Žiedas pateko į mūsų rankas labai laiku? Juk, turėdama jį, laisvųjų Tautų Karžygių Kariuomenė galėtų įveikti Priešą. Štai ko Priešas, mano manymu, labiausiai bijo. Gondoro kariai yra bebaimiai, bet jie žus, jei negaus pagalbos. O Žiedas ir yra ta pagalba, kuri padėtų mums laimėti lemiamą pergalę.
— Deja, ne, — atsiduso Elrondas, — mes negalime naudoti Visagalio Žiedo. Mums jis per daug gerai žinomas. Juk Žiedą pagamino ir į jį dalį pykčio įliejo pats Sauronas. Jo jėga, Boromirai, yra per didelė visiems Viduržemio gyventojams, išskyrus tuos, kurie ir taip yra sukaupę didžiulę jėgą. Tačiau jiems Žiedas yra dar pavojingesnis. Prisimink — Sarumanas Baltasis išsigimė, kai tik nusprendė įsigyti Žiedą. O jei kas nors iš Išminčių, turėdamas šitą Žiedą, nuverstų Mordoro valdovą, jis pats užimtų Saurono sostą ir taptų kitu Juoduoju Lordu. Štai dar viena priežastis, dėl ko Žiedas turi būti sunaikintas — kol jis egzistuoja, kiekvienam Viduržemio gyventojui gresia realus pavojus. Juk net Sauronas negimė Juoduoju, užkietėjusiu piktadariu — visa tai padarė Žiedas. Aš nenoriu net slėpti Žiedo pas save ir niekada nepasinaudosiu juo kovoje.
— Aš taip pat, — tvirtai pasakė Gendalfas.
Boromiras abejodamas žvilgtelėjo į juos, bet lėtai nuleido galvą.
— Ką gi, — tarė jis, — vadinasi, Gondorui belieka pasikliauti tik savais ginklais. Ir kol Išminčiai saugos Visagalį Žiedą, mes iš paskutiniųjų kovosime su Priešu. Galbūt Lūžęs Kardas taps priešams prakeiksmu, jeigu jo savininkas yra paveldėjęs ne tik skambų titulą.
— Ateis diena, ir mes išbandysime tai kovoje, — rimtai atsakė Aragornas.
— Tos dienos ilgai laukti neteks, — tarė Boromiras, — ir nors aš buvau atsiųstas ne prašyt pagalbos, bet tokiu laiku atsisakyti Lūžusio Kardo būtų beprotybė. Ir dar — mums labai padėtų žinia, jog su bendru Priešu kovoja ne tik vienas Gondoras.