— Tuo gali būti tikras, — ramiai pasakė Elrondas. — Anduinas Didysis teka pro daugelį tau nežinomų karalysčių, prieš įsiliedamas į Argo natą.
— Kaip būtų gerai, — atsiduso Gloinas, — jeigu visos tos jėgos susivienytų ir galinga banga stotų į kovą. Juk kiti, mažiau pavojingi Žiedai mums vis dėlto galėtų padėti. Tiesa, Septyni Žiedai jau prarasti, jeigu tik Balinas nerado Troro Žiedo, pamesto Morajoje. Galiu pasakyti, jog, ko gero, tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Balinas pasitraukė į Morają.
— Balinas Morajoje neras jokio Žiedo, — nukirto Gendalfas. — Troras atidavė jį savo sūnui Treinui, o tas Žiedo perduoti Torinui nebespėjo, nes Žiedas iš jo buvo atimtas Dol Gulduro kalėjimuose. Aš atvykau jau per vėlai.
— Ak, — riktelėjo Gloinas, — kada gi pagaliau išmuš keršto valanda? Bet dar liko Trys Elfų Žiedai. Kas ištiko juos? Juk tai irgi Saurono pagaminti galingi Žiedai, bet elfų valdovams jie nebaisūs. Argi Trys Žiedai mums nepadėtų kovoje su Priešu?
— Ar tu manęs nesupratai, Gloinai? — po ilgo tylėjimo paklausė Elrondas. — Tris Žiedus pagamino ne Sauronas ir prie jų jis nėra nė karto prisilietęs. Elfų Žiedai pavaldūs tik elfams, bet jie bejėgiai ką nors padaryti mūšio lauke. Trys Žiedai padeda suprasti paslaptis, kurti ir išsaugoti sukurta, bet naikinti jie negali. Nuo to laiko, kai Priešas neteko Žiedo, mums dar pavyksta priešintis blogiui, bet jei Sauronas atgaus savo Žiedą, tai jam atiteks ir šitie Trys Elfų Žiedai, o jų šeimininkai taps vergais; kaip tik to jis ir siekia.
— Bet pasakyk, — pasiteiravo Gloinas, — kas atsitiktų, jeigu Visagalis Žiedas būtų sunaikintas?
— Sunku iš anksto pasakyti, — liūdnai atsakė Elrondas. — Gal Trys Žiedai tada taptų laisvais, ir jų šeimininkai padėtų atstatyti Visagalio Žiedo atneštą blogį, bet, ko gero, išnykus Vienam, išnyktų ir Trys ir daug nuostabių dalykų būtų pamiršta ir galbūt išliktų tik praeities legendos.
— Tačiau elfai sutinka paaukoti Žiedus, — tarė Glorfindelis, — kad Sauronas būtų nugalėtas ir daugiau nebepakiltų.
— Ką gi, atrodo, jog liko tik viena galimybė, — pasakė Erestoras, — bet aš neįsivaizduoju, kaip mes galėtume nusigauti iki Ugninio Kalno. Šis kelias jau iš karto pasmerktas nesėkmei. Nors jo niekas negali pavadinti beprotišku, nes tai yra vienintelis kelias, bet pabaigoje laukia tikras pralaimėjimas.
— Pralaimėjimas? — nusistebėjo Gendalfas, — pralaimėjimas tiems, kurie iš anksto pasiduoda. Pripažinti pavojaus būtinumą, kai visi keliai užkirsti — štai tikroji išmintis. Tad tegul beprotybė pasitarnauja mums priedanga, užtemdančia Priešui akis. Nors jis ir yra labai išmintingas, bet apie visus sprendžia tik pagal save. Jis negali sunaikinti Žiedo, todėl neįsivaizduoja, jog tai ryžtųsi padaryti kiti. Jam neateis į galvą, kad galima atsisakyti pasaulio valdžios, ir mūsų žygis į Mordorą išmuš Sauroną iš vėžių.
— Aš irgi taip manau, — pritarė Elrondas. — Kelias į Mordorą — tai kelias į pragarą, bet mums nieko kito nelieka. Nei jėga, nei protas čia nepadės, ir silpnam gali pasisekti geriau negu stipriam. Kiek atvejų yra žinoma, kai silpnieji pasukdavo istorijos ratą sau norima linkme, o stiprieji būdavo bejėgiai.
— Labai gerai, labai gerai, pone Elrondai! — staiga šūktelėjo Bilbas. — Galite daugiau nebekalbėti, nes aš viską supratau. Kvailas hobitas Bilbas užvirė šią koše, dabar jis ją turi ir išsrėbti. Man labai gerai buvo čia gyventi, be to, ir mano Knyga artėja prie pabaigos. Paklausykite, kaip būtų skambėjęs paskutinis sakinys: "Ir jis laimingai gyveno iki pat savo dienų pabaigos". Tai iš tiesų gera pabaiga, bet dabar ji nebetinka arba bent nutolsta, nes man (jeigu liksiu gyvas) dar teks parašyti keletą skyrių. Tai kada aš turiu iškeliauti?
— Žinoma, mano mielas Bilbai, — tarė Gendalfas. — Jeigu tu iš tikrųjų būtum užviręs visą šitą košę, tai tau ją tektų ir srėbti, bet net pats žinomiausias ir galingiausias didvyris istorijoje palieka tik menką žymę. Nereikia sutrikti. Mes visi žinome, jog po tavo pokštu slypi vyriškas ryžtas, bet šį kartą luktelėk, Bilbai. Tu į istoriją jau įnešei savo dalį ir gana nemažą. Tad nekeisk pabaigos knygoj, tik būk pasiruošęs, drąsuoliams grįžus, ją pratęsti.
— Dar niekad nesu gavės iš tavęs raminančio patarimo, — nusijuokė Bilbas. — Kadangi neramūs patarimai būdavo geri, pažiūrėsim, koks bus šis. Tačiau aš jau nebeturiu jėgų vėl paimti Žiedą. Jo galia išaugo, o aš pasenau. Bet pasakyk, ką tu pavadinai drąsuoliais?
— Tuos, kurie gabens Žiedą.
— Tai net aš supratau. Tačiau kas jie? Aš manau, tai turėtu būti pagrindinis Pasitarimo sprendimas. Elfai gali šnekėti be perstojo, nykštukai apskritai kilę iš akmens, bet aš esu tik senas hobitas, kuris dar nevalgė net priešpiečiu. Tai kada nuspręsime, kas keliaus, dabar ar po pietų?
Bilbo kalbos niekas nepertraukė: visi tylėjo. Frodas stebėjo susirinkusiųjų veidus, bet visi Pasitarimo dalyviai nuleidę galvas ieškojo kažko labai svarbaus ant grindų. Frodą apėmė siaubas: štai dabar jis pats pakils ir paskelbs sau nuosprendį, kurį jau seniai suprato ir tik širdies gilumoje tikėjosi jo išvengti. Kodėl gi jis negali pasilikti Rivendeile, kur šilta, saugu, jauku, kur yra Bilbas?
— Aš pasiruošęs nugabenti Žiedą, — tarė hobitas, — nors nežinau, ar man pavyks.
Elrondas pakėlė akis ir, kaip Frodui pasirodė, pažvelgė jam tiesiai į širdį.
— Jeigu aš teisingai suprantu, — ištarė elfas, — šita užduotis yra skirta tau, Frodai, ir jei tu jos neatliksi, tai Viduržemis bus pasmerktas. Štai išmušė taikiųjų Grafystės gyventojų valanda, kai prieš juos grius tvirtovės ir nulenks galvas Išminčiai. O ar patys Išminčiai galėjo tai numatyti? Tai sunkus nešulys, ir niekas neturi teisės užkrauti jo ant kieno nors pečių. Jeigu tu, Frodai, iš tikrųjų pasirinksi savo likimą, tai aš pasakysiu, jog tu pasielgsi teisingai ir, nepaisant užduoties baigties, stosi tarp didžiųjų elfų draugų Hadoro, Turino ir paties Bereno.
— Tačiau, pone! Juk jūs nepaleisite jo vieno? — nebepajėgdamas susivaldyti, iš savo kampo suriko Semas.
— Žinoma, ne, — nusišypsojo Elrondas, pasisukdamas į Semą. — Tu tikrai eisi su savo šeimininku, nes aš neįsivaizduoju, kaip judu būtų galima išskirti, jeigu tu sugebėjai patekti net į Slaptąjį Pasitarimą.
Paraudęs ir sumišęs Semas vėl atsisėdo, kažką murmėdamas.
— Ak, misteri Frodai, kurgi mes įsivėlėme, — atsiduso jis, linguodamas galvą.
III. Žiedas keliauja į pietus
Tos pačios dienos vakare hobitai surengė savo slaptą pasitarimą Bilbo kambaryje. Meris ir Pipinas baisiai pasipiktino, sužinoję, jog Semas slapčia pateko į Pasitarimą ir buvo paskirtas Frodo keliondraugiu.
— Kaip?! — netvėrė savo kailyje Pipinas. — Jo neišmetė lauk ir nesukaustė grandinėmis, bet apdovanojo ir leido vykti kartu su Frodu!
— Apdovanojo! — tarė Frodas. — Geriau sakyk, sugalvojo baisiausią bausmę. Pagalvok, ar galima laikyti apdovanojimu kelionę į Mordorą ir dar su Žiedu? Dar vakar tikėjausi, jog galėsiu ilgam čia pasilikti ir pailsėti.
— Taip, viešėti pas elfus maloniau, negu keliauti į Mordorą, — sutiko Meris, — bet juk mes pavydime ne tau, o Semui. Jeigu tu jau to ėmeisi, lai mums būtų nusikaltimas palikti tave vieną. Juk mes kartu pradėjome šitą žygį — kartu turime ir užbaigti.
— Aš irgi taip manau, — pritarė Pipinas. — Hobitai turi laikytis kartu ir, jeigu manęs neuždarys į kalėjimą, tai aš eisiu su Frodu. Juk turi šitame žygyje dalyvauti nors vienas sveiko proto hobitas.
— Tu šitam vaidmeniui tikrai netinki, Peregrinai Tukai! — staiga tarė Gendalfas, pasižiūrėjęs pro langą, esantį visai šalia žemės. — Bet jūs visi be reikalo nerimaujate, nes dar nieko nenuspręsta.