— Nieko? — aiktelėjo Pipinas, — tai ką jūs ten užsidarę tiek laiko veikėte?
— Kalbėjomės, — paaiškino Bilbas. — Kiekvienas salėje kažką žinojo ir kažko nežinojo. Net senasis Gendalfas atidžiai klausėsi Legolaso naujienų apie Golumo pabėgimą.
— Čia tu klysti, — ramiai atkirto Gendalfas. — Apie Golumą aš sužinojau iš Gvaihiro, o salėje išžioję burnas sėdėjote tik tu su Frodu.
— Ką gi, — nusileido Bilbas, žinodamas, jog su Gendalfu ginčytis beprasmiška. — Tačiau, be Frodo ir Semo pasiūlymų, Pasitarimas nieko nenusprendė. Taip, jiems tenka rūstus likimas, nors aš jau buvau anksčiau tai numatęs. Beje, kaip paslaptį galiu pasakyti, jog kartu su Žiedu, kai tik grįš mūsų žvalgai, iškeliaus nemažas būrys. Ar jie jau išvyko, Gendalfai?
— Taip, — atsakė burtininkas, — dalis žvalgų buvo išsiųsta dar šiandien, kiti iškeliaus rytoj. Elrondo elfams pasišovė padėti Bastūnai ir Tranduilo valdiniai, o Aragornas išėjo su Elrondo sūnumis. Taigi, Frodai, neliūdėk: tu dar ilgai čia pabūsi.
— Na, na, — niūriai pasakė Semas, — o po to vilksimės į Mordorą žiemą.
— Čia nieko nepadarysi, — pasakė Bilbas, — nes ir tu, Frodai, iš dalies esi kaltas. Kam reikėjo delsti ir laukti mūsų gimtadienio? Jeigu taip buvai nusprendęs pagerbti mane, tai galėjai rasti geresnę dieną, o ne tą, kai pardavei Begendą Sakviliams-Beginsams. Na, kas padaryta, tai padaryta, bet iki pavasario laukti tu negali, o išeiti nesulaukus žvalgų yra kvaila.Kai piktos pūgos ima šėlti ir akmenys nuo speigo skeldi, kai virpa medžiai augaloti, sunku po tyrlaukius klajoti. Nors, aišku, kaip pasiseks.
— Deja, Bilbas sako tiesą, — tarė Gendalfas. — Mes negalime išvykti nesužinoję, kur dabar yra Raiteliai.
— Tai jie liko gyvi? — nustebo Meris. — O aš maniau, kad visi Raiteliai nuskendo tame sraute.
— Žiedo Šmėklų taip lengvai nesunaikinsi, — pasakė Gendalfas, — jie priklauso nuo savo šeimininko galios ir bus sunaikinti tik sunaikinus Sauroną. Na, bet jie neteko žirgų ir dėl to bent trumpą laiką bus nebepavojingi. O tu, Frodai, pamiršk visus savo rūpesčius ir linksmai pagyvenk Rivendeile. Nežinau, ar galėsiu tau kuo nors padėti, bet Pipinui pareiškus, jog kelionėje turi būti nors vienas sveiko proto hobitas, aš išsigandau ir apsisprendžiau: ko gero, vyksiu su tavimi.
Frodas taip nudžiugo, jog Gendalfas nulipo nuo palangės ir nusiėmęs skrybėlę nusilenkė.
— Aš pasakiau "ko gero", nes viskas dar gali pasikeisti, ir neaišku, ką pasakys Elrondas su Aragornu. Ak, Elrondas! Aš kaip tik norėjau jį pamatyti, tad man reikia skubėti.
— Kaip manai, kiek laiko mes čia užtruksime? — paklausė Frodas Bilbo, kai Gendalfas pasišalino.
— Tiesiog nežinau. Aš atpratau skaičiuoti dienas Rivendeile. Bet kol žvalgai grįš, praeis nemažas laiko tarpas, ir mes suspėsim į valias prisikalbėti. Tu kartais nenori prisidėti prie mano Knygos pabaigos ir pradėti savąją? Ar nesi galvojęs apie jos pabaigą?
— Esu, bet visos mano pabaigos būdavo niūros ir tamsios, — prisipažino Frodas.
— Negerai! — pasipiktino Bilbas. — Knygos turi laimingai baigtis. Pavyzdžiui, taip: "Jie visi sugrįžo ir dar ilgai, ilgai gyveno".
— Taip, tai nuostabi pabaiga, bet aš nelabai tokia tikiu, — liūdnai atsakė Frodas.
Dar kurį laiką hobitai kalbėjo ir galvojo apie praėjusią kelione ir laukiančius pavojus, bet gyvenimas Rivendeile greitai ištrynė nerimą ir baime. Ateitis jiems vis dar atrodė niūriai, tačiau ji neužgožė dabarties. Kiekvieną dieną hobitai ieškojo malonumų visur: kiekviename valgyje, kiekviename žodyje, dainoje, ir viltis po truputį stiprėjo jų širdyse.
Taip ir slinko dienos: kiekvienas rytas išaušdavo šviesus ir vaiskus, kiekvienas vakaras būdavo vėsus ir tyras. Bet ruduo sparčiai ėjo į pabaigą, geltoną spalvą palengva keitė blanki sidabrinė, ir jau visi medžiai stovėjo su margomis šakomis. Nuo Ūkanotųjų Kalnų pūtė šaltas vėjas ir apvalus mėnulis spindėjo nakties tamsoje, užtemdydamas visus kitus šviesulius. Tačiau žemai, pietuose, įsižiebė purpurinė žvaigždė ir kasnakt spindėjo vis ryškiau. Žvaigždė tarsi žvelgė kaip tik į Frodo langą kaip raudona, visaregė akis.
Hobitai išgyveno Elrondo namuose dar apie du mėnesius, kol gruodžio pabaigoje pradėjo grįžti žvalgai. Vieni iš jų buvo patraukė į šiaurę ir palei Miteitilį pakilę iki Etenmuro, kiti su Aragorno ir Bastūnų pagalba išnaršė vakarus iki pat Tarbado, kur per sugriautą miestą eina senasis Šiaurės Kelias. Iš tų, .kurie keliavo į pietus ir rytus, vieni perkopė per Ūkanotuosius Kalnus ir pateko į Gūdžiąją Girią, kiti nusileido į Dykąją Šalį ir per Džiugesio Pievas pasiekė Radagasto namus — Rosgobelį. Paties Radagasto žvalgai nerado, todėl grįžo atgal aukštu tarpekliu, vadinamu Dimrilo Laiptais. Paskutiniai grįžo Elrondo sūnūs Eladanas ir Elrohiras, kurie pro Sidabragysle pateko į keistą šalį, apie kurią papasakojo tik pačiam Elrondui.
Tačiau jokiame krašte žvalgai neaptiko Raitelių ir kitų Priešo tarnų pėdsakų. Netgi Ūkanotųjų Kalnų Ereliai negalėjo papasakoti nieko naujo. Apie Golumą taip pat niekas nežinojo, bet vilkai telkėsi į gaujas ir siautėjo žemėse iki pat Anduino. Trys juodųjų arklių lavonai buvo rasti netoli patvinusios Brastos, kiti penki — truputį žemiau, ties uolomis, netoliese buvo pastebėti ir peršlapę apsiaustai. Daugiau Raitelių niekas nematė, todėl buvo nuspręsta, jog jie išsinešdino iš šiaurės.
— Bent aštuonis iš Devyneto nuplovė upė, — svarstė Gendalfas, — ir manau, jog kol kas Žiedo Šmėklos mums nepavojingos, nes praeis nemažai laiko, kol beformiai Raitelių pavidalai grįš į Mordorą. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai Raiteliai dabar mums nebepavojingi. Tiesa, Priešas turi ir kitų tarnų, bet Rivendeilą nuo jo skiria geras kelio gabalas, ir jeigu mes būsime atsargūs, priešai ilgai mūsų neras. Tačiau ilgiau delsti nebegalima.
Elrondas pasikvietė hobitus pas save.
— Laikas atėjo, — žvelgdamas į Frodą, tarė jis, — ir Žiedo Saugotojui reikia iškeliauti. Jam reikia prisiminti, jog iš niekur pagalbos nebegaus: mes būsim per toli. Tai ką, Frodai, ar tu pasiruošęs būti Žiedo Saugotoju? Ar neapsigalvojai?
— Ne, aš eisiu, — pasakė Frodas, — su Semu.
— Tada aš tau galiu labai menkai padėti, nes numatau tik mažą tavo kelionės dalelę. Šešėlis jau beveik pasiekė Pilkąją upę, o kas yra po juo — aš nematau. Tu sutiksi daug atvirų ir užsislėpusių priešų, tačiau gali sutikti ir draugų — tada, kai mažiausiai to tikėsitės. Mes išsiuntinėjom žinias apie tave visiems sąjungininkams, nors nesu tikras, ar pasiuntiniai sugebės prasigauti pro šalis, apimtas karų.
Mes surasim tau patikimų bendrakeleivių, bet jų turės būti labai nedaug, nes visas viltis dedame į greitumą ir slaptumą. Žiedo Būrį sudarys devyni — lygiai tiek, kiek yra Raitelių. Su tavimi ir tavo ištikimuoju Semu eis Gendalfas, nes tai gali būti pati didžiausia jo užduotis. Kiti šeši atstovaus Laisvosioms Pasaulio Tautoms — elfams, nykštukams ir žmonėms. Iš elfų eis Legolasas, iš nykštukų — Gimlis, Gloino sūnus, o nuo žmonių su tavimi keliaus Aragornas, Aratorno sūnus, nes jis labai glaudžiai susijęs su Izilduro Žiedu.
— Platžengys! — džiugiai šūktelėjo Frodas.
— Tas pats, — pritarė Aragornas nusišypsodamas. — Aš dar kartą siūlausi tau į bendrakeleivius, Frodai.
— Kaip tik norėjų pats tavęs prašyti, — pasakė Frodas, — bet pamaniau, jog tu su Boromiru vyksti į Minas Tiritą.
— Iš tiesų, — sutiko Aragornas, — ir Lūžęs Kardas bus perkaldintas. Bet prieš išsiskirdami mes dar daugelį mylių eisime drauge. Štai kodėl į Būrį įtrauktas ir Boromiras. Jis narsus ir bebaimis vyras.
— Bet lieka dar du,-— tarė Elrondas, — kuriuos turiu atrinkti. Mano namuose atsirastų nemažai norinčių keliauti.