— O mes? — beviltiškai suriko Pipinas. — Mes nenorime čia likti. Norime eiti su Frodu.
— Jūs patys nesuprantate, ko norite ir kas jūsų laukia priekyje, — atsiliepė Elrondas.
— Frodas irgi žino ne ką daugiau, — netikėtai palaikė Pipiną Gendalfas, — ir niekas iš mūsų to nežino. Jeigu hobitai žinotų, kas jų laukia, tai nesiryžtų keliauti su Frodu, bet po to karčiai gailėtųsi dėl savo neryžtingumo. Aš manau, Elrondai, jog šiuo atveju jų draugyste galima labiau pasitikėti negu kieno nors išmintimi. Netgi pats elfų lordas Glorfindelis atvirai neprasiveržtų prie Orodruino.
— Tu kalbi teisingai, — tarė Elrondas, — bet aš abejoju. Grafystė irgi nėra apsaugota nuo pavojų, ir aš norėjau šituos du hobitus pasiųsti namo kaip pasiuntinius, kad įspėtų vietinius gyventojus apie gresiantį pavojų. Be to, Peregrinas Tukas yra per jaunas tokioms kelionėms, ir jo išleisti aš negaliu.
— Tada, pone Elrondai, jums teks mane sukaustyti pančiais, — pareiškė Pipinas, — kitaip aš pabėgsiu kartu su visais.
— Ką gi, — atsidusęs pasakė Elrondas, — matyt, teks išleisti ir tave. Vadinasi, Būrys jau surinktas. Už savaitės jūs išvykstate.
Elfų kalviai perkaldino Elendilo kardą ir jo ašmenyse išgraviravo emblemą: septynios žvaigždės tarp pusmėnulio ir spindinčios saulės, kadangi Aragornas, Aratorno sūnus, ruošėsi ginti Gondoro karalystę nuo Mordoro. Dieną kardas žėrėjo purpurine spalva, o naktį, šaltai spindinčio mėnulio šviesoje žibėjo melsvai. Aragornas pavadino jį Andrilu, Vakarine Liepsna.
Dabar Aragorną ir Gendalfą dažnai galėjai pamatyti kartu: jie kalbėdavosi apie pavojus, tykančius kelionėje, tyrinėjo senovinius žemėlapius, esančius Elrondo namuose. Kartais prie jų prisidėdavo ir Frodas, bet visiškai pasitikėdami Gendalfu ir Aragornu hobitai daugiau laiko praleisdavo su Bilbu.
Paskutiniųjų dienų vakarais hobitai sėdėdavo Židinių salėje ir klausydavosi įvairių senovinių padavimų apie Lučieną ir Bereną ar apie Didžiuosius Brangakmenius. O dieną, kai Pipinas su Meriu vaikščiodavo po žiemos parką, Šernas ir Frodas sėdėdavo pas Bilbą, kuris jiems skaitydavo eilėraščius ar gabaliukus iš savo knygos.
Paskutinįjį rytą Frodas su Bilbu liko vieni. Senasis hobitas palindo po lova ir ištraukęs medinę dėžutę ją atidarė.
— Tavo kardas sulūžo, — pasakė Bilbas, — o mes užmiršome paprašyti kalvius jį sutaisyti. Dabar jau nėra laiko, ir aš pagalvojau, jog tau reikėtų šito. — Ir Bilbas iš dėžutės išėmė nedidelį kardą, įdėtą į nutrintas makštis. Hobitas ištraukė jį iš makštų, ir kardo ašmenys sublizgo šalta šviesa.
— Tai Gylys, — paaiškino Bilbas. — Man jis ne kartą gelbėjo gyvybę, bet dabar jau yra nebereikalingas. Imk jį, Frodai! Dėkingas Frodas paėmė kardą.
— Štai kas dar, — šūktelėjo Bilbas, išimdamas gana sunkų ryšuliuką. Jis nuvyniojo senus skudurus ir iškėlė mažus šarvus, pagamintus iš nepaprastai tankiai sujungtų tvirtų žiedų. Šarvai žėrėjo kaip sidabras ir buvo nusagstyti baltais brangakmeniai.
— Gražu, ar ne? — paklausė Bilbas, iškeldamas šarvus prieš šviesą. — Tai yra tie patys Torino man dovanoti nykštukų šarvai. Aš susigrąžinau juos iš Rausynų muziejaus ir atsigabenau į Rivendeilą, bet niekur nepanaudojau. O tau jie galėtų praversti.
— Aš manau... manau, jog su šarvais atrodysiu truputį keistai, — atsiliepė Frodas.
— Cha! Aš irgi taip maniau, — nuramino Bilbas, — bet paskui pripratau. Nešiok juos po viršutiniais drabužiais, ir niekas nesupras. Be to, aš jausiuos ramiau, jeigu žinosiu, kad tu juos dėvi. Nepamiršk, jog šarvų nepramuša net Juodųjų Raitelių durklai.
— Gerai, aš juos pasiimsiu, — išgirdęs paskutinį argumentą, sutiko Frodas.
Bilbas padėjo jam užsivilkti šarvus ir prie šono prisegė Gylį. Tada Frodas ant šarvų užsimetė savo vėjų nugairintus senuosius drabužius.
— Niekas nepastebės, — nusijuokė Bilbas, — jog tu gerai ginkluotas ir šarvuotas. Sėkmės!
Jis greitai nusisuko į langą ir ėmė švilpauti kažkokią linksmą dainelę, bet šitas manevras neapgavo Frodo.
— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau tau atsidėkoti.
— A, menkniekis, — atsisukęs tarė Bilbas ir paplekšnojo Frodui per petį. — Na ir pečiai! — suniurzgė senasis hobitas, trindamas į šarvus užgautą delną. Paskui rimtai pasakė:
— Hobitai turi vieni kitiems padėti, tuo labiau giminės. Pažadėk elgtis protingai ir įsidėmėk visas dainas bei istorijas, kurias išgirsi kelyje. Tai padėtų man baigti pirmą knygą ir pradėti antrą.
Jis vėl nutilo ir nusisukęs tyliai uždainavo:
Gruodžio diena buvo šalta ir pilka. Rytys lenkė nuogas medžių šakas, o tolumoje niūriai ūžė vienišas pušynas. Virš galvų neskubėdami šliaužė apdriskę debesys. Kai Būrys išsiruošė, ant žemės gulė pirmieji vakaro šešėliai, nes Elrondas patarė jiems keliauti po nakties skraiste tol, kol Rivendeilas liks toli užpakalyje.
— Saugokitės daugybės Saurono tarnų akių, — sakė Elrondas, — nes jis jau bus sužinojęs apie Raitelių pralaimėjimą ir stengsis atkeršyti. Greitai keturkojai, dvikojai ir net sparnuoti Priešo šnipai atsiras šiaurinėse žemėse. Paukščiai turi akylas akis, todėl saugokitės giedro dangaus.
Būrys apsiginklavo labai lengvai, nes pagrindinis jų ginklas turėjo būti slaptumas. Aragornas pasitenkino Andrilu, prisisegęs jį po senu, kadaise žaliu apsiaustu. Boromiras turėjo panašų į Andrilą, tik mažiau garsų kardą ir karo ragą prie juostos. Gondorietis papūtė ragą ir uolomis nusirito aidas, o visi elfai pašoko ant kojų.
— Tegul nuo to garso bėga visi Gondoro priešai! — sušuko Boromiras.
— O dabar pasidėk ragą, Boromirai, — liepė Elrondas, — nes jo tau dar ilgai neprisireiks.
— Galbūt, bet aš neketinu iškeliauti tyliai, kaip pelė po šluota. To man neleidžia karinis išdidumas.
Nykštukas Gimlis vienintelis atvirai dėvėjo trumpus šarvinius marškinius ir už diržo buvo užsikišęs kovos kirvį. Legolasas turėjo lanką ir strėlinę, o visi hobitai, išskyrus Frodą, prisisegė kardus, pasiimtus iš Pilkapių. Pats Frodas teturėjo Gylį, o šarvais, kaip prašė Bilbas, niekam nesigyrė. Gendalfas vienoje rankoje laikė savo lazdą, o kitoje elfų kardą Glemdringą, Orkristo, kuris dabar gulėjo ant Torino krūtinės Vienišajame Kalne, brolį.
Elrondas juos aprūpino šiltais drabužiais: striukės ir apsiaustai iš vidaus buvo pamušti kailiu. Maisto atsargas, kitus drabužius, antklodes bei visa kita teko nešti tam pačiam poniui, kurį hobitai parsivedė iš Bryliaus.
Gyvenimas Rivendeile stebuklingai pakeitė šį gyvulį: jis visas blizgėjo ir atrodė pajaunėjęs kokiais penkiolika metų. Semas labiausiai reikalavo, kad būtų parinktas Bilas (taip jis vadino ponį) ir paskelbė, jog priešingu atveju jis sudžius iš liūdesio.
— Juk šitas gyvulys toks protingas, beveik moka kalbėti, — aiškino Semas. — Be to, jis taip į mane pasižiūrėjo, kad Bilas, kaip ir misteris Peregrinas, vis tiek seks paskui mus, jeigu ir nebus įtrauktas į Būrį.