Taigi Bilas tapo nešuliniu poniu ir vienintelis neatrodė labai prislėgtas.
Atsisveikinę su elfais Židinių salėje, Saugotojai laukė tik Gendalfo, kuris vis dar gaišavo. Pro atviras duris ir langus liejosi sidabrinė šviesa. Bilbas, susisupęs į apsiaustą, stovėjo šalia Frodo ir liūdnai tylėjo. Aragornas susikūprinęs sėdėjo ant laiptelių, ir vienintelis Elrondas galėjo įspėti, kokios mintys kamuoja šitą bebaimį Bastūną. Semas, glostydamas poniui tarpausį, įsistebeilijo į tamsą, kur grėsmingai stūgavo Bruinenas.
— Bilai, drauguži, — sumurmėjo jis, jausdamas, jog visai nebenori niekur vykti, — be reikalo tu su mumis susidėjai. Pasiliktum čia ir gyventum be rūpesčių.
Bet Bilas mostelėjo uodega ir nieko neatsakė. Semas pasitaisė ryšulį ant nugaros ir pradėjo įtemptai galvoti, ar viską paėmė: katiliukus valgiui virti (niekas juk nepasirūpino), dėžutę su druska, tabako atsargas (et, mažai beliko), titnagą ir skiltuvą, vienerias kojines ir kitas svarbias smulkmenas, kurias prireikus būtų galima iškilmingai įteikti Frodui. Na, atrodo, niekas nepamiršta.
— O virvė! — sumurmėjo Semas. — Virvės nepaėmiau! Kaip tik sau priminiau, kad paimčiau, ir užmiršau! Kurgi man dabar ją gauti?
Tuo momentu kartu su Gendalfu pasirodė Elrondas ir pasišaukė Saugotojus prie savęs.
— Štai paskutinis mano žodis, — tyliai tarė jis. — Žiedo Saugotojas su Užduotimi išvyksta prie Ugninio, arba Lemties Kalno. Jis vienintelis atsako už Žiedą ir neturi teisės jo išmesti ar savo valia atiduoti Priešui. Jis gali laikinai perleisti Žiedą Išminčiui arba kitam Saugotojui, bet tik kraštutiniu atveju. Kiti, savo noru eidami su Saugotoju, turi jam padėti kelyje. Jūs dar nežinote, kas jūsų laukia, ir dabar dar galite pasilikti čia, nes kuo arčiau Mordoro, tuo sunkiau bus grįžti... ir...
— Neištikimas yra tas, kuris pabėga, išsigandęs išbandymų, — nutraukė Elrondą Gimlis.
— Galbūt, — tarė Elrondas, — bet tas, kuris duoda priesaiką, o paskui ją sulaužo, yra dar blogesnis.
— Priesaika gali sustiprinti silpnojo širdį, — nesutiko Gimlis.
— Bet gali ir padaryti žodlaužiu, — atsakė Elrondas. — Tačiau nereikia taip toli žiūrėti į priekį. Ką gi, likite sveiki ir tegu elfų, žmonių ir kitų Laisvųjų Tautų palaiminimas lydi jus! Tegu žvaigždės nušviečia jūsų veidus!
— Laimingo... laimingo kelio! — riktelėjo Bilbas, drebėdamas iš šalčio. — Nemanau, Frodai, kad tau užteks proto rašyti dienoraštį, bet grįžęs man duosi tikslią ataskaitą. Neužtruk Mordore! Sėkmės!
Beveik visi Elrondo šeimynykščiai stovėjo prie durų ir šaukė atsisveikinimo žodžius, tačiau niekas nesijuokė, niekas nedainavo ir negrojo. Pagaliau Saugotojų Būrys nusisuko ir tyliai ištirpo migloje.
Jie perėjo tiltą ir lėtai užlipę stačiais laipteliais, vedančiais iš Rivendeilo slėnio, sustojo aukštojoje dykynėje, niekuo neapsaugotoje nuo kiaurai košiančio vėjo. Keleiviai paskutinį kartą pažvelgė į žibančius Paskutiniojo Prieglobsčio namus ir nužingsniavo į naktį.
Prie Bruineno Brastos jie paliko Kelią ir pasuke į pietus siaurais takeliais patraukė per kalvotus laukus. Eidami šia kryptimi, keliautojai tikėjosi daugelį mylių nukeliauti vakariniu Ūkanotųjų Kalnų pakraščiu. Šitas kraštas buvo kur kas skurdesnis ir prastesnis negu žalieji Anduino slėniai rytuose, garsėjantys derlingumu ir gerais keliais, bet Saugotojai tikėjosi šituo keliu prasmukti nepastebėti. Saurono šnipai retai lankydavo šį tuščią kraštą, ir jo takai buvo žinomi tik Rivendeilo gyventojams.
Priekyje ėjo Gendalfas ir Aragornas, kuris net naktį puikiai pažinojo šitas žemes, o pats paskutinis žingsniavo Legolasas, nes miško elfai naktį mato taip pat gerai kaip dieną.
Iš pradžių kelionė buvo sunki ir varginga, ir Frodas nieko neprisiminė, tik vėją, ūžiantį iš rytų ir lediniais pirštais segiojantį šilčiausius drabužius. Nors Būrys buvo gerai apsivilkęs, tačiau bet kuriuo metu, ar eidami, ar ilsėdamiesi, jie jautėsi sušalę. Miegodavo Saugotojai dieną, susiradę kokią lomele tarp erškėčių brūzgynų. Vėlyvą popiete sargybinis juos pažadindavo, ir visi valgydavo šaltą maistą, nes Gendalfas nerizikavo uždegti laužo. Pavalgė keleiviai vėl ieškodavo kelio į pietus.
Hobitams, nepripratusiems prie tokių kelionių ir visai nusivariusiems nuo kojų, atrodydavo, kad jie šliaužia priekin kaip sraigės: niūrus šitų žemių peizažas nesikeitė šimtus mylių. Bet vis dėlto kalnai artėjo. Ūkanotasis kalnagūbris suko į vakarus, ir dabar keleiviai ėjo kalnų pašlaitėmis. Čia buvo praminta nedaug takelių, ir tie patys dažnai nuvesdavo į aklavietę, prie kokio nors klastingo liūno.
Keturioliktąją naktį oras pasikeitė. Rytinis vėjas nurimo ir pradėjo pūsti iš šiaurės. Jis nuvijo švininius debesis, ir pirmą kartą danguje blykstelėjo šalta saulė. Prieš pat vėsią aušrą keliautojai pasiekė žemą gūbrį, apaugusį galingais ąžuolais. Atrodė, jog medžių kamienai senų senovėje buvo iškalti iš granito. Kylant saulei, jų tamsūs lapai sužibo raudonai ir geltonai.
Toli pietuose Frodas jau matė neryškius kalnagūbrio, užstojančio Būriui kelią, kontūrus. Virš jo stūksojo trys viršūnės: aukščiausia ir artimiausia iš jų buvo panaši į dantį, padengtą sniegu. Jos šiaurinis kraštas dar slėpėsi šešėlyje, bet saulės paliestas sužėrėjo raudonai.
Gendalfas priėjo prie Frodo ir, pridėjęs delną prie akių, taip pat pažvelgė į pietus.
— Mes pasiekėme sienas tos šalies, kurią žmonės vadina Holinu, o kadaise čia gyvenę elfai — Eregionu, — tarė jis. — Keturiasdešimt penkias mylias reiktų nuskristi paukščiui iš Rivendeilo į čia, bet pėsčiomis mes nuėjome daug daugiau. Šitoje šalyje oras bus daug malonesnis, bet tai gali būti dar pavojingiau.
— Nežinau, ką atiduočiau už vieną tikrai saulėtą dieną, — atsiduso Frodas, nusismaukdamas gobtuvą ir su malonumu įkvėpdamas gaivaus oro.
— Bet kalnai yra prieš mus, — sunerimo Pipinas, — ko gero, naktį mes pasukome per daug į rytus.
— Ne, — nuramino jį Gendalfas, — aiškią dieną viskas matyti daug geriau. Ūkanotieji Kalnai prie Eregiono staigiai suka į pietvakarius. Negi tu nežiūrėjai į Elrondo žemėlapius?
— Žiūrėjau, aišku, — sutiko Pipinas, — bet neprisimenu. Šituos dalykus geriausiai atsimena Frodas.
— Mums nereikia jokių žemėlapių, — staiga tarė kartu su Legolasu priėjęs Gimlis. Jis taip pat žiūrėjo į priekį, ir jo akyse degė keista ugnis. — Šitose žemėse nuo seno dirbo mano protėviai ir šios trys viršūnės yra įamžintos mūsų skulptūrose bei dainose. Štai jos: Barozas, Zirakas ir Šathuras.
Tik kartą esu jas matęs, bet įsiminiau amžiams, nes po jomis driekiasi Kazad Dūmas, Juodoji Bedugnė, arba elfiškai Moraja. Virš jos stovi Barazinbaras, Purpurinis Ragas, arba elfiškai Karadrasas, o už jo Zirakzigilis Sidabruotasis, arba Kelebdilas ir Bundušathuras Blaususis, arba Fanuidholas.
Šitoje vietoje už Ūkanotųjų Kalnų yra nepamirštamas Dimrilo slėnis. Mes jį vadiname Azanulbizaru, o elfai Nanduhirionu.
— Kaip tik į Dimrilo slėnį mums ir reikia patekti, — paskelbė Gendalfas. — Persikėlę per tarpeklį pro Purpurinius Vartus (taip yra vadinama tolimoji Karadraso pusė), mes išlįsime prie Dimrilo Laiptų, kuriais nusileisime į tą slėnį. Ten rasime Veidrodinį ežerą ir iš jo ištekančią Sidabrinukės upę.
— Tamsus yra Keled Zaramo vanduo, — ištarė Gimlis, — ir šalta yra Kibil Nalos srovė. Nejaugi man lemta pamatyti mūsų palaimintąjį ežerą?
— Jeigu ir lemta, tai tik neilgai, mano drauge, — nusijuokė Gendalfas, — nes mes negalime ilgai užtrukti Dimrilo slėnyje. Mums teks leistis palei Sidabrinuke pro slaptuosius miškus iki pat Anduino; o tada...