Gendalfas nutilo.
— Ir kas tada? — paklausė Meris.
— Ir tada mūsų kelionė priartės prie pabaigos, — nenoriai atsiliepė Gendalfas. — Bet nežiūrėkime į ateitį, o džiaukimės, jog laimingai atkakome į Eregioną. Kraštas, kuriame kadaise gyveno elfai, dar išliko tyras ir nepaliestas blogio, todėl mes čia galime mažumą atsipūsti.
— Teisybė, — palaikė Gendalfą Legolasas, — bet mums, miško gyventojams, Eregiono elfai buvo keista tauta ir aš jau nebejaučiu jų pėdsakų: medžiai ir žolė jų nebeprisimena. Tik akmenys tyliai skundžiasi: garbingai jie išsaugojo mus, aukštas statė pilis, bet jų jau nebėra. Jų jau nebėra. Eregiono elfai jau seniai susirado Paskutinį Uostą.
Tą rytą keliautojai vis dėlto ryžosi susikurti lauželį gilioje lomoje, glūdinčioje tarp bugienių, todėl šie pusryčiai buvo kiek linksmesni negu paprastai.
Pavalgę jie neskubėjo gultis, nes nusprendus iškeliauti tik kitos dieno vakare, Saugotojų laukė rami naktis. Vienintelis Aragornas atrodė neramus. Jis atsiskyrė nuo visų ir užlipęs ant kalvos dairėsi į pietus ir į vakarus, lyg tikėdamasis ką nors pamatyti. Paskui sugrįžo ir pažvelgė į besijuokiančius bendrakeleivius, tyliai stebėdamasis tokiu jų nerūpestingumu.
— Kas atsitiko, Platžengy? — pašaukė Meris. — Ko tu ieškai? Gal jau pasiilgai rytų vėjo?
— Kol kas dar ne, — atsakė Aragornas, — tačiau kai ko man iš tiesu trūksta. Dažnai esu buvojęs Holine ir visada čia sutikdavau galybę paukščių ir žvėrių. Dabar mylių mylias negirdėjau jokio garso, ir to aš nesuprantu.
Susidomėjęs Gendalfas pažvelgė į žmogų.
— Kokia, tavo manymu, yra priežastis? — paklausė jis. — Gal įsilinksminę hobitai išgąsdino vietinius gyvius?
— Tikėkimės, kad taip, — netvirtai parėmė burtininką Aragornas, — bet anksčiau Holine aš visada jausdavausi saugiau, o dabar kažko nerimauju.
— Tokiu atveju mes turime atsargiau elgtis, — iš karto surimtėjo Gendalfas. — Jeigu savo gretose turime tokį Bastūną kaip Aragornas, negalima netikėti jo nuojauta.
Tą naktį budėti pirmam teko Semui, bet prie jo prisijungė nerimstantis Aragornas. Aplinkui buvo taip tylu, kad net ponio uodegos plekšnojimas skambėjo labai garsiai, o Semas pasijudinęs girdėjo savo sąnarių braškėjimą. Danguje nebuvo nė debesėlio, saulė lėtai šliaužė aukštyn. Staiga pietuose pasirodė kažkokia tamsi dėmė. Vėjo nebuvo, bet dėmė greitai artinosi.
— Kas tai, Platžengy? Juk ne debesis? — pašnibždomis klausė Semas.
Aragornas nieko neatsakė — jis atidžiai žiūrėjo į dangų, bet greitai Semas pats rado atsakymą į savo klausimą. Paukščiai, būrys paukščių, lekiančių labai žemai ir lyg kažko ieškančių, greitai artinosi prie lomos, kur slėpėsi Saugotojai.
— Gulk ir tylėk, — sušnypštė Aragornas, traukdamas Semą į bugienio šešėlį. Keletas paukščių atsiskyrė nuo kitų ir skubiai nuskrido prie lomos. Tai buvo varnos, labai didelės varnos. Kai jos lėkė pro lomą, šešėlis akimirką uždengė saulę, ir daugiabalsis karksėjimas nusirito pažeme.
Tik tada, kai varnos išnyko šiaurės vakaruose, Aragornas pašoko ant kojų ir pabudino Gendalfą.
— Juodų varnų pulkai skraido tarp Pilkosios upės ir Ūkanotųjų Kalnų, — pranešė žmogus. — Vienas toks pulkas ką tik praskrido pro Holiną. O Eregione šitos varnos negyvena, jos vadinamos krebainais ir suka lizdus prie Fangoro ir Dunžemių. Nežinau, ko jos čia atskrido, gal ieškoti maisto, bet, ko gero, turi tikslą iššnipinėti Eregioną. Aukštai danguje taip pat sklando daug vanagų. Aš manau, jog šį vakarą turime iš čia pasitraukti: Holiną jau seka Priešas.
Tokiu atveju mums nėra jokių šansų nepastebėtiems prasmukti pro Purpurinius Vartus, — atsiliepė Gendalfas. — Bet apie tai pakalbėsime vėliau, nes tu, deja, sakei tiesą — mums reikia trauktis.
— Visa laimė, jog laužas užgeso iki atskrendant krebainams, — pasakė Aragornas. — Taip, su laužu teks atsisveikinti ilgam.
— Nieko sau! — baisiausiai pasipiktino Pipinas, kai pabudęs sužinojo visas linksmąsias naujienas: laužai uždrausti ir vėl prasidės kelionės naktį. — Ir viskas dėl kažkokiu kvailų varnų! O aš dar tikėjausi ko nors šilto vakarienei.
— Tu ir toliau gali tikėtis, — paguodė jį Gendalfas, — nes priekyje gali laukti daug netikėtų puotų. Aš pats norėčiau sušilti kojas ir patogiai išrūkyti pypkę, bet... Šiaip ar taip, gal bent pietuose visi sušilsime.
— Taip, sušilsime, kad tik neperkaistume, — suburbėjo Semas Frodui. — Na, ir kas, mums svarbu nusigauti iki to Ugninio Kalno ir grįžti namo. Iš padžių aš net pagalvojau, jog Orudruinas ir yra šitas Barara... Barazi... kaip ten Gimlis jį pavadino. Neįsivaizduoju, kaip paprastam hobitui galima išmokti nykštukų kalba! Aš greičiau liežuvį nusilaužčiau.
Semas nepasitikėjo žemėlapiais: visi atstumai jam atrodė tokie didžiuliai, jog jis jau visai susipainiojo.
Likusią dienos dalį Būrys tebesislėpė, nes varnos vis dar tebeskraidė pirmyn atgal ir, tik vakarinei saulei paraudonavus, jos išnyko pietuose. Dengiami prieblandos, keliautojai pasuko į rytus, link Karadraso, kuris nušviestas paskutinių saulės spindulių blizgėjo raudonai. Danguje viena po kitos ėmė žiebtis žvaigždės.
Aragorno vedami, jie greitai surado reikiamą taką. Frodui jis atrodė kaip senovinis kelias, jungęs Holiną su kalnų tarpekliu. Mėnulio pilnatis pakilo virš kalnų, ir jo blyškioje šviesoje akmenys metė tamsius šešėlius. Frodas įsižiūrėjo į juos ir pamatė, jog tai ne akmenys, o liekanos iškaltų figūrų, kurias jau kadaise sugriovė laikas.
Prieš pat aušrą pastebimai atšalo, ir Būrys paspartino žingsnį. Frodas žvilgtelėjo į dangų ir staiga pamatė ar pajuto, jog žvaigždes uždengė tamsus šešėlis. Sekundei jos užgeso, paskui vėl sušvito. Hobitas sudrebėjo.
— Ar tu nieko dabar nepastebėjai? — sušnibždėjo jis Gendalfui, einančiam priešaky.
— Nepastebėjau, bet pajutau, — atsakė burtininkas; — Tikriausiai tai tik debesiukas.
— Labai jau greitai jis pralėkė, — į nieką nesikreipdamas pasakė Aragornas. — Juoba tokiu bevėju oru.
Tą naktį daugiau nieko neatsitiko, o kitas rytas išaušo dar skaistesnis negu prieš tai. Vėl pradėjo pūsti rytys, ir visi keliautojai tirtėjo iš šalčio. Būrys žygiavo be perstojo, o trečią rytą prieš juos iškilo baltakepuris Karadrasas, raudonais lyg krauju aplietais, bet plikais šonais. Tas rytas pasitaikė šaltas ir niūrus, blanki saulė vos vos skverbėsi pro debesų klodus, ir vėjas pūtė jau iš šiaurės rytų. Gendalfas stabtelėjo, įkvėpė oro ir pažvelgė atgal.
— Žiema mus vejasi, — tyliai tarė jis Aragornui, — keliai užkloti sniegu iki pat papėdžių. Šią naktį turime pasikelti iki Purpurinių Vartų. Ten tikriausiai mus pastebės Priešo šnipai, bet dabar svarbiausias mūsų priešas yra oras. Kaip tu manai, Aragornai?
Frodas nugirdo šiuos žodžius ir suprato, jog Aragornas su Gendalfu tęsia seniai pradėtą pokalbį. Hobitas su nerimu pradėjo klausytis.
— Aš manau, jog šituose kraštuose nėra nepavojingo kelio, — atsakė Aragornas, — bet mes privalome pereiti kalnus, mums nėra jokio kito kelio. Toliau pietuose kalnai nepereinami iki pat Rohano tarpeklio. O dar neaišku, kam tarnauja Rohano valdovas, jeigu jau Sarumanas persivertė.
— Kas žino, — tarė Gendalfas, — tačiau be Karadraso perėjos yra dar ir kitas kelias: tamsus ir slaptas, apie kurį aš nenorėjau kalbėti.
— Nė nekalbėk! Bent jau iki tol, kol neįsitikinsiu, kad kito kelio iš tiesų nėra.
— Bet mes turime nuspręsti, — priminė Gendalfas.
— Gerai, — sutiko Aragornas, — nuspręsim, kai pailsėsim ir pamiegosim.
Vėlią popietę, kitiems baigiant valgyti pusryčius, Gendalfas su Aragornu atsitraukė į šalį ir pradėjo kalbėtis, vis žvilgčiodami į Karadrasą. Kalno šlaitai dabar buvo tamsūs ir niūrūs, o viršūnę dengė debesys. Frodui labai nepatiko tarpeklis, bet kai Gendalfas grįžęs paskelbė, jog šiąnakt Būrys bandys šturmuoti Karadrasą, hobitas apsidžiaugė. Jis net neįsivaizdavo, koks galėtų būti tas slaptas ir tamsus kelias, bet girdėdamas, jog Aragornas jo atsisakinėja, iš anksto bijojo.