— Iš visko sprendžiant, — pasakė Gendalfas, — Purpuriniai Vartai tikriausiai yra sekami ir, ko gero, artinasi pūga. Mes turime skubėti kiek tik galime, bet ir taip be sustojimų viršūnės nepasieksime. Jau greitai tems, tad pasiruoškime kelionei.
— Jei leisite, aš duosiu patarimą, — pasakė paprastai tylus Boromiras. — Aš esu gimęs prie Baltųjų Kalnų ir žinau, ką reiškia aukštai keliauti. Kol nusileisime iš kitos pusės, spėsime mirtinai sušalti. Aš mačiau čia keletą medžių ir krūmų, todėl kiekvienas iš mūsų turėtume pasiimti po ryšulį malkų.
— O Bilas paims du, ar ne, drauguži? — pagyvėjo Semas. Ponis tylėjo, tik niūriai pažvelgė į hobitą.
— Labai gerai, — pasakė Gendalfas, — tačiau prisiminkit, jog kursim laužą tik tada, kai reikės rinktis — arba žūti, arba sušilti.
Iš pradžių Būrys žingsniavo greitai, bet vėliau kelias tapo status ir keliauti buvo itin sunku. Kelias vingiavo, sukiojosi, kartais pradingdavo arba būdavo užverstas uolų nuolaužomis. Dangų užtraukė debesys, ir keleivius apgaubė aklina tamsa. Tarp uolų švilpiantis vėjas degino veidus. Apie pusiaunaktį jie pasiekė kalnų papėdę. Siauras takas dabar ėjo pro stačią uolą kairėje, virš kurios kilo niūrūs Karadraso šlaitai, o dešinėje tamsa slėpė gilią prarają.
Frodas pajuto, kaip kažkas švelniai palietė jo veidą. Hobitas iškėlė ranką ir pamatė keletą nusileidusių snaigių. Greitai pradėjo smarkiai snigti, ir Frodas vos vos matė susikūprinusias Aragorno bei Gendalfo figūras, šmėžuojančias priekyje.
— Nepatinka man visa tai, — niurzgėjo Semas, kiūtindamas paskui Frodą. — Žiemos rytą yra malonu gulėti šiltoje lovoje ir žiūrėti, kaip sninga, bet čia... Įdomu būtų, jeigu tokia pūga virš Hobitono pasiautėtų, hobitams tai tikriausiai patiktų.
Grafystėje pūgos retai pasitaikydavo, todėl kiekviena snaigė žiemą būdavo sutinkama su džiaugsmu. Joks gyvas hobitas, išskyrus Bilbą, neprisiminė Žiauriosios Žiemos 1311 metais, kai Grafystę užpuolė baltieji vilkai, ledu perbėgę per Brendivyną.
Gendalfas sustojo. Storas sniego sluoksnis dengė jo gobtuvą ir pečius. Takelyje jau buvo prisnigta iki kulkšnių.
— To aš ir bijojau, — tarė jis. — O ką tu dabar pasakysi, Aragornai?
— Ir aš to bijojau, — atsiliepė Aragornas, — bet mažiau negu ko kito. Mes, šiauriečiai, esam pripratę prie kalnų pūgų, bet pietuose tokios pūgos pasitaiko gana retai, nebent aukštai viršuje. O mes dar nesuspėjome aukštai užkopti.
— Nenustebčiau, jeigu čia nagus būtų prikišęs Priešas, — suurzgė Boromiras. — Sakoma, jog jis gali pernešti pūgas iš Mordoro į Šešėlio Kalnus. Tiesa, Ūkanotieji Kalnai yra daug toliau, bet Priešo galia nuolatos didėja.
— Na ir ilgas rankas jis užsiaugino, — tarė Gimlis, — jeigu gali iš pietų atsiųsti pūgą į šiaurę.
— Ilgesnių nebūna, — pritarė Gendalfas.
Kol Saugotojai buvo sustoję, vėjas nurimo, o po poros minučių liovėsi ir pūga. Tada Būrys vėl pajudėjo į priekį ir spėjo paėjėti kokį šimtą metrų, bet uraganiška vėjo jėga vėl atsinaujino, ir pradėjo snigti didžiuliais kąsniais. Dabar sunkiai ėjo net galingasis Boromiras. Hobitai, susilenkė iki pat žemės, dar slinko paskui žmones, bet buvo aišku, jog sniegui taip drebiant, jie ilgai neišsilaikys. Frodui atrodė, jog jo kojos pavirto į du švino gabalus. Pipinas su Meriu vos ne verkdami stūmėsi už aikčiojančio Semo. Net Gimlis visai išsimušė iš jėgų, o juk nykštukai garsėja ištverme.
Netikėtai visi Saugotojai tarsi pasitarė sustojo. Aplinkui girdėjosi keisti garsai. Gal tai tik uolų plyšiuose švilpė vėjas, bet tie garsai buvo panašūs į ledinių balsų ūkavimus ir klaikų juoką.
Staiga iš viršaus nukrito vienas akmuo, po to kitas, ir dar vienas! Akmenys krito aplinkui ir šokinėdami riedėjo į bedugne.
— Mes turime grįžti, — sušuko Boromiras. — Vėjas negali taip staugti, mes girdime Priešo tarnų balsus, o tie akmenys yra nutaikyti į mus!
— O aš manyčiau, kad tai vėjas, — ramiai atsakė Aragornas, — nors sutinku ir su tavimi. Pasauly yra nemažai piktų padarų, kurie nemėgsta tokių dvikojų kaip mes, bet netarnauja ir Sauronui.
— Karadrasas ne veltui vadinamas Žiauriuoju, — pritarė žmogui Gimlis. Šitą vardą jis gavo seniai prieš Saurono pasirodymą.
— Nesvarbu, kas mums dabar kliudo, — nutraukė juos Gendalfas, — svarbu, jog tos kliūties mes negalime įveikti.
— Tai ką mums dabar daryti? — beviltiškai riktelėjo Pipinas. Krečiamas šalčio, jis stovėjo atsirėmęs į Merio petį.
— Arba likti, kur esame, arba grįžti atgal, — atsakė Gendalfas, — nes eiti į priekį beprasmiška. Jeigu aš neklystu, takelis išveda į lygią vietą, kur mes nerasime jokios priedangos nuo sniego ir vėjo.
— Per tokią pūgą grįžti neįmanoma, — tarė Aragornas. — Nuo kalno papėdės iki čia taip pat nėra geresnės prieglaudos.
— Prieglauda, — suniurzgė Semas. — Jeigu šita siena yra prieglauda, tai aš elfas.
Saugotojai kiek galėdami prisispaudė prie sienos. Pietinis šlaitas buvo taip pakrypės, jog palindę keliautojai galėjo nors kiek apsisaugoti nuo šiaurinio vėjo ir krintančių akmenų, bet sniegas dribo iš viršaus ir iš šonų.
Bilas taip pat pravertė: jis savo kūnu dengė hobitus nuo sniego, bet aplink jį pūpsojo nemaža pusnis. Apskritai, jeigu ne aukšti hobitų palydovai, juos jau seniai būtų užpustę iki galvos.
Frodą apėmė nepaaiškinamas mieguistumas, ir jis ėmė grimzti į ūkanotą sapną. Jam pasirodė, jog jo kojos pagaliau sušilo, paskui prie židinio pasirodė Bilbas ir šiurkščiai pasakė: "Nesuprantu, kodėl jūs grįžote. Išsigandote paprasčiausios pūgos?"
— Aš norėjau pailsėti, — sušnibždėjo Frodas, bet Bilbas greitai užgesino ugnį ir ištempė Frodą iš patogaus krėslo.
— Ar girdi, Gendalfai, juos visai užpustys, — staiga pasakė Bilbas Boromiro balsu, ir Frodas pasijuto traukiamas iš jaukios sniego olos. — Mes turime kažką daryti.
— Štai išgerkite šito, — liepė Gendalfas, išsitraukdamas odine gertuvę. — Sriūbtelėkit kiekvienas. Tai miruvoras — dar vienas Imladriso stebuklas, Elrondo dovana.
Frodas, vos paragavęs šilto ir kvapnaus gėrimo, iš karto pasijuto atgavęs jėgas, ir visas nuovargis kažkur išnyko. Kiti Saugotojai taip pat atsigavo. Tačiau pūga ne tik kad nenurimo, bet ir dar labiau sustiprėjo.
— Kaip jūs žiūrėtumei į pasiūlymą susikurti laužą? — staiga paklausė Boromiras. — Man atrodo, mums dabar jau tenka rinktis: arba žūti, arba sušilti, Gendalfai. Be abejo, sniegas mus slepia nuo nedraugiškų akių, bet mes tuoj sušalsime.
— Taip, mums reikia užkurti laužą, — sutiko Gendalfas. — Jeigu perėjoje ir yra priešų, tai jie jau seniausiai mus pamatė.
Saugotojai turėjo ir malkų, ir skiedrų, bet nei elfas, nei nykštukas (o juk tokie meistrai) nesugebėjo iš šlapio medžio įžiebti liepsnos. Teko darbo imtis pačiam Gendalfui. Jis prisilietė savo lazda prie ryšulio malkų ir sukomandavo: naur anedraith amtnen! Akimirksniu iš lazdos išlėkė pluoštas žalių bei žydrų kibirkščių, ir malkos greitai įsidegė.
— Jeigu perėją saugo šnipai, tai jiems turėtų būti viskas aišku, — niūriai tarė burtininkas. — Aš signalizavau, kad esu čia, taip aiškiai, jog buvo galima matyti iki pat Anduino.
Tačiau Būrys jau užmiršo šnipus ir priešus: jie kaip vaikai džiaugėsi spragsinčia liepsna. Sniegas prie laužo greitai virto drumzlinomis balutėmis, bet Saugotojai, nekreipdami į tai dėmesio, kuo arčiau ištiesė rankas prie išganingos ugnies. Raudona šviesa apšvietė jų pavargusius ir neramius veidus, o už nugarų kaip tamsi siena stūksojo naktis.