Bet malkos degė greitai, o sniegas tebesnigo.
Liepsna pradėjo gesti, ir į laužą buvo įmestas paskutinis ryšulėlis malkų.
— Nieko, pasakė Aragornas, — ši naktis jau baigiasi — tuoj švis.
— Jeigu tik aušra išsklaidys šituos debesis, — sumurmėjo Gimlis. Boromiras truputį atsitraukė nuo laužo ir įsižiūrėjo į tamsą.
— Jau nebe taip smarkiai sninga, — tarė jis, — ir vėjas rimsta.
Frodas pavargęs žiūrėjo į laužą, iš tamsos atskridusios snaigės tuoj pat tirpdavo virš gęstančio laužo. Staiga Frodas pasipurtė, vydamas miegą, pasitrynė akis ir pastebėjo, jog vėjas jau nutilęs ir snaigės bepasirodo vis rečiau. Hobitas pakėlė galvą ir pamatė, jog rytuose dangus ima lėtai lėtai švisti. Netrukus visai baigė snigti.
Auštantis rytas iš nakties išplėšė ir keliautojams parodė plikas viršūnes tarp sniegynų dykumos. Nors takelis, kurį visi laikė dingusiu, vis dar buvo matomas, viršuje kabojo pilki, sniego pritvinkę debesys.
Gimlis apsidairė ir papurtė galvą.
— Karadrasas dar nenusiramino, — pasakė jis. — Jeigu mes eisime toliau, tai būsime užversti dar kalnu sniego. Kuo greičiau leisimės atgal, tuo bus geriau.
Su Gimliu visi sutiko, bet atsitraukti nebuvo taip paprasta. Už keleto žingsnių nuo laužo buvo sunešta tokia pusnis, kad hobitai būtų paskendę joje su galvom. Kalnas sniego stūksojo netgi ten, kur keliautojus nuo vėjo saugojo sena akmeninė siena!
— Jeigu Gendalfas eitų priekyje ir tirpdytų sniegą, tai mes turetume takelį, — pasiūlė Legolasas. Audra nelabai sujaudino elfą — jis vienintelis buvo gerai nusiteikęs.
— O jeigu elfas nuskristų pas saulę ir jos paprašytų skaisčiau pašviesti, tai mes irgi turėtume takelį, — atkirto Gendalfas. — Mano lazda jums ne krosnis.
— Kai nesiseka protingam, gali pavykti stipriam, — taip sakoma mano šalyje, — įsikišo Boromiras. — Audra prasidėjo, kai mes aplenkėme šitą uolos iškyšulį, todėl ten sniego neturėtų būti, o iki jo ne daugiau kaip šimtas metrų. Pats stipriausias iš mūsų galėtų nubristi iki to iškyšulio ir padaryti taką kitiems.
— Galima pabandyti, — sutiko Aragornas. — Mes dviese kaip nors įveiksime tą šimtą metrų.
Aragornas buvo pats aukščiausias Būryje, bet stambumu ir kūno sudėjimu neprilygo Boromirui, todėl gondorietis ir žengė pirmas, o Aragornas paskui jį. Vietomis sniegas Boromirui siekė iki krūtinės, ir jis kapanojosi pusnyse kaip labai pavargęs plaukikas.
Legolasas iš pradžių šypsodamasis žiūrėjo į žmones, paskui pasisuko į kitus ir šūktelėjo.
— Tepadės jėgai protas ir sumanumas!
Ištaręs tuos žodžius, elfas nubėgo į priekį, ir Frodas tik dabar pastebėjo, kad Legolasas avi ne sunkiais auliniais batais kaip visi, bet lengvais elfiškais sandalais, kurie praktiškai nepaliko jokio pėdsako sniege.
— Lik sveikas, Gendalfai! — riktelėjo elfas. — Aš einu ieškoti saulės!
Jis paspartino žingsnį, lyg šokdamas aplenkė sunkiai brendančius žmones ir pamojavęs jiems ranka dingo už uolos.
Boromiras su Aragornu lėtai stūmėsi į priekį, kiti žiūrėjo jiems įkandin, kol žmonės dingo už posūkio. Debesys vėl susimetė į krūvą, ir ant žemės pradėjo kristi snaigės.
Praėjo valanda, gal dar daugiau, kol pagaliau sugrįžo Legolasas. Tuoj po jo pasirodė ir žmonės.
— Ką gi, — šūktelėjo pribėgės Legolasas. — Kaip matote, aš neatsivedžiau saulės. Ji dabar klajoja po mėlyną pietinį dangų ir jai mažai rūpi, kas dedasi prie Purpurinio Rago. Tačiau atnešiau vilties blyksnį tiems, kurie yra pasmerkti vaikščioti dviem kojom. Už tos uolos, apie kurią kalbėjo Boromiras, sunešta taip pat didelė pusnis, ir mūsų stiprieji žmonės jau buvo pasirengę žūti, jeigu aš nebūčiau paaiškinęs, kad pusnies tėra apie dešimt žingsnių, o už jos sniegas kažkodėl tesiekia hobitams iki kulkšnių.
— Aha, taip ir maniau, — subambėjo Gimlis. — Tai nebuvo paprasta audra. Karadrasas nemėgsta nei nykštukų, nei elfų, todėl ta pusnimi norėjo mus pražudyti.
— Visa laimė, kad tavo Karadrasas užmiršo, jog prie nykštukų bei elfų prisijungė žmonės, ir ne patys silpniausi. Mes įveikėme pusnį ir paruošėme siaurą takelį tiems, kurie nemoka sklandyti kaip elfai, — pareiškė Boromiras.
— Bet kaipgi mes iki ten nueisime? — sunerimęs paklausė Pipinas, išreikšdamas hobitų mintis.
— Nesijaudink, — atsakė Boromiras, — man su Aragornu dar liko jėgų, tad nunešim jus, Mažąją Tautą. Ir pradėsim, ponas Peregrinai, nuo tavęs!
Jis pakėlė hobitą, ir tas užsiropštė žmogui ant pečių.
— Laikykis tvirčiau pats, — paliepė gondorietis. — Man reikalingos laisvos rankos.
Boromiras nužingsniavo takeliu žemyn, jį nusekė Aragornas, nešinas Meriu. Pipinas stebėjosi, matydamas koridorių, kurį žmonės padarė be jokių įrankių, tik savo rankomis. Netgi dabar, nešdamas Pipiną, Boromiras vis platino tunelį, kad kitiems būtų lengviau eiti. Greitai jie praėjo pusnį, kuri, dvigubai aukštesnė už Boromirą, kilo kaip siena. Pusnies ketera buvo aštri, lyg nupjauta peiliu, ir visa pusnis atrodė kaip galingas monolitas, kurio viduryje buvo iškirstas plyšys. Už pusnies Meris su Pipinu ir Legolasas liko laukti kitų, o žmonės vėl pakilo į viršų.
Netrukus su Semu grįžo Boromiras, vesdamasis Bilą, o paskutinis ėjo Aragornas, ant pečių nešdamas Frodą.
Vos tik Frodas palietė žemę, keliautojus apkurtino dundesys, iš viršaus pabiro akmenys, ir ore pradėjo suktis galybė sniego dulkių. Joms nusėdus, Saugotojai pamatė, kad tunelis pusnyje užverstas akmenimis.
— Užteks, užteks, Barazinbarai! — sušuko Gimlis. — Juk matai, kad mes išeinam!
Su tais žodžiais akmenų griūtis staiga liovėsi, dangus pašviesėjo, lyg kalnas būtų pasitenkinęs keliautojų atsitraukimu ir palikęs juos ramybėje.
Legolasas neapsiriko: kelyje sniego taip sumažėjo, jog hobitai jau galėjo eiti patys. Greitai Būrys vėl stovėjo stataus šlaito viršūnėje, toje vietoje, kur vakar Frodas pamatė pirmąsias snaiges.
Artėjo vidurdienis. Iš aikštelės, kur stovėjo nusikamavę Saugotojai, buvo matyti visos vakarinės žemės: lygumos, kloniai ir kalvos. O apačioje Frodas pamatė tą pačią lomą, kurioje Būrys ilsėjosi prieš pakildamas į perėją.
Frodas buvo alkanas ir baisiai sušalęs. Vos tik jis pagalvodavo apie ilgą ir skausmingą kelione šlaitu žemyn, pradėdavo skaudėti galvą. Staiga hobitui akyse sumirguliavo kažkokie juodi taškeliai. Jis sumirksėjo, bet taškeliai neišnyko — jie sukosi skaidriame ore, ir Frodas nusprendė, jog kažkas atsitiko jo akims.
— Vėl paukščiai, — tarė Aragornas, irgi pastebėjęs taškelius.
— Nieko nebepadarysi, — atsiduso Gendalfas. — Draugai jie ar priešų šnipai, leistis vis tiek reikia — Karadrasas nemėgsta naktinių svečių.
Šaltas vėjas pūtė keliautojams į nugaras, kai jie nusisuko nuo Purpurinių Vartų ir niūrūs pradėjo leistis žemyn šlaitu. Karadrasas vis dėlto įveikė juos.
IV. Klaidžiojimai patamsiuose
Tik vakare, jau beveik sutemus, keliautojai ryžosi sustoti. Kalnus gaubė migla, ir vėjas pūtė vis taip pat stipriai. Gendalfas visiems davė dar kartą gurkštelti miravoro, paskui Saugotojai pavakarieniavo ir sušaukė pasitarimą.
— Mes šiąnakt niekur nebegalime eiti, — tarė Gendalfas. — Po Purpurinių Vartų šturmo reikia bent kiek pailsėti.
— O kur paskui? — paklausė Frodas.
— Prieš mus tik du keliai, — atsakė Gendalfas. — Atgal į Rivendeilą arba pirmyn prie Ugninio Kalno.
Išgirdęs apie Rivendeilą, Pipinas pragiedrėjo, Meris su Semu linksmai pasimuistė, o Aragornas ir Boromiras nieko nesakė. Frodas susirūpinės tylėjo.