— Grįžti galima tik su pergale arba pripažinus savo pralaimėjimą, — pagaliau pasakė hobitas.
— Gerai sakai, Frodai, — atsiliepė Gendalfas. — Grįžimas reikštų pražūtį visoms Laisvosioms Tautoms, nes tada beliktų Žiedą slėpti Rivendeile, o anksčiau ar vėliau Priešas sunaikintų Elrondo namus. Žiedo Šmėklos jau dabar yra baisios, tačiau verčiau nesakysiu, kokios taps tada, kai jų valdovas ant rankos užsimaus Visagalį Žiedą.
— Vadinasi, mums nieko kito nelieka, — atsidusęs užbaigė Frodas.
Jau mintimis po Grafystę skrajojęs Semas vėl suraukė antakius ir nugrimzdo į melancholiją.
— Dabar jums pasiūlysiu kelią, — pasakė Gendalfas, — apie kurį galvojau iš pat pradžių, ir numaniau, kad mums teks jį išbandyti. Tai gana niūrus kelias, ir Aragornas apie jį nenorėjo net klausyti, kol neįsitikino, kad pro Purpurinius Vartus pereiti neįmanoma.
— Oho, jeigu jau tas kelias blogesnis už Karadraso perėją, tai jis turbūt iš tiesų labai pavojingas, — išsižiojo Meris, — bet papasakok apie jį, Gendalfai, kad mes žinotume patį blogiausią.
— Kelias, apie kurį kalbu, eina per Morajos Kasyklas, — ramiai pasakė Gendalfas.
Gimlis susijaudinęs pasižiūrėjo į burtininką, bet ir jį (kaip ir kitus) apėmė baimė: apie pražūtingas neišmatuojamas Morajos olas sklido baisių gandų.
— Kelias veda į Morają, bet neaišku, ar jis dar išlikęs, — pasakė Aragornas.
— Moraja nuo seno turi blogą vardą, — tarė Boromiras, — ir aš nesuprantu, kodėl žadame ten eiti. Negalime persikelti per kalnus, žygiuokime į pietus, iki Rohano tarpeklio, kur gyvena ištikimi mūsų sąjungininkai. Arba persikelkime per Izeno upę ir į Gondorą įeikime iš jūros pusės: per Ilgąjį Krantą ir Lebeniną.
— Daug laiko praėjo, kol tu viešėjai šiaurėje, — Boromirai, — paprieštaravo Gendalfas. — Negi negirdėjai Pasitarime apie Sarumaną? Su juo aš atsiskaitysiu, kai viskas bus baigta, bet dabar Žiedas negali būti gabenamas pro Izengardą. Taigi kol su mumis kartu keliauja Žiedo Nešėjas, tol kelias pro Rohano tarpeklį yra užkirstas. Be to, keliaudami mes sugaišime beveik metus ir turėsim pereiti žemes, kurias atidžiai seka ir Sauronas, ir Sarumanas. Keliaudamas į Rivendeilą, Boromirai, Priešui tu buvai tik paprastas vienišas raitelis ir mažai jį dominai, bet dabar esi Žiedo Saugotojų Būrio narys ir daliniesi atsakomybe su visais. Jeigu mes eisime į pietus, tai pavojai tykos mūsų kiekvieną mylią ir neturėsime kur pasislėpti.
— Po mūsų bandymo šturmuoti kalną, — patylėjęs tęsė Gendalfas, — mums būtinai reikia kur nors išnykti, kad priešai pamestų pėdsakus. Todėl aš siūlau ne apeiti kalnus, ne perkopti juos, bet lįsti po jais. Šiaip ar taip, Priešas tikriausiai šito nesitiki.
— Ką mes žinome, ko jis tikisi, — atkirto Boromiras. — Sauronas gali sekti visus kelius ir, jeigu jis supras, jog mes įėjome į Morają, tai tada iš tų spąstų nebeišsikrapštysim. Kalbama, jog Priešas tvarkosi Morajoje kaip savo Juodojoje Tvirtovėje.
— Ne kiekvienu galima tikėti, — pasakė burtininkas. — O Morajoje šeimininkauja visai ne Priešas. Aš vienintelis iš jūsų esu buvęs požeminiuose Juodojo Lordo kalėjimuose ir tai tik Dol Guldure, kuris yra silpnesnis už Barad Durą, arba Juodąją Tvirtovę. Juk nevesčiau jūsų į Moraja, jeigu ji būtų panaši į tas dvi tvirtoves. Žinoma, mes galime ten sutikti orkų, bet dauguma Ūkanotųjų Kalnų orkų po Penkių Armijų Mūšio buvo išžudyta ir išsklaidyta. Tiesa, Ereliai pranešė, jog šitie padarai vėl renkasi į Ūkanotuosius, bet į Moraja orkai dar neturėtų būti nusigavę. Morajoje mes galime rasti ir draugų: jeigu aptiktume Balino, Fandino sūnaus, vadovaujamą nykštukų pulką, mums nereikėtų nieko bijoti.
— Aš eisiu su tavimi, Gendalfai! — staiga sušuko Gimlis. — Eisiu kartu į Diurino sales, nors mes ir nerastume išėjimo iš Morajos.
— Puiku, Gimli, — pasakė Gendalfas, — tu mane padrąsinai. Dviese mes kaip nors jau surasim tą išėjimą. Su nykštuku leistis į Morają yra tas pats, kas su elfu eiti į mišką ar su hobitu į Vienišąjį Kalną, — mirktelėjo burtininkas Frodui. — O ir aš ne pirmą kartą Morajoje. Kartą ten jau ieškojau dingusio nykštuko Treino, Troro sūnaus, ir išėjau gyvas.
— Aš irgi esu perėjės Morają, — tyliai tarė Aragornas, — tačiau man ir nuo to vieno karto liko tokie atsiminimai, jog antrą kartą bandyti nebenoriu.
— O aš ir pirmą kartą nenoriu, — burbtelėjo Pipinas.
— Ir aš, — palaikė jį Semas.
— O kas nori? — taikliai paklausė Gendalfas. —Aš irgi nenoriu, bet mums reikia patekti į Dimrilo slėnį, todėl klausiu: kas sutiks, ne panorės, bet sutiks su manimi leistis į Morają?
— Aš, — tvirtai pasakė Gimlis.
— Ir aš, — atsidusęs parėmė nykštuką Aragornas. — Tu sutikai šturmuoti perėją, įspėjęs mane, kad galime žūti, ir vos taip neatsitiko. Todėl dabar aš seksiu paskui tave, Gendalfai, bet prisimink — Morajoje didžiausias pavojus gresia ne mums, netgi ne Frodui ir jo Žiedui, bet tau!
— Aš eisiu tik tada, jeigu visas Būrys eis, o mes dar nežinome, ką pasakys Legolasas ir Mažoji Tauta, nors spręsti, ko gero, teks Žiedo Nešėjui, — tarė Boromiras.
— Aš nenoriu leistis į Morają, — tiesiai pasakė Legolasas.
Hobitai tylėjo. Semas klausiamai pažvelgė į Frodą, ir tas pagaliau prabilo:
Aš taip pat neturiu noro lįsti į Morają, bet nenoriu atsisakyti Gendalfo patarimo. Gal sprendimą atidėkime iki ryto. Dabar jau tamsu ir niūru. Jūs tik paklausykite vėjo staugimo.
Po šitų žodžių visi paskendo savo mintyse, nenoriai klausydamiesi, kaip vėjas šėlsta tarp uolų ir medžių.
Staiga Aragornas pašoko ant kojų.
— Argi gali vėjas taip staugti? — sušuko jis, — ne, tai vilkų balsai. Iš kalnų čia lekia vargai.
— Mums nebėra laiko laukti iki ryto, — pareiškė Gendalfas, — ir pasirinkimo nebeliko: negi trauksime į pietus ir dar su laukiniais vilkais, lipančiais ant kulnų?
— Ar toli iki Morajos? — paklausė Boromiras.
— Iki Vartų Karadraso pietvakariuose apie penkiolika dvidešimt mylių, — niūriai atsiliepė Gendalfas.
Reikia kuo greičiau slėptis Morajoje, — tarė Boromiras. — Bijai orko — nepasislėpsi nuo vargo.
— Taip taip, bet iš kitos pusės, kur orkas, ten ir vargas, — pastebėjo Aragornas.
— Nepaklausiau aš Elrondo patarimo, — murmtelėjo Pipinas Semui, — ir veltui. Nuo to staugimo man plaukai piestu stojasi. Kas iš to, kad mano prosenelis buvo Bandobrasas Riaumojantis Bulius.
— Mano širdis taip pat kulnuose, — atsakė Semas, — bet su mumis tiek narsių draugų, jog nemanau, kad mes atsidurtume vilkų pilvuose.
Norėdami susirasti apsaugą nakčiai, Saugotojai įkopė į kalvos viršūnę, apaugusią senais ir susiraizgiusiais medžiais, kurie buvo apsupti neaukštų, kai kur jau apgriuvusių akmenų ratu. Jo viduryje keliautojai įkūrė laužą, nes tamsa negalėjo jų paslėpti nuo baisiųjų vargų.
Visi susėdo apie laužą (išskyrus du sargybinius) ir pradėjo neramiai snausti. Vargšas ponis Bilas drebėjo iš baimės ir tiesiog maudėsi savo prakaite. Vilkų staugimas čia nutildavo, čia vėl pasigirsdavo, kol pagaliau priartėjo, ir kelią apsupo daugybė žibančių akių. Netikėtai ten, kur ratas buvo apgriautas, Saugotojai pamatė milžinišką vargą: žvėris pakėlė snukį ir pratisai sustaugė, ragindamas savo bendrus pradėti puolimą.
Gendalfas atsistojo ir iškėlęs lazdą žengė prie žvėries.
— Klausyk, nususęs Saurono šunie, — iškošė burtininkas, — prieš tave stovi Gendalfas, todėl nešdinkis, jeigu nori išsaugoti sveiką kailį. — Trumpai stūgtelėjęs vilkas puolė į priekį — melodingai skambtelėjo Legolaso lanko templė, ir vargas parkrito su smygsančia gerklėje elfiška strėle. Stebinčios akys greitai išsisklaidė. Gendalfas su Aragornu priėjo prie rato krašto, bet pamatė tik nuo kalvos bėgančius šešėlius. Vėl viskas nutilo ir tamsios nakties netrikdė joks garsas.