— Mus vėl apkvailino, — tarė jis savo žmonai, — o mes laukėme šešiasdešimt metų! Šaukštukai? Nesąmonė!
Otas piktai dėbtelėjo į Frodą ir išsliūkino lauk. Lobelija, tiesa, dar pasiliko, ir kai vėliau Frodas išėjo iš savo kabineto, jis rado ją tyrinėjančią visus langus ir stuksenančią sienas. Frodas greitai palydėjo ją iš savo kabineto, pakeliui išvaduodamas nuo keleto mažų daikčiukų, visai netyčia įkritusių į jos lietsargį. Iš Lobelijos veido atrodė, jog atsisveikinimui ji paruošusi ypatingai nuodingą strėlę. Ji apsisuko ir sušnypštė:
— Tu dar pasigailėsi, pienburni! Ko čia atsikraustei? Tu čia nepriklausai, tu joks Beginsas, ...tu... tu tikras Brendibakas!
— Ar girdėjai, Meri? Tai įžeidimas, — tarė Frodas, kai už Lobelijos nugaros trinktelėjo durys.
— Tai komplimentas, — patikslino Meris, — tačiau vis dėlto neteisybė.
Tada draugai apėjo aplink visus namus ir išvarė tris jaunus hobitus (du Šniukščius ir vieną Bolgerį), kurie stukseno sienas viename iš rūsių. Frodas net susistumdė su jaunuoju Sanču Didpėdžiu (Oto Didpėdžio anūku), kuris jau pradėjo ardyti mūrą ten, kur išgirdo aidesnį garsą. Legenda apie Bilbo auksą jaudino ir jaunus, ir senus, kadangi įtartinas, o gal ir nedoru būdu gautas auksas priklauso visiems — eik ir imk.
Įveikęs Sančą ir išstūmęs jį lauk, Frodas sudribo ant kėdės, stovinčios prieškambaryje.
— Laikas uždaryti turgelį, Meri, — tarė jis, — užrakink ir nieko neįleisk, net jei kas nors atsitemptų taraną.
Norėdamas atsigauti, Frodas atsisėdo prie puoduko vėlyvos arbatos. Staiga pasigirdo beldimas į duris. "Vėl Lobelija, — pagalvojo jis. — Matyt, sugalvojo kokių bjaurių žodžių ir atėjo pasakyti".
Beldimas pasikartojo, tik daug garsiau, bet Frodas vis tiek nekreipė dėmesio. Staiga lange atsirado burtininko galva.
— Jei tu manęs neįleisi, Frodai, aš nublokšiu tavo duris iki Brendivyno upės ir paversiu puikiu lentiniu plaustu.
— Brangusis Gendalfai, atleisk man! — riktelėjo Frodas, bėgdamas prie durų, — įeik! Įeik! Aš galvojau, jog tai Lobelija!
— Tada atleidžiu. Bet aš ją mačiau vadelėjančią ponį ir jojančią Krantine su tokiu veidu, kuris sugižintų šviežią pieną.
— Ji beveik sugižino mane patį. Teisybę pasakius, aš jau beveik norėjau užsimauti Bilbo Žiedą, bet susilaikiau.
— Ir puikiai padarei! — pagyrė Gendalfas, — būk atsargus su Žiedu, Frodai. Juk aš tik dėl jo ir sugrįžau, kad tarčiau tau keletą žodžių.
— O kas yra?
— Ką tu žinai apie Žiedą?
— Tiktai tiek, kiek pasakojo Bilbas. Aš girdėjau jo istoriją: kaip Bilbas rado ir panaudojo savo kelionėje...
— Kurią istoriją, norėčiau žinoti? — pertraukė Gendalfas.
— O ne, ne tą, kurią jis pasakojo nykštukams ir įdėjo į savo Knygą. Aš sužinojau tikrą istoriją netrukus iki mano atsikraustymo į Begendą. "Jokių paslapčių tarp mūsų, Frodai! — pasakė Bilbas, — bet tu niekam nesakyk. Šiaip ar taip — Žiedas mano".
— Tai įdomu, — tarė Gendalfas. — O ką tu pats manai apie tai?
— Tu klausi apie "dovaną"? Tai nesąmonė, ir aš nesuprantu, kam reikėjo keisti. Tai visai nepanašu į Bilbą ir nelabai suprantama.
— Man irgi. Bet žmonėms, turintiems tokių lobių, atsitinka keistų dalykų, kai jais naudojasi. Perspėju — būk atsargus. Gal Žiedas turi kitų galių, ne vien leidžia tau pranykti.
— Nesuprantu, — pasakė Frodas.
— Aš irgi nelabai suprantu, — prisipažino burtininkas, — šis Žiedas mane sudomino tik vakar vakare. Tu nesijaudink, aš išsiaiškinsiu. Svarbiausia — mūvėk jį kuo rečiau! Kad nesukeltum įtarimo ir kalbų. Laikyk paslaptį ir niekam nė žodžio!
— Tu labai paslaptingas. Ko tu bijai?
— Nesu tikras, todėl daugiau nepasakosiu. Aš manau, galėsiu daugiau tau pasakyti, kai vėlei sugrįšiu. O dabar iš karto iškeliauju. Lik sveikas!
Burtininkas pakilo iš savo vietos.
— Iš karto? — nusiminės tarė Frodas, — o aš tikėjausi, jog tu pabūsi čia mažiausiai savaitę ir padėsi man!
— Aš irgi taip maniau, bet štai planai pasikeitė. Aš tave aplankysiu, kai tik galėsiu. Visada būk pasiruošęs mane priimti, nes ateisiu slapčia. Manau niekada daugiau atvirai nelankyti Grafystės, nes manęs čia daug kas nemėgsta. Vadina įkyruoliu ir ramybės drumstėju, prikaišioja, jog esu Bilbo dingimo, o gal ir jo mirties kaltininkas. Ir jei nori žinoti, visi kalba, kad Bilbo turtus pasidalinome mudu!
— "Visi kalba", — susierzino Frodas, — tie visi — tai Otas ir Lobelija. Kaip bjauru! Tačiau aš atiduočiau ir Begendą, ir visa kita, kad galėčiau grąžinti Bilbą ar iškeliauti kartu su juo. Aš myliu Grafystę, bet pradedu gailėtis, kodėl nepatraukiau su Bilbu. Norėčiau žinoti, ar kada nors mums dar teks susitikti...
— Aš taip pat, — atsakė Gendalfas, — ir dar daug ką kitką norėčiau sužinoti. Lik sveikas, Frodai! Pasisaugok ir lauk manęs, lauk pačiais blogiausiais laikais. Sudie!
Frodas palydėjo jį iki durų. Gendalfas paskutinį kartą pamojavo ir plačiu žingsniu išėjo iš kiemo. Frodas pastebėjo, jog senasis burtininkas atrodo taip, lyg neštu didžiulį svorį. Vakarėjo, ir susilenkusi burtininko figūra greitai išnyko prietemoje. Labai negreit Frodas jį vėl susitiko.
II. Praeities šešėlis
Kalbos nenutilo nei po devynių, nei net po devyniasdešimt devynių dienų. Antrasis misterio Bilbo Beginso išnykimas buvo aptarinėjamas Hobitone ir, be abejo, visoje Grafystėje daugiau kaip metus, o prisimenamas dar ilgiau. Tai tapo šeimynine istorija jauniems hobitams, ir Pašėlęs Beginsas, kuris su trenksmais ir blyksniais išnykdavo, o atsirasdavo su aukso bei brangenybių pilnomis dėžėmis, tapo vienu mėgstamiausių legendinių herojų, ir apie jį pasakos buvo sekamos net tada, kai tikri įvykiai nuskendo laiko tėkmėje.
Tačiau pradžioje visi manė, jog Bilbas, kuris visada buvo trenktas, pagaliau visai pamišo ir kažkur dingo, galų gale įvirto į kokį liūną ar upę ir susilaukė tragiško, tačiau pelnyto galo. Na, o kaltę, žinoma, suvertė Gendalfui.
— Jeigu tas prakeiktas burtininkas paliktų Frodą ramybėje, gal iš jo dar ir išeitų padorus hobitas, — malė liežuviai.
Tačiau nors burtininkas ir paliko Frodą, bet dėl to jis netapo padoresnis. Atvirkščiai, Frodas irgi pradėjo elgtis keistai: atsisakė nešioti gedulą ir kitais metais buvo iškelta puota Bilbo šimtas dvyliktajam gimtadieniui pažymėti. Žinoma, tokia ten buvo ir puota — dalyvavo tik dvidešimt svečių, nors vaišių metu snigo valgiais ir lijo gėrimais, kaip mėgsta sakyti hobitai.
Daug kas stebėjosi, bet Frodas kiekvienais metais švęsdavo Bilbo gimtadienį, tad visi prie to priprato. Frodas kalbėjo, jog jis nemanąs, kad Bilbas mirė, tačiau kai kas nors paklausdavo, kur senasis hobitas dabar yra, Frodas tik gūžčiodavo pečiais.
Jis, kaip ir Bilbas, gyveno vienas, tačiau turėjo daug draugų, ypač tarp jaunesnių hobitų (beveik visų Tukų palikuonių). Folkas Šniukštys ir Fredegaras Bolgeris buvo vieni iš jų, bet artimiausiai Frodas draugavo su Peregrinu Tuku (visada vadinamu Pipinu) ir Meriu Brendibaku (tikras jo vardas buvo Meriadokas, tačiau to niekas neprisiminė).
Frodas kartu su jais keliaudavo po Grafystę, tačiau dažniausiai klajodavo vienas, ir visų gyventojų nuostabai, kartais būdavo matomas toli nuo namų, žvaigždžių šviesoje vaikštantis po miškus ir kalvas. Meris ir Pipinas įtarė, jog jis, sekdamas Bilbo pavyzdžiu, pradėjo lankytis pas elfus.
Ėjo laikas, ir hobitai pastebėjo, jog Frodas irgi gerai "išsilaikė": atrodė kaip jaunas ir energingas hobitas prieš savo brandą.
— Sekasi kai kuriems, — kalbėjo jie.
Bet kai artėjant Frodo penkiasdešimtmečiui visi sunerimo, pats Frodas po pirmo netikėtumo pajuto, jog būti Begendo šeimininku visai neblogai. Keletą metu jis gyveno laimingai ir visai negalvojo apie ateitį, nors kartais gailėdavosi, kodėl neišėjo su Bilbu. Jis sugaudavo save svajojantį (ypatingai rudenį) apie laukines šalis ir kalnus, kurių niekada nebuvo matęs, bet kurie pasirodydavo hobito sapnuose. Frodas pradėjo sakyti pats sau: "Tikriausiai vieną dieną aš persikelsiu per upę". Į tai kitas balsas atsakydavo: "Dar ne dabar"...