Artinosi saulėtekis, ir mėnulis, vis išlįsdamas pro debesis, po truputį leidosi į vakarus. Staiga Frodas pabudo nuo daugiabalsio staugimo. Daugybė vargų dabar puolė keliautojus iš visų pusių.
— Daugiau sausuolių į laužą, — suriko Gendalfas hobitams. — Kardus iš makštų! Susiglausti nugaromis!
Plykstelėjus laužui Frodas pamatė, kaip pilki šešėliai šoka per akmenų ratą. Iš paskos puolė kiti ir kiti. Aragornas žaibiškai mostelėjo Andrilu, ir vienas žvėris sudribo žemėn. Smagiai užsimojęs Boromiras nurėžė galvą kitam vilkui. Prie jų plačiai išskėtęs kojas stovėjo Gimlis ir mosavo savo kovos kirviu. Be paliovos skambėjo Legolaso lankas.
Frodas su viltim pažvelgė į burtininką. Neaiškioje laužo šviesoje Gendalfo figūra tarsi išaugo iki dangaus ir jis atrodė kaip akmeninis senovės karžygys. Akimirką Gendalfo lazda akinamai tvykstelėjo, ir jis, pasilenkęs prie artimiausio medžio, sušuko užkeikimą:
— Naur an edraith ammen! Naur dan i ngaiirhoth!
Akimoju medis užsiliepsnojo kaip deglas ir uždegė aplinkinių viršūnes. Po kelių sekundžių jau visa kalva buvo nutvieksta skaisčios šviesos. Besiginančiųjų kardai ir durklai žėrėjo, lyg būtų ką tik ištraukti ir žaizdro. Vargų puolimas baigėsi ir, paskutinei Legolaso strėlei pervėrus jų vadą, žvėrys puolė bėgti.
Prieš pat patekant saulei, ugnis užgeso ir vietoj medžių liko tik apanglėję strampai. Nuo kalvos kilo tiršti juodi dūmai. Priešai buvo sutriuškinti ir nesirodė.
— Ką aš sakiau, — triumfuodamas pareiškė Pipinui Semas. — Ne taip jau lengva vilkams mus suryti. Pats senasis Gendalfas su jais kovojo, o jis, trumpai tariant — burtininkas.
Kai tamsa jau galutinai išsisklaidė, keliautojai niekur nerado vargų lavonų. Jeigu ne sudegė medžiai ir gulinčios Legolaso strėlės, nebūtum net pagalvojęs, jog čia vyko mūšis. Elfas tylėdamas jas susirinko, iš vienos strėlės buvo likęs tik smaigalys.
— To aš ir bijojau, — pasakė Gendalfas. — Tai ne paprasti vilkai, ieškantys grobio šiose dykynėse. Greitai valgykite, ir į kelią!
Tą dieną vėl pasikeitė oras, lyg paklusęs kažkokiai jėgai, kuriai buvo paranku ne užpilti keliautojus sniegu, bet per gerą orą matyti viską mylių mylias. Per naktį pūtės šiaurės rytų vėjas visai nurimo, debesys nuplaukė į pietus, ir dabar dangus spindėjo žydruma. Būriui susiruošus keliauti, pro kalnų viršūnes žvilgtelėjo saulė.
— Mes privalom pasiekti įėjimą į Morają prieš saulėlydį, — tarė Gendalfas. — Kitu atveju visai jo nepasieksim. Mums jau nebetoli, bet Aragornas nežino čionykščių takų, o aš prie vakarinės Morajos Sienos tesu buvęs tik vieną kartą.
— Vartai štai ten, — kalbėjo burtininkas, rodydamas lazda į pietryčius, kur tolumoje matėsi uolų grandinė ir viena didelė uola per vidurį. — Palikes Purpurinius Vartus, aš vedžiau jus į pietus, o ne ten, iš kur iškeliavom. Ir gerai padariau, nes sutaupėme kelio. Paskubėkim!
— Jeigu mes nerasime įėjimo į Morają, tai bus puikiausia dovana vargams, — niūriai sumurmėjo Boromiras, bet jo niekas neišgirdo.
Gimlį vijo nekantrumas, ir jis žingsniavo Būrio priekyje šalia Gendalfo. Vienintelis kelias, vedantis į Morają, ėjo palei Siranono upelį, ištekantį iš uolų netoli Morajos Vartų. Tačiau ar Gendalfas suklydo, ar bėgantys metai pakeitė kraštą, bet Siranono vagos niekaip nesisekė surasti.
Jau artėjo popietė, bet Saugotojai vis dar klaidžiojo po bevaisę, akmenuotą žemę. Niekur nesimatė nė mažiausio vandens, nė jokios gyvos dvasios. Hobitai gūrino nuleidę galvas, stengdamiesi negalvoti, kas bus, jeigu naktis juos užklups šitoje dykynėje, kur nėra jokios priedangos.
Staiga Gimlis, kuris ėjo jau priešakyje vienas, garsiai šūktelėjo. Nykštukas stovėjo ant kalvelės ir rodė dešinėn. Nuskubėję prie jo Saugotojai išvydo gilų ir siaurą kanalą. Jame jau seniai nebuvo vandens, bet artimajame kalno krante driekėsi senasis, dabar jau sugriautas kelias, kadaise grįstas raudonomis plytomis.
— Aha, štai pagaliau, — šūktelėjo Gendalfas. — Čia ir yra Siranonas, Vartų Versmė, bet kodėl jis išdžiūvo, pasakyti sunku. Net per didžiausias sausras keliautojai girdėdavo upelio čiurlenimą. Bet paskubėkime, nes laiko liko visai nedaug!
Nors Saugotojai buvo labai nusivarę nuo kojų, vis dėlto prisivertė ir visą pavakarę žygiavo be sustojimo. Vienas trumpas atokvėpis buvo skirtas pietums. Prieš juos stūksojo Ūkanotieji Kalnai, bet kelias nėrė į gilią daubą ir dabar matėsi tik snieguotos viršūnės.
Po poros valandų kelias staigiai pasisuko iš pietų į rytus. Greitai upės vaga įsirėmė į apie penkių sieksnių uolą be viršūnės. Per ją anksčiau krito galingas krioklys, o dabar sroveno vos matomas upokšnis.
— Taip, Siranonas išdžiūvo, — palingavo galvą Gendalfas. — Tai Laiptų Krioklys, ir jo kairėje, uoloje, jeigu neklystu, turi būti iškalti laipteliai, o kelias, darydamas vingį, turėtų išvesti į platų slėnį prie pat Morajos Sienos, kur Siranonas susikerta su senuoju keliu. Pasižiūrėkime, ar išlikę laipteliai.
Jie lengvai surado akmeninius laiptukus, ir Gendalfas su Frodu bei Gimliu greitai jais užlipo. Pasiekė uolos viršūnę, jie apstulbę pamatė, jog kelias užkirstas, ir kartu paaiškėjo Vartų Versmės nusekimo priežastis: priešakinėje slėnio vietoje, nušviestas besileidžiančios saulės, juodavo didelis ežeras. Jo niūriame paviršiuje neatsispindėjo nei saulė, nei debesys. Matyt, kokios nors uolos griūtis užtvenkė Siranoną, ir jis užtvindė slėnį. Už grėsmingo vandens stūksojo milžiniškos ir galingos uolos. Tačiau kad ir kiek Frodas žiūrėjo, tose uolose nepamatė ne tik vartų ar angos, bet ir paprasčiausio iškilimo.
— Štai Morajos Siena, — mostelėjo Gendalfas, — kurioje kadaise buvo vakariniai Morajos Vartai arba Elfų Durys, kaip jas vadino žmonės, nes šitas kelias, kuriuo atėjome, jungė Morają su Holinu. Bet dabar kelią užstoja ežeras, o plaukti iš Būrio turbūt niekas nesiryš, ypač tokį vakarą.
— Mums reikia grįžti į pagrindinį kelią, — pasiūlė Gimlis, — ir pasižiūrėti, kur jis mus nuves. Net jeigu čia nebūtų to ežero, tai vis tiek Bilas laiptais neužliptų.
— Bet mes negalime jo vestis į Morają, — susigriebė Gendalfas. — Kelias po kalnais yra tamsus ir turi tokių vietų, kur ponis tikrai nepraeis.
— Vargšas Bilas, — atsiduso Frodas, — aš apie tai nepagalvojau. Ir vargšas Semas! Ką jis pasakys, tai sužinojęs?
— Atsiprašau, — tarė Gendalfas. — Bilas labai pravertė kelionėje, ir man labai gaila su juo skirtis.
Kai Būrys pagaliau atsidūrė prie ežero, danguje jau mirgėjo pirmutinės žvaigždės. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog ežeras ne platesnis kaip šimtas metrų, bet iš tikrųjų buvo ne taip. Ar toli ežeras driekėsi į pietus, tamsoje nesimatė, tačiau pietinė jo dalis buvo mažiausiai pusės mylios ilgio, o tarp uolų, supančių slėnį, ir ežero vinguriavo siaurutė juostelė žemės. Saugotojai tiesiog bėgte nubėgo į tą pusę, nes buvo jau beveik sutemę, o iki Vartų dar likę keletas mylių.
Prie šiaurinės ežero pusės kelią Saugotojams pastojo siauras užutekis. Vanduo užutekyje buvo šleikščiai žalias, aptrauktas kažkokia plėve. Pats užutekis panešėjo į gleivėtą ranką, siekiančią pagriebti uolas. Gimlis, niekam nespėjus nieko pasakyti, drąsiai žengė į priekį ir pamatė, kad vandens užutekyje ne ką daugiau kaip du sprindžiai. Paskui nykštuką nusekė ir visi kiti, slidinėdami dugno akmenimis. Frodas net nusipurtė iš pasišlykštėjimo, kai jo kojas palietė nešvarus vanduo.
Semui, paskutiniajam iš Būrio, pervedus Bilą į kitą pusę, pasigirdo negarsus pliūkštelėjimas, lyg iš vandens būtų išnirusi žuvis ir tuoj pat grįžusi atgal. Greitai atsisukę Saugotojai pamatė, jog ežero centre vanduo suraibuliavo, paskui kažkas pradėjo burbuliuoti ir ežerą vėl apgaubė tyla. Prieblanda tamsėjo, nes debesys sugėrė paskutinius saulės blyksnius.