-— Tada patikslinkite, kada sakėte teisybę ir kodėl pakeitėte parodymus?
Nervingas jo veidas pradėjo stingti, tarytum būtų kas- lėtai pylęs cementą. Jis giliai atsikvėpė ir tvirtai pasakė:
— Aš pasakiau Vereščiaginui, kaip viskas buvo. O pasiaiškinime pripainiojau... Išsigandau, labai jaudinausi... Proto aptemimas... Maniau išsiteisinsiu... Juk tada aš dar nežinojau, kad Drozdenka numirė...
— Gerai! — atsistojau, sudėjau lapus į aplanką ir įkišau bylą į portfelį.— Pažadu jumis nevillkinti tyrimo... Ir vesti jį kiek įmanoma objektyviai...
— O čia ir tirti nėra ko, ir taip viskas aišku. Kad tik greičiau teismas ir — kolonijon! Nieko, viską iškęsim. Asilų net vilkai neėda...
Proto aptemimas. Paskutinė stichija po siautėjusios audros... Ar prieš audrą?
Šeštas skyrius
Nieko nepadarysi, oras prastas. Dangus guli ant momens ir slegia smegenis. Galva mažumėlę svaigsta ir ūžia, ir kojelės truputį linksta. O gal ir ne oras čia kaltas. Aš esu atidus vakarinio laikraščio skaitytojas ir visada kruopščiai išstudijuoju rubriką „Rytdienos oras ir gydytojo patarimai1*. Ir pamažu pastebėjau nemalonų dėsningumą: kad ir kokį orą žadėtų sinoptikai, gydytojų prognozės visada gana bauginančios, o patarimai nėguodžian-tys. Mažai suprantamais, gąsdinančiais žodžiais, kaip „metasta-tinis spaudimas**, man nurodoma vengti stresų, emocinių pertempimų, per didelio fizinio nuovargio. Iš pradžių šiuos patarimus norėjau suderinti su fizinės sveikatos šalininku Satochinu, man nurodžiusiu, kad sveikas kūnas — dvasinės jaunystės laidas, garantija, bet paskui dėl visa ko susilaikiau. Tuo labiau kad jis su širdgėla rūpestingai- man butų priminęs, jog dar šį rytą mano atplėštame pakelyje belikusios tik dvi cigaretės.
Kiekvienam kvailiui aišlku, kad ligoninės palatoje negalima rūkyti. Tuo labiau, kai yra dama. Jauna, graži, madingomis kelnėmis „bananais14 ir tamsiai mėlyna palaidinuke — išeiginiais amerikiečių KOP 4 marškiniais. Ant pečių — antpetėliai su paukščiukais, ant putlios kairiosios krūties — ordinų juostelės, ant dešiniosios— auksinė emblema U. S..Air Force. Ak, kokia nuostabi lakūnė! Čarlzas Lindbergas ir Ana Diuval numirtų iš pavydo: juk jie, nors ir amerikiečiai, viso labo tebuvo civiliniai lakūnai, o šitoji — karo lakūnė!
Oreivė sėdėjo raita ant baltos ligoninės kėdutės ir rūkė! Kai aš atidariau duris, ji skardžiai ir linksmai juokėsi, laikydama rankoje cigaretę su vinguriuojančiu aromatingu melsvu dūmeliu. Išardytas „malboro44 blokas gulėjo ant spintelės šalia sudėtingo chirurginio įrenginio, kurį galėjai pavadinti lova tik dėl to, kad ant jo buvo iškėtotas žmogus, dokumentuose vadinamas Surenu Chačikovičium Jegiazarovu, dvidešimt septynerių metų „Centrinio44 restorano metrdotelis, proceso metu pripažintas nukentėjusiu A. Stepanovo byloje, kurioje šis kaltinamas „piliečio V. Drozdenkos nužudymu ir sunkiu piliečio S. Jegiazarovo kūno sužalojimu44.
Grandiozinis matinių plastiko detalių ir akinamai blizgančių chromuotų strypų, svertų ir rankenėlių ansamblis, kaip man pasirodė, leido gulėti nors palubėje! Matyt, Jegiazarovui to ir reikėjo, nes abi jo kojos, sukaustytos sunkiais gipsiniais įtvarais, kybojo aukštai, iškeltos sudėtinga blokų, pakabų ir diržų sistema.
Dar nė nepažvelgus į jo veidą, pirmiausia man į akis krito geltonas, jodu išteptas kulnas ir virbalu kiaurai perverta kulkšnis, prie kurios ir buvo pritvirtintas visas įtaisas...
Toks liūdnas vaizdas būtų galėjęs bet ką sujaudinti, jeigu pacientas ir jo lankytoja lakūnė nebūtų taip kvatojęsi. Ir nebūtų skėlęs pašėlęs rokas iš „akaji44 stereofono garsiakalbių!
— Sveikas, linksmas jaunime! — draugiškai pasisveikinau.
— Sveikas, jeigu nejuokauji,— šluostydamasis džiaugsmo ašaras, šūktelėjo Jegiazarovas.— Užeik, seni...
Aš net atsisukau dėl viso pikto — ar su manim neatėjo, ar neprasmuko nepastebėtas koks seneliokas? Betgi ne, vienas atėjau. O į senį aš dar nelabai panašus. Įdomu, ar ir Satochiną jis pavadintų seniu?
— Ko gi tu galvą muistai, kaip asilas, gylio užpultas? Užeik, netrypčiok, sėskis! Svečias ne svečias, o vis dėlto žmogus su reikalu! Prisilakstei per dieną, a?
— Ką gi, neslėpsiu, pavargau mažumėlę,— atsargiai pasakiau, kiek apstulbęs nuo linksimo mano nukentėjusiojo įžūlumo.
— Marinka! — davė jis komandą lakūnei! — Nagi tempk iš šaldytuvo saliamio, keptos žuvelės, na, dar ką nors, pomidoriukų, agurkiukų! O buteliokas Spintoje... Imk, senužėli, siurbtelk iš stiklinėlės, nusiplūkusį labai gaivina...
— tiesą sakant, aš negeriu,— pasakiau lūkuriuodamas, nes šiek tiek sutrikau.
— Na, nemeluok! Dabar negeria tiktai ligoniai ir nenaudėliai. O tu — sveikas vyras, dar negreitai mirsi. Cha cha cha! Marinka, ko lauki? Nagi, bėgte!
Pilotė labai grakščiai iš lėto nusklendė, ir net paprasta akimi buvo matyti, kaip jai nesinori man patarnauti. O Jegiazaro^ vas mikliai sprigtu išmlušė iš dėžutės cigaretę ir atkišo man:
— Užsirūkyk, prisėsk ir nusiramink...
— Betgi aš nežinau, rūkyti palatoje...
— Ką tu?. Rūkyk sau ramiail Čia viskas mano rankose, visi patenkinti... Klausyk, o tu dirbi pagal sandėrį ar turi tvirtą etatą?
— Aš? Etatinis. O kas?
— Paprasčiausiai įdomu! Juk darbas šuniškas. Tikriausiai visą dieną bėgte? Kaip vilką, kojos maitina?
Nusijuokiau:
— Tai jau taip! Na, dar truputėlį galva pamąstyti tenka...
Čia Jegiazarovas tiesiog už pilvo nusitvėrė, visi blokai ir pakabos sujudėjo:
— O kad tave! Galva pamąstyti!.. O ką tau mąstyti? Už tave viešpats dievas galvoja: ką pakiš, su tuo terliokis... O kiekgi tau monetų pamėtėja?
— Neblogai, lyg ir pakanka...
— Šaunuolis! Sveikinu! Užvis labiau nepakenčiu, kai pradeda knerkti, skųstis. O tu nedrebėk, neliksiu skolingas, pametėsiu vaikučių pieneliui...
Reikia tiesiai pasakyti: per visus mano darbo metus man, kaip tardytojui, ne kartą bandyta įbrukti kyšį, bet, garbės žodis, pirmą kartą pagalbą siūlė nukentėjusysis ir tokiomis dramatiškai anekdotiškomis aplinkybėmis.
Akimirką man net toptelėjo, kad Jegiazarovas arba girtas, arba nuo pakeltų fizinių kančių truputį kuoktelėjo.
Jegiazarovo veidas buvo gražus, bet kažkoks mažytis. Tikriausiai gamta tokių veidų nekuria paskubomis. Visi bruožai buvo absoliučiai taisyklingi, judrūs, tačiau stebėtinai smulkūs. Be abejonės, pradėdama atsakingą Suriko Jegiazarovo asmens kūrimo aktą, gamta tikrumo dėlei padarė pirminį, labai tikslų, smarkiai sumažintą eskizą su juvelyriškai išbaigtomis detalėmis. Tačiau, kaip dažnai būna mūsų gyvenime, einamieji reikalai, menki rūpesčiai ir kasdienybė atitraukė Kuriamąją Jėgą nuo svarbiausio darbo, o paskui ir laiko pritrūko — gamtai teko ketvirčio pabaigoje išleisti į pasaulį puikų gražuolį milžiną su... miniatiūriniu bruneto cherubino veideliu.
Tuo tarpu atsivėrė durys, ir ant žemės nusileido gražioji mūsų oreivė su glėbiu paketėlių, suvertė juos ant stalelio, o iš spintos išėmė viskio Džonni Voker butelį.
Jegiazarovas įsakmiai paklausė:
— Tu buvai šiandien prokuratūroje?
— Taip, beveik pusdienį praleidau,— nedrąsiai atsakiau.
— Popierius paėmei?
— Aš visą bylą su savim turiu.
— Štai kaip? Pasirodo, tu mitruolis! O kaipgi tau davė visą bylą? — be galo nusistebėjo Jegiazarovas.
— Sankcionavo prokuroras, o' perdavė man tardytojas Vereščiaginas.
— A-a, tasai juodbruvys, greitas toksail Jis buvo čia pas mane, parodymus ėmė. Na, velniai jo nematė! O kaipgi tau visą bylą davė?
— O kaipgi kitaip? Dalimis turėjo duoti ar ką?