Miglota nuojauta dvelktelėjo šaltu vėjeliu man į nugarą. Nejur čia paspartinau žingsnį ir kone tekinas pasileidau Pajūrio gatvėn. Jeigu įspėjau, visa kvailionė su Gerasium dabar tebuvo išvalgyto kiaušinio verta: vadinasi, ne aš, o jis mane vedžiojo už nosies. Visas tas atgrubnagiškąs sekimas buvo numatytas iš anksto, užprogramuotas specialiai mane mulkinti!
Prie pavėnės užkliuvau už atšerpetojusios šilkmedžio šaknies ir vos neišsitiesiau kiek ilgas. Bet aure, posūkis namų link...
Durys buvo atlapos.
Vildamasis, kad nuojauta mane apgavo, garsiai pašaukiau Niną. Jokio garso. Kapų tyla. Spynoje stirksojo raktas, tas pats iš po kilimėlio. Ąselėn įvertas žiedas <tar tirtėjo, lyg erzindamas mane: vėlinies, vėlinies...
Užlėkiau laipteliais ir sustingau ant slenksčio. Taip ir yra! Apmulkino mane it pienburnį! Asilas! Nepataisomas savimyla asilas! Kol vaidinau įžvalgųjį Holmsą, jie ramiausiai naršė po butą, nė nemėgindami slėpti pėdsakų.
Bejėgiškai dribau į patalą, numestą ant grindų.
Neturėjau ko kaltinti: nebūčiau buvęs mulkis, krata nebūtų įvykusi. Reikėjo rytą susiprotėti, kad namą kažkas budriai seka ir palikti jį be priežiūros negalima. Neįvertinau priešininko, leidausi jo mulkinamas, ir štai pasekmės — išstumdyti baldai, aukštyn kojomis apverstas stalas, krūvon sujaukti drabužiai.
Taip, jie nesivaržė! Skirtingai nuo manęs, jie žinojo, ką daro, ir jei Gerasius nebūtų perspėjęs, kad grįžtu, ko gero, būtų pradėję lupti grindų lentas ir kapoti sienas.
„Ką, šnipštas?*1— įžūliai pasiteiravo balsas, kurį kažkodėl įprasta vadinti antruoju „aš“,-nors iš tikrųjų ta pašaipuolė būtybė neturi su manim nieko bendro. „Rungtynės tik prasidėjo,— atkirtau,— su švilpuku neskubėsiu**.—„Tu taip manai?** — įgėlė balsas.— Pažinojau vieną puolėją, kuris pirmą minutę įspyrė kamuolį į savo vartus. Jis irgi panašiai galvojo2*.—„Užtat aš dabar įsitikinau, kad „slapūnai44 visiškai ne mūsų vaizduotės padaras, o realūs žmonės. Be to, sugebantys klysti44.—„Nejaugi?! — perdėtai nustebo mano pašnekovas.— O aš buvau toks naivus ir galvojau, kad susimovei tu44.—„Taip, susimoviau, bet ir jie ne gudresni. Neištvėrė ir pradėjo aktyvią veiklą, o tai jau rimtas riktas44.—„Na, na, o pats ar tuo tiki?44—įžūliai vyptelėjos jis.
Man įkyrėjo ginčas su pačiu savim, ir aš nusileidau. Mano samprotavimai turėjo aiškių spragų, bet turėjo ir dalį tiesos.
Nežinojau, ko jie ieškojo. Buvo aišku, kad „Vakarinių44 žinutė pasiekė adresatą. Ją perskaitė tie, kurių dėmesio tikėjomės. Perskaitė ir padarė išvadas. Mano viešnagė Pajūrio gatvėje irgi neliko nepastebėta. Kažkam ji buvo signalas veikti. Sujudo slaptieji svertai, ir įvykiai ėmė plėtotis spartėjančiu greičiu. Priešininkas išlindo viešumon ir nenoromis patvirtino mūsų versiją: Kuznecovas žuvo ne atsitiktinai, jis — gerai apgalvoto, šaltakraujiško nusikaltimo auka. Tai buvo pirmas, nors ir nedidelis, bet svarbus žingsnis pirmyn.
Apie kratą su visomis nemaloniomis smulkmenomis reikėjo kuo skubiausiai pranešti į paieškos skyrių. įsivaizdavau, kokia pyla manęs laukia — paskutinį kartą su Simakovu buvau kalbėjęs užvakar.
Ką gi, kas bus — tas. O dabar būtinai reikėjo sutvarkyti butą. Pirmiausia gerai jį apžiūrėjau. Nesiblaškydamas apžvelgiau abu kambarius ir virtuvę. Sujaukta mažiau, negu atrodė. Be to, man smarkiai pasisekė: krata daryta sumaniai, turint tikslą, todėl bendra makalynė pasižymėjo kažkokia tvarka. Ninos suknelės, paltas ir džinsiniai tualetai draikėsi ant grindų. Kartu su pakabais jie buvo ištraukti iš spintos ir sumesti į vieną krūvą. Norint sukabinti drabužius buvusia tvarka, užteko atlikti atvirkščią operaciją. Tą aš ir padariau.
Paskui tvarkiau knygas, patalynę. Po to avalynę ir indus. Sunkiau sekėsi su baldais, ypač su kanapa — ji buvo nustumta į kambario vidurį,— bet sukaupęs jėgas, įveikiau ir juos.
Pamaži butas atgavo ankstesnę išvaizdą. Liko keletas menkniekių, kurių nebuvau įsiminęs, bet jie buvo tokie smulkūs, kad net priekabiausia akis nebūtų dabar pastebėjusi aiškių svetimų rankų veiklos žymių.
Žadintuvas rodė be ketvirčio septintą, kai netekęs jėgų dribau ant kanapos ir paskutinį kartą apžvelgiau kambarį.
49
Лг čia man toptelėjo mintis, kurios visomis išgalėmis kračiau-si pastarąjį pusvalandį. Mintis, verčianti niekais visus mano apskaičiavimus, nepalikdama akmens ant akmens.
Kas sakė, kad jie čia ieškojo „Lotoso" restorano įplaukų? O jeigu viskas paprasčiau, jeigu jie medžiojo valiutą, kurią vakar paminėjau „sambėgoje*1, o šiandien prie „Stereo1* kino teatro?)
Aišku, po to, kas atsitiko, nelabai troškau tiesioginio pokalbio su vyresnybe. Mane visiškai būtų patenkinęs kiaurą parą prie aparato tūnantis budėtojas. Bet sėkmė — kaprizingas daiktas, ir jos limitas šiandien, deja, buvo išeikvotas.
Nors darbo diena seniai baigėsi, Simakovas nebuvo išėjęs.. Budėtojas nesiryžo pažeisti subordinacijos ir lengva širdimi perkėlė pokalbį į jo kabinetą.
Pasisyeikinom, ir aš, kad išvengčiau pylos, iš karto pradėjau berti svarius argumentus, siekdamas pateisinti avantiūrą su Kuznecovo namais. Kaip ir derėjo laukti, mano iniciatyvos Simakovas nepagyrė. Trumputis „na1*, lydįs kiekvieną mano argumentą, teisinantį vizitą į Pajūrio gatvę, liudijo, kad jis nekaip nusiteikęs ir pylos ilgai laukti neteks. Tiesa, trumpas pažinties su Nina aprašas šiek tiek apdrungnino mūsų pokalbį. Rūstųjį „na11 pamažėle pakeitė taikesnis „taip . taip...**, ir aš įsidrąsinęs nupiešiau pasimatymą prie bilietų kasų, kivirčą su Sachmamedovu, sekiojančią mane „uodegą1*.
— Įdomu,— nepašykštėjo replikos Simakovas.— Na, o kas toliau?
Atėjo metas pappsakoti apie kratą; Bendrais bruožais nupiešiau jam gūžynes, ūmų Gerašiaus dingimą ir baigiau namuose rastu sąvartynu.
Simakovas stebėtinai ramiai išklausė mano poringių. Matyt, darėsi tas pačias išvadas, kaip ir aš, tik gaišo tam žymiai mažiau laiko. Be to, disponavo visa operatyvia informacija ir, ko gero, skyriuje jau buvo žinoma, kas, man nesant, lankėsi Pajūrio gat-vėje.
— ^Tikiuosi,' sutvarkei butą? — paklausė jis.
—: Sutvarkiau.
— Gerai padarei.
— bet jie ir vėl gali apsilankyti! — Prisipažinsiu, mane truputį nuvylė jo reakcija.— Atrodo, jie ničnieko nerado.
— Tegu ieško,— kuo ramiausiai atšovė jis.— Pamiršk viską. Manyk',! kad nieko neįvyko.
Jo rimtis iš dalies veikė ir mane.
— Tokiu atveju 'aš viską pasakiaui
— Gerai, Soprykinai,— pagyre jis, baigdamas vieną pokalbio dalį.— Klausimų turi?
— Turiu vieną.
— Klok.
Žinojau, kad mano draugai nesėdėjo susidėję rankų. Mes dirbome vieną darbą. Jie irgi ieškojo Kuznecovo pažįstamų, jo ryšių ir per pastarąsias dienas tikriausiai pailgino jų sąrašą. Paprašiau tos informacijos.
— Supratau, patvarkysiu,— pažadėjo Simakovas.— Rytoj rytą gausi iš budėtojo. Kas dar?
— Kol kas nieko.
— Na, o apskritai kaip? — paklausė jis po neilgos pauzės.— Kaip laikaisi?
Laukiau tokio klausimo, bet maniau, kad jis gali ir nepaklausti — ar maža kitų rūpesčių?
— Tvarka, drauge papulkininki. O kaip jūs?
Jaučiau, kad jis nori man kažką pasakyti, bet abejoja, ar verta.
— Iš kur skambini?
Supratęs, ko jis nerimauja, užtikrinau: