Užkopęs laipteliais, pirmiausia patikrinau atžymą — smulkutį, po durimis pakištą • akmenuką. Jis buvo vietoje. Vadinasi, man nesant niekas nesikėsino į buto neliečiamybę. Ačiū ir už tai.
Uždegiau šviesą. Įjungiau televizorių. Atsiguliau ant kanapos.
Fizinis nuovargis ir negalia, o stačiai sakant, liga rakinte prirakino mane prie patalo. Kūną maudė, lyg kas kiaurą dieną būtų mane talžęs lazdomis. Užčiuopęs ant staliuko folgon įsuktą aspiriną, iškračiau ant delno tabletę ir užgėriau ją arbatos likučiu.
Valgyti nenorėjau, nors per visą dieną buvau išgėręs keletą stiklinių vaisių sulčių.
Televizija transliavo velionio Džo Daseno koncertą, bet garsas pasirodė išjungtas, o keltis tingėjau. Sallia stiklinės bolavo raštelis, kurį išeidamas buvau palikęs Ninai. Automatiškai jį perskaitęs, susiradau kotelį ir pradėjau kraiglioti atvirkščiąją jo pusę.
Iš brūkšnių ir kobiniukų raizgalynės iškilo vanagiškas kažkieno profilis, atsirado mergytė su be galo trumpute suknyte, žmogaus su ramentais siluetas. Žemiau ranka pati savaime nubraižė stačiakampį, ir be jokių mano pastangų piešinyje ėmė ryškėti viešbučio vestibiulio metmenys ir braižant sugalvoti simboliai. Raide D pažymėjau paradines duris. Raide A — užrakintas atsargines. R — valiutinį barą ir restoraną. T — taupkasę. L — laiptus į kitus aukštus. S — šiukšliadėžę. Kitų užrašų netrumpinau, 'o strėle pažymėjau maršrutą, kuriuo rugsėjo penkioliktosios vakarą galėjo eiti Kuznecovas.
Išėjo nelabai dailiai, bet panašu į tjesą.
Tačiau juo ilgiau žvelgiau į brėžinį, tuo mažiau jis atitiko tikrovę. Raidės virto mįslingais hieroglifais, laiptų įvijos, vedančios į barą, susirangė į matematinį simbolį, nubraižytoji schema nors ir nepasižymėjo kokia naujove, bet atrodė man kaip sudėtingas galvosūkis, kurį išspręsti ne mano jėgoms.
Vėl paslaptys! Gana, sotus, eina jos skradžiai!
Suglamžęs lapą, sviedžiau į peleninę, bet čia pat susigriebiau, kad geriau nepalikti-brėžinio, todėl čirkštelėjau degtuką. Popierius įsiliepsnojo. Krūptelėjo liepsnos ryjamas, padūmavo, susiga-rankščiojo ir virto juodu pelenų kaupeliu:1
Mane pagavo baisi apatija viskam, kas siejasi su byla. Trauk devynios, juk turiu teisę pailsėti!
Atsikėliau nuo kanapos ir, subėręs į kriauklę po „kremacijos41 likusius pelenus, nuleidau vandenį. Paskui išjungiau šviesą ir pagarsinau televizorių.
Koncertas baigėsi. Rodė kažkokią šleikščią melodramą iš autolenktynininkų gyvenimo. Jaunas supermeno išvaizdos ir kalbančios papūgos intelekto herojus, griaudamas nesančias kliūtis, viliojo nevykėlio savo kolegos žmoną. Iki visiškos laimės trūko tik kažkokio užsienio ralio „Gran Pri“, bet ir jį, reikėjo manyti, jis pagaliau iškovos.
Vargais negalais nusirengęs, palindau po antklode ir, sunėręs ant pakaušio rankas, įsistebeilijau į lubas. Taip išgulėjau kokią valandą.
Filmas baigėsi visišku autolenktynininko triumfu. Praėjo programa „Laikas11. Nei miegojau, nei budėjau, stačiai gulėjau nejudėdamas lyg kokia Senovės Egipto mumija, o tylus liūdesys sklandė viršum dermantininio mano sarkofago. Medikai, jei manęs neapgauna atmintis, tokią būseną vadina katalepsija. Aš iš tikro jaučiausi gana keistai: tarytum padalintas pusiau. Viena mano pusė suakmenėjusi tysojo ant kanapos, o antikoj i lengvai ir laisvai sklandė po erdvę. Nesvarus skriejau virš giraitės ant jūros šlaito, slankiojau po plyną paplūdimį, koriausi į kalvą, nuo kurios buvo matyti Budiono sanatorijos paskutinieji aukštai, paskui grįžau į viešbutį ir ėmiau klaidžioti po koridorių labirintą.
Mane taip pavergė šitos klajonės, kad neišgirdau nei žingsnių kieme, nei laiptelių girgždesio, nepastebėjau, kaip grįžo Nina.
— Jūs nemiegate? — paklausė ji rtuo slenksčio.
Jos balsas išgąsdino judriąją mano antrojo „aš“ pusę ir grąžino tikrovėn, į pasaulį, kuris, ačiū dievui, neapsiribojo nei niekdariais, nei pagrobtais tūkstančiais, nei jūros dugnan nugarmėjusiais plaukikais.
— Volodia, jūs miegate? — paklausė ji garsiau. Atrodė, kad trokšta, kuo greičiau išgirsti gyvą žmogaus balsą.
— Regis, ne.
Man pasirodė, kad, išgirdusi atsaką, Nina lengviau atsiduso. Netgi pagalvojau: ar tik ne dėl to įsileido mane į namus, kad būtų su kuo žodeliu persimesti — šiaip ar taip, gyvas padaras.
— Tai ko tylite?
— Svajoju,— atsakiau ir visiškai nemelavau.
Nina nuėjo į miegamąjį. Uždegė šviesą. Užtraukė portjerą. Girdėjau, kaip atidarė drabužių spintą, ir, suklusęs, visas nutirpęs, laukiau: pastebės ji kratos žymes ar nepastebės.
— Apie ką svajojote, jeigu ne paslaptis? — pasigirdo už portjeros.
Ačiū dievui, regis — nepastebėjo.
— Šiaip sau, apie šį bei tą.
— O vis dėlto?
— Va guliu ir galvoju, kodėl jūsų pasimatymas sužlugo.
Mano užuomina liko nesuprasta.
— Vakarieniausite?-—paklausė ji.
— Ne, ačiū.
— Temperatūrą matavotės?
— Matavausi,— pamelavau.
— Aukšta?
Klausimas buvo klastingas: pasakysiu, kad normali, ir čia pat atsidursiu gatvėje, po atviru dangumi, ant kietos, girgždančios sudedamosios lovelės,— nebuvau pamiršęs, kokiomis sąlygomis čia' paliktas. Ne, geriau nerizikuoti.
— Aukšta. Ką tik aspirino išgėriau.
Nina išėjo iš kambario. Vilkėjo lengvu kartūno chalatėliu, buvo jsispyrusi į veltines šlepetes su languotu viršum. Išleisti ant pečių plaukai darė ją panašią j Marylę Rodovič paskutinio Sopoto festivalio metu.
— O kada jums šovė į galvą, kad mano pasimatymas sužlugo? — susidomėjo ji ir, priėjusi prie durų, užkabino grandinėlę.
— Vieni niekai: jeigu iš darbo, tai parėjote pernelyg vėlai, jeigu iš pasimatymo, tai, ko gero, pasiankstinote. Ką, jspėjau?
Nina išsitraukė iš kišenės cigaretes, žiebtuvėlį ir, atsisėdusi prie stalo, užsirūkė.
— Jus, matyt, labai domina, kur užtrukau?
— Domina,— atsakiau.— Ir dar kaip.
— Įdomu, kodėl?
Geriausias būdas nuginkluoti pašnekovą — tėkšti jam statų klausimą, ypač jeigu jis slapukauja. Nina, matyt, žinojo šitą taisyklę.
— Na, aš jaudinausi, laukiau. Be to, kai eini pasimatyman, ne pro šalį...
— Apsirikote.— Nina nukratė pelenus, ir iš to, kaip šitai darė, buvo aišku, kad ji—prasta rūkalė.— Užtrukau darbe. Patikrinimas.
— Vadinasi, parduotuvėje dirbate?
— Ne, esu bibliotekininkė,— tarė ji ir nuėjo į virtuvę.
Netrukus užuodžiau iš ten sklindantį šutinamo pieno kvapą.
Mintis, kad jis šutinamas man, net supurtė — iš vaikystės nekenčiau pieno, ypač virinto. Tačiau pyktis su moterim, kuri ryžosi pakelti jus ant kojų, ne tik nemandagu, bet ir pavojinga. Tai patyriau, bendraudamas su mama, o Nina, aiškus dalykąs, nebuvo išimtis.
— Nuo vaikystės man kenksmingi visi pieno produktai,— perspėjau, graudžiai žiūrėdamas, kaip ji stiklmėn įkrėtė valgomąjį šaukštą medaus.
— Prašom nesispyrioti,— patvirtino Nina mano būgštavimus.
— Nejaugi esat tokia negailestinga!
— Gerkite.— Nina padavė man stiklinę ir stovėjo greta, kol paskutinis to šleikštaus gėrijno lašas įsiliejo mano organizman.
Visai nevertindama mano žygdarbio, paėmė iš manęs stiklinę ir nunešė virtuvėn.
— Pasėdėkite su manimi,— paprašiau, kai j'i, užgesinusi šviesą ir pasiėmusi knygą, pasuko į miegamąjį.
Nina neryžtingai stabtelėjo, paskui uždegė stalinę lempą ir atsisėdo. Švelni šviesos dėmė krito ant kilimo, nesiekdama tamsių kambario kampų.
— Pavargote? — paklausiau.
— Ne, dar anksti. Iki dvyliktos niekad nesigulu.
— Nemiga?
Ji3 gūžtelėjo pečiais:
3
Sakoma, kad alkanam žmogui be paliovos vaidenasi prašmatnūs gardumynai, kad jo vaizduotė kuria receptus tokių įmantrių valgių, kurių nerastum storiausiose virėjų knygose. Nežinau, galbūt tai tiesa, bet aš pabudęs pirmiausia pagalvojau apie paprasčiausią kuprę ir gerai paskrudintą kepsnį. Svarbiausia, tariau sau, sviesdamas į šalį antklodę, kad ir to, ir kito būtų kuo daugiau.
Su tokia nuotaika vienintelis kelias — virtuvėn.
Žlėgtainio ten neradau. Bet aptikau duonos, sviesto, du kietai virtus kiaušinius, dešros ir stiklinę ataušusios arbatos. Užsigar-džiuoti ant lėkštutės gulėjo man skirtos tabletės. Visos trys.
Pirmiausia išmečiau tabletes, jų man nereikėjo. Kankinamai maudė tuščią skrandį, o šiaip jaučiausi kuo puikiausiai. Kitkas be galo pravertė: pinigai ir kiti daiktai gulėjo saugojimo kameroje, vargu ar dabar būčiau sukrapštęs padoresniems pusryčiams.