-Tu šiandien ankstyva. Ketini niurktelėti?
Linda linktelėjo, ir jie prasilenkė. Tačiau Linda nuėjo ne prie uolos, o, apsukusi viešbutį, patraukė prie dambos, jungiančios salą su Lederkomb Bėjumi. Potvynis buvo užliejęs dambą. Todėl prie mažyčio molo sūpavosi pririšta valtelė. Keltininkas buvo kažkur nuėjęs, todėl mergaitė atsirišo valtelę ir ėmė irtis į Lederkomb Bėjų.
Pasiekusi krantą, ji pririšo valtelę ir šlaitu, netoli viešbučio garažo, ėmė kopti prie jau minėtos krautuvėlės. Pardavėja buvo ką tik pravėrusi langines ir uoliai šlavė grindis. Išvydusi Lindą, ji labai nustebo.
- O... panele... kokia jūs ankstyva.
Linda išsiėmė iš chalato kišenės smulkių ir nusipirko, ką buvo ketinusi.
II
Grįžusi į kambarį, rado Kristiną Redfern.
- Pagaliau parsiradai! - sušuko Kristina. - O aš nesitikėjau net kad būsi atsikėlusi.
- Aš jau išsimaudžiau, - pasakė Linda.
Pastebėjusi mergaitės rankose ryšulėlį, Kristina nustebus paklausė:
- Negi šiandien taip anksti atnešė paštą?
Lindą išpylė raudonis. Susijaudinusi ji visada tapdavo nerangi, todėl ir šį kartą paleido ryšulėlį iš rankų. Plona virvelė atsirišo, ir visas turinys išbiro ant grindų.
- Kam tu prisipirkai žvakių? - sušuko Kristina, tačiau, dideliam Lindos džiaugsmui, nelaukė atsakymo ir, padėdama jas rinkti, kalbėjo toliau: - Atėjau paklausti, ar nenueitum su manimi šį rytą į Žuvėdrų įlanką. Norėčiau ten padaryti keletą eskizų.
Linda mielai priėmė kvietimą. Pastarosiomis dienomis ji ne kartą lydėjo einančią piešti Kristiną Redfern. Apskritai Kristina buvo abejinga menui, bet gal dabar ieškojo nusiraminimo, gal jis stiprino jos savikliovą, nes vyras kiauras dienas nesitraukė nuo Arlenos Maršai.
Kuo toliau, tuo labiau Lindos nuotaika bjuro, ji darėsi vis irzlesnė. Todėl mielai leisdavo laiką su Kristina, kuri, įnikusi į piešimą, mažai su ja tekalbėdavo. Su ja Linda jautėsi taip, lyg būtų buvusi viena, bet tuo pat metu jai norėjosi, kad šalia kažkas būtų. Matyt, dėl šios priežasties tarp paauglės ir suaugusios moters užsimezgė kažkoks prieraišumas - jas suvienijo neigiamas požiūris į tą patį asmenį.
- Dvyliktą aš žaidžiu tenisą, - tarė Kristina, - todėl gal išeikim anksčiau. Pusę vienuoliktos. Gerai?
- Gerai. Būsiu pasirengusi. Susitiksime hole.
III
Vėlai papusryčiavusi, Rozamunda Danli lėtai ėjo iš valgomojo, kai ją stumtelėjo laiptais žemyn lekianti Linda.
- Atleiskit, panele Danli, - atsiprašė jinai.
- Puikus rytas, - maloniai ištarė Rozamunda. - Po vakarykštės dienos sunku tuo net patikėti.
- Taip. Einu su ponia Redfem į Žuvėdrų įlanką. Pažadėjau būti hole pusę vienuoliktos. Turbūt jau vėluoju.
- Ne, dar tik be penkių pusė.
- Kaip gerai!
Mergaitė tankiai alsavo, jos akys blizgėjo, o skruostus buvo išmušęs raudonis. Panelė Danli nustebusi pažvelgė įją.
- Linda, ar tu nekarščiuoji?
- Ne\ Aš niekada nekarščiuoju.
- Nuostabūs orai išviliojo mane ateiti čia papusryčiauti. Paprastai valgau lovoje, bet šiandien nulipau žemyn ir kartu su vyrais valgiau kiaušinienę su bekoniena.
- Taip... tikrai dieviška po vakardienos. Iš ryto Žuvėdrų įlankoje tikrai nuostabu. Aš išsitepsiu kremu ir gulėsiu prieš saulę, kol gerai įrusiu.
- Tikrai, - pritarė Rozamunda, - rytais Žuvėdrų įlankoje nuostabu. Ten daug ramiau negu pagrindiniame paplūdimyje.
- Prisijunkit prie mūsų, - droviai pasiūlė Linda.
- Šiandieną ne, - papurčiusi galvą, pasakė Rozamunda. - Turiu kitų planų.
Ant laiptų pasirodė Kristina Redfern. Ji vilkėjo paprastą plataus kirpimo vasarinę pižamą ilgomis rankovėmis ir plačiomis klešnėmis - žalią su geltonu raštu. Rozamun-dai liežuvis panižo pasakyti, kad žalia ir geltona labiausiai nedera šviesiaplaukei kiek anemiškai moteriai. Ją visada erzino skonio stygius.
“Jeigu ji rengtųsi pas mane, - tarė sau Rozamunda, - aš kaip mat padaryčiau, kad jos vyras nustebtų ir atkreiptų į ją dėmesį. Kad ir kokia kvaila ta Arlena, bet puikiai išmano, kas jai tinka. O ši vargšelė primena apvytusią salotą”.
- Linkiu smagiai praleisti laiką, - ištarė ji. - O aš einu su knyga į Saulėtąjį kyšulį.
IV
Erkiulis Puaro papusryčiavo kambaryje. Suvalgė, kaip paprastai, bandelę su sviestu ir išgėrė kavos.
Ir jį ryto grožis išviliojo anksčiau negu paprastai išeiti iš viešbučio. Dešimtą, o ne pusę vienuoliktos jis nusileido į paplūdimį, kuriame aptiko tik vieną žmogų - Arleną Maršai.
Ji vilkėjo baltą maudymosi kostiumėlį, buvo užsidėjusi žalią kinišką kepuraitę ir bandė nustumti į vandenį baltą medinę valtelę. Erkiulis Puaro galantiškai nuskubėjo jai į pagalbą, tačiau taip elgdamasis peršlapo baltus zomšinius batus.
Arlena padėkojo jam žvilgsniu. Nuplaukdama ji šūktelėjo:
- Pone Puaro!
Puaro prišoko prie pat vandens.
- Taip, ponia.
- Ar nepadarytumėt man nedidukės paslaugos? -paklausė Arlena.
- Mielai.
Ji jam šyptelėjo ir prašomai tarė:
- Niekam nesakykit, kad aš išplaukiau. Mane tuoj ims persekioti. O aš noriu nors kartą pabūti viena.
Tai ištarusi, ji energingai ėmė irkluoti. Erkiulis Puaro nužingsniavo palei jūrą ir sumurmėjo sau į ūsus:
- Ah ęa, jamais6 ! Tuo, par exemple7, aš nepatikėsiu.
Jis rimtai abejojo, kad Arlena Stiuart bent kartą gyvenime būtų norėjusi pabūti viena. Ir šilto, ir šalto matęs, jisai pažinojo žmones ir buvo įsitikinęs, kad ji yra paskyrusi pasimatymą. Ir net numanė, su kuo!
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mažasis belgas klydo. Vos tik valtelė, perplaukusi įlanką, dingo už kyšulio, paplūdimyje pasirodė Patrikas Redfernas, o netrukus iš viešbučio išėjo ir Kenetas Maršalas.
Kapitonas pasisveikino su garsiuoju detektyvu linktelėdamas galvą.
- Labas rytas... Ar nematėte mano žmonos?
- Negi ji taip anksti atsikėlė? - diplomatiškai paklausė Puaro.
- Kambaryje jos nėra, - pasakė Maršalas ir pažvelgė į dangų. - Puiki diena! Reikia greitai išsimaudyti ir imtis darbo. Reikės šiandien nemažai pabarškinti rašomąja mašinėle.
Patrikas Redfernas šnairomis apžvelgė paplūdimį. Tada atsisėdo greta mažojo belgo ir pasirengė laukti savo širdies damos.
- Ar jūsų žmona taip pat anksti atsikėlė? - pasiteiravo Erkiulis Puaro.
- Kristina? Ji ketino eiti piešti eskizų. Pastaruoju metu labai į tai įsitraukė.
Šiuos žodžius Patrikas Redfernas ištarė nekantriai, sudirgusiu balsu, o jo mintys aiškiai buvo kažkur kitur. Jo nerimas tolydžio augo, ir jis nė nebandė to slėpti. Vos pasigirdus kieno nors žingsniams, jis tuoj pat atsigręždavo pasižiūrėti, kas išėjo iš viešbučio.
Nusivylimą sekė nusivylimas.
Pirmieji buvo Gardneriai su mezginių krepšeliu ir knyga. Tuoj po jų pasirodė panelė Bruster. Veikli, kaip visada, ponia Gardner, tuoj pat atsisėdo į šezlongą ir, energingai švytuodama virbalais, užmezgė pašnekesį.
- Taigi, pone Puaro. Neįprastai tuščia šįryt paplūdimyje. Kažin kur visi pasidėjo?
Puaro paaiškino, kad Mastermenai ir Kauenai - dvi daugiavaikės šeimos - išplaukė buriniu laivu visai dienai į jūrą.
- Tai štai kodėl aplink taip tylu. Niekas nesijuokia ir nešūkauja. Ir tik vienas drąsuolis maudosi - kapitonas Maršalas.
Kapitonas Maršalas priplaukė prie kranto, perėjo per paplūdimį ir ėmė šluostytis rankšluosčiu.