Durys atsidarė ir įėjo pulkininkas Vestonas.
- Ką visa tai reiškia? - paklausė jis.
Gydytojas Nizdenas padavė jam laišką, kurį paėmė iš Maršalo rankos. Policijos komisaras perbėgo jį akimis ir apstulbęs sušuko:
- Negali būti! Tai nesąmonė! Kliedesiai! - Ir, kreipdamasis į Puaro, pridūrė: - Tai visiškai neįmanoma! Ar ne taip, pone Puaro?
Pirmą kartą Erkiulis Puaro krustelėjo ir lėtai liūdnu balsu ištarė:
- Deja, tai gali būti įmanoma.
- Bet aš buvau su ja, pone Puaro, - paprieštaravo Kristina Redfern. - Iki pat be penkiolikos dvylikos. Aš pasakiau tai policijai.
- Taip, jūsų parodymai patvirtina Lindos Maršai alibi, - pasakė Erkiulis Puaro. - Tačiau kuo jie remiasi? Pačios Lindos Maršai laikrodėliu. Jūs ne iš savų šaltinių žinojote, kad kai jūs išsiskyrėte, buvo be penkiolikos dvylikta. Jūs tik žinot, kad taip pasakė Linda. Jūs net paminė-jot, kad jums atrodė, jog laikas bėga labai greitai.
Kristina Redfern krūptelėjo ir apstulbusi pažvelgė į mažąjį belgą.
- Ir dar paprašyčiau jūsų, ponia Redfern, patikslinti, ar iš paplūdimio į viešbutį ėjote lėtai ar greitai?
- Aš... manau, kad lėtokai.
- Gal įsidėmėjote kokių smulkmenų taip lėtai eidama?
- Vargu... Matyt, buvau apie kažką užsigalvojusi.
- Atleiskit, kad klausiu, - nesiliovė Erkiulis Puaro, - bet gal pasakytumėt, apie ką eidama galvojote?
Kristina Redfern smarkiai išraudo.
- Jeigu... jeigu būtinai turiu pasakyti, tai galvojau apie išvažiavimą. Nutariau išvykti, nepranešusi vyrui. Aš... aš jaučiausi tada... labai nelaiminga.
- Kristina! - sušuko jos vyras. - Aš žinau... žinau...
- Kaip tik taip ir buvo, - tvirtai nutraukė jos mintį Erkiulis Puaro. - Jūs ėjot svarstydama ypatingos svarbos žingsnius. Buvot viskam kurčia ir akla, jei galima taip išsireikšti. Jūs ėjot labai lėtai ir net kartais stabtelėdavot, itin keblių minčių apnikta.
- Jūs labai tiksliai atspėjot, - pritariamai linktelėjo Kristina Redfern. - Tiksliai taip ir buvo. Priėjusi viešbutį, aš tarsi nubudau iš sapno ir nubėgau į kambarį, manydama, kad gal vėluoju, bet, pamačiusi hole laikrodį, supratau, kad turiu dar pakankamai laiko.
- Tiksliai taip, - pakartojo Erkiulis Puaro.
Paskui garsusis detektyvas kreipėsi į kapitoną Maršalą.
- Dabar privalau, kapitone Maršalai, papasakoti jums apie kai kuriuos keistus daiktus, kuriuos žmogžudystės dieną radau jūsų dukters kambaryje. Židinyje buvo luitas ištirpusio vaško, žiupsnelis apdegusių plaukų, gabalas kartono, popieriaus skiautė ir paprastas moteriškas segtukas. Kartonas ir popierius manęs visai nenustebino, bet kiti trys dalykai patraukė mano dėmesį, ypač, kai lentynoje radau iš vietinės skaityklos pasiskolintą tomelį apie magiją ir burtus, užkištą už kitų knygų. Knygelė lengvai atsivertė tame puslapyje, kur aprašomi įvairūs būdai, kaip iššaukti mirtį su vaškinės figūrėlės, vaizduojančios būsimą auką, pagalba. Tokią figūrėlę reikėjo lėtai kaitinti ant ugnies, kol ji ištirpdavo, arba perdurti numanomos širdies vietoje segtuku. Šie veiksmai turėjo garantuoti aukos mirtį. Vėliau aš sužinojau iš ponios Redfern, kad Linda Maršai tą rytą nuėjo į Lederkomb Bėjų, nusipirko žvakių ir labai sutriko, kai jos pirkinys išaiškėjo. Nėra abejonių, kaip toliau viskas klostėsi. Iš žvakių vaško Linda nulipdė figūrėlę. Gal kad magiška galia būtų stipresnė, prilipdė viršugalvyje kuokštelį rudų Arlenos plaukų, perdūrė širdį segtuku ir galiausiai ištirpdė ją, sukūrusi lauželį iš kartono gabaliukų.
Tai buvo nebrandus, vaikiškas, prietaringas žingsnis, - kalbėjo toliau Erkiulis Puaro. - Bet jis atskleidė vieną dalyką - troškimą nužudyti. Ar galėjo būti kas nors konkretesnio, o ne vien šis troškimas? Ar galėjo Linda Maršai iš tiesų nužudyti pamotę? Iš pradžių atrodė, kad jos alibi geležinis, tačiau laiką Linda nurodė pati. Ji ramiai galėjo pasakyti, kad laikrodis rodo be penkiolikos dvylika, nors iš tiesų buvo pusė dvylikos. Visai įmanoma, kad kai ponia Redfern išėjo iš paplūdimio, Linda nusekė jai iš paskos, nubėgo prie kopėčių, nusileido jomis, susitiko pamotę, pasmaugė ją ir grįžo tuo pačiu keliu, kol dar neatplaukė valtis su panele Bruster ir ponu Redfernu. Grįžusi į Žuvėdrų įlanką, ji išsimaudė ir neskubėdama nuėjo į viešbutį.
Bet yra dar du būtini dalykai. Linda privalėjo žinoti, kad Arlena Maršai bus Elfų įlankoje ir kad jai pakaks jėgų pasmaugti auką.
Pirma užduotis nebuvo sunki: Linda galėjo parašyti pamotei laiškelį kieno nors kito vardu. Ir antroji užduotis neatrodo neįmanoma: Lindos rankos buvo labai stiprios. Ir stambios kaip vyro. Be to, ji tokio amžiaus, kai psichinė būklė labai nestabili. Panašų proto sutrikimą dažnai lydi nepaprastas fizinių jėgų antplūdis. Ir dar viena detalė: Lindos Maršai motina buvo kaltinama ir teisiama dėl kėsinimosi nužudyti.
Kenetas Maršalas pakėlė iki šiol nuleistą galvą ir karštai paprieštaravo:
- Ją pripažino nekalta.
- Pripažino nekalta, - sutiko Erkiulis Puaro.
- Ir patikėkit, pone Puaro, Rūta, mano žmona, tikrai buvo nekalta. Tuo aš neabejoju. Per metus artimo bendro gyvenimo jai nebūtų pavykę manęs suklaidinti. Ji buvo tragiškai susiklosčiusių aplinkybių auka. - Kapitonas Maršalas patylėjo, o paskui pridūrė: - Ir aš netikiu, kad Linda galėjo pasmaugti Arleną. Tai juokinga! Tai absurdiška!
- Vadinasi, jūs manote, kad laiškas suklastotas? -paklausė Erkiulis Puaro.
Maršalas ištiesė ranką, o kai pulkininkas Vestonas padavėjam laišką, atidžiai j į perskaitė.
- Ne, - nenoriai ištarė jis. - Mano manymu, šį laišką parašė Linda.
- Jeigu rašė Linda, tada yra du paaiškinimai, - pasakė Erkiulis Puaro. - Arba ji rašė, būdama sveiko proto ir žinodama, kad atliko nusikaltimą, arba... arba, sakyčiau... rašė, sąmoningai norėdama pridengti kažką, kuris galėjo būti įtariamas žmogžudyste.
- Jūs, pone Puaro, turite galvoje mane? - paklausė Kenetas Maršalas.
- Juk tai visai tikėtina, ar ne?
- Ne, - valandėlę pamąstęs tyliai atsakė kapitonas Maršalas. - Manau, kad ši prielaida neteisinga. Iš pradžių Lindai galėjo atrodyti, kad ant manęs krinta įtarimas. Bet vėliau ji sužinojo, kad situacija pasikeitė. Juk policija išsiaiškino mano alibi ir nukreipė paieškas kita kryptimi.
- O jeigu tai būtų buvęs ne įtarimas? Jeigu Linda būtų tikrai žinojusi, kad jūs kaltas? - paklausė Erkiulis Puaro.
Kenetas Maršalas nustebęs pažvelgė į garsųjį detektyvą ir nusijuokė.
- Bet tai nesąmonė.
- Aš taip nesakyčiau, - paprieštaravo mažasis belgas. - Yra kelios Arlenos Maršai mirties versijos. Viena, kad ji buvo šantažuojama, kad tą lemtingą dieną išplaukė pasimatyti su šantažuotoju ir buvo nužudyta. Pagal kitą versiją Elfų įlanka ir grota naudojosi narkotikų prekeiviai, o ponia Maršai atsitiktinai apie tai sužinojo. Trečia versija -jąnužudė religinis maniakas. Yra dar ir ketvirta galimybė... Po žmonos mirties jūs paveldite didelius pinigus. Tiesa, kapitone Maršalai?
- Juk jau sakiau, kad...
-Taip taip!.. Sutinku, kad veikdamas vienas, jūs nebūtumėt galėjęs nužudyti savo žmonos. Bet tarkim, kad kažkas jums padėjo.
- Ką, po velnių, norit pasakyti?
Pagaliau ramusis kapitonas Maršalas prarado šaltakraujiškumą. Jis net kilstelėjo nuo kėdės. Balsas suskambo grėsmingai, o akyse plykstelėjo pyktis.
- Aš noriu pasakyti, kad žmogžudystę įvykdė ne vienas žmogus. Nusikaltime turėjo dalyvauti mažiausiai du žmonės. Aišku, jūs negalėjote vienu metu rašyti mašinėle ir nueiti į Elfų įlanką, tačiau visiškai pakako laiko brūkštelėti laiškų juodraščius, o kažkas kitas galėjo juos atspausdinti jūsų kambaryje, kol buvote išvykęs nusikaltėlišku tikslu.
Erkiulis Puaro pažvelgė į Rozamundą Danli.
- Panelė Danli patvirtino, kad ji grįžo į viešbutį iš Saulėtojo kyšulio dešimt po vienuolikos ir matė jus, kapitone Maršalai, rašantį laiškus savo kambaryje. Tuo pat metu ponas Gardneris nuėjo į viešbutį atnešti siūlų kamuoliuko savo žmonai, tačiau jis nesutiko panelės Danli ir jos nepamatė. Tai reikšminga detalė. Iš jos galima spręsti, kad panelė Danli arba visą laiką buvo Saulėtajame kyšulyje, arba grįžo žymiai anksčiau ir uoliai darbavosi kapitono Maršalo kambaryje prie rašomosios mašinėlės. Ir štai dar kas. Jūs, kapitone, tvirtinate, kad penkiolika po vienuolikos, kai panelė Danli užsuko į jūsų kambarį, jūs pamatėte ją veidrodyje. Tačiau tą dieną mašinėlė stovėjo ant rašomojo stalo kambario kampe, o veidrodis kabėjo tarpulangėje. Vadinasi, jūs sąmoningai pamelavote, o paskui, norėdami sukurti tiesos iliuziją, pernešėte stalą po veidrodžiu. Tačiau jau buvo vėlu! Aš jau žinojau, kad ir jūs, ir panelė Danli melavot.