- Jūs velniškai įžvalgus! - žemu išraiškingu balsu ištarė Rozamunda Danli.
- Bet ne toks velniškas, ir ne toks įžvalgus, kaip žmogus, nužudęs Arleną Maršai, - šiek tiek garsiau nei paprastai ištarė Erkiulis Puaro. - O dabar grįžkim mintimis į praeitį. Su kuo, pamaniau aš, - su kuo, pamanėm mes visi, - ketino susitikti tą rytą Arlena Maršai? Visų išvada buvo ta pati - su Patriku Redfernu. Ji ketino susitikti ne su šantažuotoju. Apie tai bylojo jos veidas. Ne, ji ketino susitikti su mylimuoju - bent jau ji skubėjo į šį pasimatymą.
Taip, aš visiškai neabejojau, kad Arlena Maršai ketina susitikti su Patriku Redfernu. Tačiau, vos jai išplaukus, paplūdimyje pasirodė Patrikas Redfernas ir demonstratyviai ėmė jos ieškoti. Tai kas atsitiko?
- Kažkoks niekšas pasinaudojo mano vardu, - sunkiai tramdydamas pyktį, paaiškino Patrikas Redfernas.
- Jūs buvot labai aiškiai, gal net pernelyg aiškiai sunerimęs, kad Arlena Maršai nepasirodo, - aiškino toliau Erkiulis Puaro. - Ir štai, pone Redfernai, pagal mano teoriją Arlena Maršai nuplaukė į Elfų įlanką susitikti su jumis, ten sutiko jus ir jūs ją nužudėte pagal iš anksto parengtą planą.
Patrikas Redfernas pažvelgė į jį nustebęs.
- Jums visai protas suskydo? - geraširdiškai, su vos juntamu airišku akcentu ištarė jis. - Juk aš buvau paplūdimyje tol, kol išplaukiau valtimi su panele Bruster, o paskui mes kartu radome nužudytą Arleną.
- Jūs nužudėt Arleną vėliau, kai panelė Bruster išplaukė valtimi kviesti policijos, - pasakė Erkiulis Puaro. -Kai jūs išlipote į paplūdimį, Arlena Maršai buvo gyva. Ji slapstėsi grotoje ir laukė, kol paplūdimys liks tuščias.
- O kūnas! Juk ne tik aš, bet ir panelė Bruster matė
kūną.
- Visiškai teisingai - kūną, bet ne lavoną. Gyvą kūną jums padėjusios moters, kuri nusidažė bronzos spalva rankas ir kojas, o veidą paslėpė po žalia skrybėlaite. Kristina -jūsų žmona, bet gal ne žmona, o tik bendrininkė, padėjo jums atlikti šį nusikaltimą, taip kaip tada, kai padėjo “surasti” Alisos Korigan kūną, mažiausiai dvidešimt minučių anksčiau, negu ji buvo nužudyta. O ją nužudė jos vyras, Edvardas Koriganas, kitaip sakant jūs, pone Redfernai!
- Atsargiai, Patrikai! - valdingai ir ramiai ištarė Kristina. - Neprarask savitvardos!
- Be jokios abejonės, jus sudomins žinia, kad jus ir Kristiną lengvai atpažino Sario grafystės policija paplūdimyje darytoje grupinėje nuotraukoje. Jūs iš karto buvot identifikuoti kaip Edvardas Koriganas ir Kristina Derevil, jauna moteris, anąsyk atradusi lavoną.
Patrikas Redfernas pašoko. Gražus jo veidas buvo neatpažįstamas - kupinas įtūžio, pritvinkęs kraujo. Dabar tai buvo žmogžudžio veidas, tigro žmogaus pavidalu veidas.
- Šnipe! Prakeiktas purvinas kirmine! - suriaumojo
jis.
Springdamas keiksmais, jis liuoktelėjo į priekį ir grobuoniškais, lenktais nagais sugniaužė mažojo belgo gerklę.
Giliai susimąstęs, Erkiulis Puaro dėstė savo mintis:
- Viskas prasidėjo tą rytą, kai mes sėdėjome paplūdimyje ir šnekėjomės apie saulėkaitoje lyg mėsa ant prekystalio gulinčius kūnus,. Jau tada aš pagalvojau, kaip menkai tie kūnai skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, atidžiau įsižiūrėjus, jie skiriasi, bet ne iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena neblogai sudėta moteris panaši į kitą. Dvi rudos kojos, dvi rudos rankos, lopinėlis maudymosi kostiumo - kūnas, gulintis prieš saulę. Kai moteris vaikšto, kalba, juokiasi, pasuka galvą, mosteli ranka... Taip, tai visai kas kita! Iš karto matosi jos savybės, jos individualumas. O atliekant saulės ritualą, visa tai dingsta.
Tą dieną mes šnekėjome apie blogį - blogį po saule, kaip išsireiškė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. Ponas Leinas - nepaprastai jautri asmenybė. Blogis jį jaudina, jis jaučia blogio buvimą, tačiau, kad ir būdamas labai jautrus instrumentas, jis tiksliai nežino, kur glūdi blogis. Jam blogis įsikūnijo Arlenoje Maršai, ir beveik visi jam pritarė.
Man gi atrodė, kad blogis tvyro kažkur netoli, bet susikoncentravęs ne Arlenoje Maršai. Taip, ji buvo su juo susijusi, tačiau kitaip. Ir pirmą, ir paskutinį kartą, ir visą laiką man ji atrodė kaip amžina, iš anksto pasmerkta auka. Ji buvo graži, efektinga, vyrai į ją atsigręždavo. Ji buvo iš tų moterų, kurios griauna gyvenimus ir luošina sielas. Ir vis dėlto aš mačiau ją kitaip. Ne ji lemtingai traukė vyrus, o vyrai lemtingai traukė ją. Ji buvo moteris, kurią vyrai lengvai užkariauja ir dar lengviau meta. Vėliau viskas, ką apie ją sužinojau, patvirtindavo mano požiūrį. Pirmiausia išgirdau kad vyras, dėl kurio skyrybų ji buvo kaltinama, atsisakė ją vesti. Kaip tik tada pasirodė kapitonas Maršalas, amžinasis riteris, ir paprašė jos rankos. Kukliam, iš prigimties uždaram žmogui bet koks viešas purvinų baltinių skalbimas atrodo baisiausia kankynė. Kaip tik dėl to Kenetas Maršalas pajuto meilę ir užuojautą savo pirmai žmonai, kuri buvo melagingai apkaltinta ir teisiama už žmogžudystę. Jis ją vedė ir pamatė, kad neapsiriko, spręsdamas apie šios moters charakterį. Po jos mirties kita graži moteris, tikriausiai panaši į ją, - nes rudi Lindos plaukai greičiausiai paveldėti iš motinos, - viešai sukompromituojama. Vėl Maršalas pasirodo kaip gelbėtojas, bet šį kartą jo jausmai lieka be atsako. Arlena kvaila, neverta jo užuojautos ir paramos, lengvabūdiška. Vis dėlto man atrodo, kad kapitonas Maršalas matė ją tokią, kokia ji iš tiesų buvo, ir užjautė ją, seniai nustojęs mylėti ir sunkiai pakęsdamas jos bendriją. Jam ji buvo kaip vaikas, nesugebėjęs atversti sekančio gyvenimo knygos puslapio.
Mano manymu, Arlena Maršai buvo savotiškai pamišusi dėl vyrų ir tapdavo lengvu grobiu sąžinės graužimo nepatiriantiems lengvabūdžiams. Patrikas Redfernas, gražios išvaizdos, pasitikintis, neabejotinai traukiantis moteris, man iš karto pasirodė esąs kaip tik toks vyras. Avantiūristas, vienaip ar kitaip pelnęsis iš moterų meilės. Stebėdamas įvykius iš savo vietos paplūdimyje, aš padariau išvadą, kad Arlena yra Patriko auka, o ne atvirkščiai.
Arlena Maršai buvo neseniai paėmusi iš savo sąskaitos didžiulę sumą pinigų, kuriuos jai buvo palikęs senyvas gerbėjas, kuriam ji dar nebuvo spėjusi įgrįsti. Ji priklausė tai moterų kategorijai, kurią vyrai pastoviai apvagi-nėja. Panelė Bruster paminėjo jauną vyrą, kuris “neteko turto” dėl Arlenos, tačiau laiške, kuris buvo rastas Arlenos kambaryje, jis pareiškia norą, - kuris nieko nekainuoja, -apipilti ją brangakmeniais, o iš tiesų dėkoja jai už čekį, padėjusį jam išsisukti nuo teismo. Akivaizdus jauno palaidūno, melžusio iš jos pinigus, pavyzdys. Neabejoju, jog kartkartėm Patrikas Redfernas išviliodavo iš Arlenos nemenkas sumas pinigų įvairioms “investicijoms”. Tikriausiai suviliodavo ją pasakojimais apie puikias perspektyvas, žadėdamas didelius turtus jiems abiem. Vienišos, neturinčios apsaugos moterys lengvai tampa tokių vyrų aukomis. Jie nenubausti pasprunka su grobiu. Sukčiaus reikalai gali susiklostyti ne visai maloniai, jeigu greta yra vyras, brolis arba tėvas. Jeigu kapitonas Maršalas būtų sužinojęs, kas atsitiko su žmonos turtu, jis būtų užkūręs Patrikui Redfemui gerą pirtį.