— Iš kur tai ištraukei?
Tobio veide nušvito išdykėliška šypsena. Pastebėjus tėčio sutrikimą, jo akys linksmai sužaižaravo.
— Iš metalo laužo krūvos.
— Kur ją radai? — Kilynas stengėsi neparodyti esąs susijaudinęs.
— Eime, parodysiu.
Tobis nepaprastai troško su kuo nors pažaisti. Po Negandos metų metus Šeima klajojo neužsibūdama vienoje vietoje ilgiau nei porą dienų — paprasčiausiai baiminpsi, kad netyčia aktyvuos užslėptus pavojaus signalus ir prisišauks ietininkus arba dar baisesnius mechų atstovus.
Todėl Šeimos berniukams ir mergaitėms niekada neteko patirti pastovumo jausmo, jie neturėjo progos išmokti išradingų žaidimų subtilybių. Matydamas, kaip Tobis panyra į prietemą, Kilynas pagalvojo, ar sūnui apskritai reikėjo žaidimų, nes pastaruosius pakeitė nesibaigiančios gaudynės. Pats gyvenimas buvo žaidimas.
Tobis regėjo mirštančiuosius, tačiau jaunatviškas nerūpestingumas padėdavo greitai atsikratyti gedulingų jausmų. Tragiška Šeimos istorija jam vis dar atrodė kažkokia nereali. Be to, vaikas buvo per mažas, kad suprastų Aspektus, nors ir suvokė, jog mirusieji kažkokiu būdu tebegyvena juose. Tai akivaizdus faktas.
Priekyje tursenantis Tobis išnyko tamsiame koridoriuje. Susikūprinęs Kilynas žengė pro angą ir užuodė muskusinę pelyjančių tepalų smarvę.
— Čia, — šnipštelėjo Tobis.
Bedus ranka į šiukšlių krūvą, Kilyną nupurtė šaltas drebulys. Karbiuratoriai, įvorės, krumpliaračiai, kištukai, membranos, įvairaus dydžio rezervuarai. Jis atpažino detales, net nežinodamas, ką reiškia jų pavadinimai.
Visos skirtos marodierių klasės mechams.
Visos naujausios konstrukcijos.
Visos pajuodusios ir panaudotos, bet vis dar blizgančios sidabriniu atspalviu ten, kur nuo smėlio ir žvyro nenusitrynė apsauginis sluoksnis.
— Gražūs daikčiukai, — nerūpestingai tarstelėjo Kilynas.
— Jie sugadinti?
— Hmm… gali būti. Įdomu, kokia tų detalių paskirtis?
— Ar galiu jį pasilaikyti?
Kilynas pakėlė kraštinę plokštę. Pakankamai didelė, kad tiktų pėdsekiui.
— Hmm… ką sakei?
— Šitą. — Susierzinęs Tobis ištiesė elektrodroselį.
— Aaa… kam tau jo reikia?
— Kad galėčiau žudyti žemkasius.
Kilynas apsidairė, tyrinėdamas šešėlių gelmes. Jei netoliese tūno pėdsekys, kuris išgirdo, kaip pro liuką sulindo Šeima, ir dabar laukia tinkamos progos…
— Tai kaip?
Spėlionės. Nerimą kelianti miglota nuojauta. Tik tiek.
Pažvelgęs į sūnų, Kilynas išvydo jame tai, ką vylėsi palikti būsimoms kartoms — menkutę savo paties esybės dalelę. Deja, neturėdamas normalios vaikystės, Tobis negalės tapti pilnaverčiu žmogumi. Jam reikėjo saugumo, tikrumo pojūčio. Jei vaikas dabar išsigąs, bemiegant jį pradės kankinti košmarai. O rytoj berniukas nepajėgs sparčiai judėti į priekį.
— Grįžkime prie maisto cisternų. Šiek tiek pasistiprinsime.
— Ooo…
— Galbūt vėliau išeisime išorėn ir papleškinsime žemkasius.
Tobis nušvito. Jis buvo vienintelis išlikęs gyvas Šeimos vaikas.
Visus kitus išnaikino mechai, nelaimingi atsitikimai bei mirtinos ligos.
— Vaje!
Kilynas pasiūlė berniukui savotiškas slėpynes, leisdamas Tobiui sprukti į priekį. Tokiu būdu jis pats galėjo nepastebimai saugoti užnugarį, įtempęs ausis. Nepajuto nieko keisto. Tuščiose olose nebuvo nė gyvos dvasios.
Kai pagaliau jie pasiekė maisto cisternas, Tobis sunkiai kvėpavo iš nuovargio. Kilynas padavėjam lipnių putų gabalėlį, kvepiantį oda ir specifiniu prieskoniu, o pats nuėjęs pas Ledrofą papasakojo jam apie matytas mechų detales.
— Na, ir kas? — atšovė Ledrofas. — Aš patikrinau visą Lomą. Liepiau tą patį padaryti ir Modeliuotojui Džeikui.
— Tos detalės visiškai naujos.
— Vadinasi, jas paliko kažkoks mechas.
— Kuris gali sugrįžti.
— Bet gali ir nesugrįžti. — Ledrofas pažvairavo į Kilyną. Juoda vešli vyriškio barzda augo iki pat akių ir slėpė veido išraišką, tačiau kandi balso intonacija pakankamai aiškiai išsakė jo požiūrį.
— Prisimeni, tu norėjai, kad mes apsistotume slėnyje? — ramiai pasakė Kilynas.
— Tai kas?
— Ne išimtis, kad tavo pasiūlymas buvo geresnis.
Ledrofas gūžtelėjo pečiais.
— Dabar viskas kitaip.
Nuo atvykimo į Lomą kažkas pasikeitė — kažkas suteikė Ledrofui pasitikėjimo savimi. Kilynas papurtė galvą.
— Tai velniškai keista. Kodėl tos detalės paliktos vienoje krūvoje? Paprastai jas paima žemkasiai.
Ledrofas išsišiepė, parodydamas stambius pageltonavusius dantis. Pastebėjęs, kad pokalbio klausosi keli Šeimos nariai, jis pakėlė balsą:
— Kodėl tu toks susierzinęs?
— Dėl maldininko.
— Ką nori pasakyti? — griežtai ir garsiai paklausė juodabarzdis.
— Kartą Fanė minėjo, kad maldininkas veikia išvien su kitais mechais.
— Kokiais kitais? — Ledrofas suraukė tankius antakius, paslėpdamas jų šešėliuose savo akis.
— Tame slėnyje slankiojo būrys žemkasių.
— Netoli maldininko? — kankinančiai lėtai ištarė žodžius Ledrofo lūpos.
— Aha, mažiausiai dešimt…
— Jie niekada mūsų nesugaus, — paniekinančiai atrėžė Ledrofas.
— Tau pradeda maišytis galvoje.
Kilynas niūriai vyptelėjo.
— Ar kada nors matei, kad marodierių klasės mechas keliautų kartu su žemkasiais?
— Man kelią nerimą mechai, o ne žemkasiai, — garsiai nusijuokė Ledrofas. Beveik išdainuota patyčia patvirtino Kilyno įtarimus. Vyrukas stengėsi įsiteikti pašaliniams klausytojams. Bet kodėl?
— Be žemkasių, marodierius gali turėti ir kitų mechų. Pėdsekių. Arba ietininkų.
— Ką gi, tuomet tu ir budėsi naktį, — švelniai tarstelėjo Ledrofas.
— Galėsi panaudoti savo apmaudą geriems tikslams.
Nuo diržo nutraukęs organinės medžiagos gabalą, vyriškis padavė jį Kilynui. Šalimais stoviniuojantys Šeimos nariai linktelėjo galvomis, tarytum išgirdę pokalbio esmę, ir vėl patraukė virškinti savo maisto kratinį. Kilynas gana miglotai suvokė, ko siekia Ledrofas, tačiau nusprendė išmesti tai iš galvos. Fanės mirtis juos visus išmušė iš vėžių.
Jis priėmė pasiūlytą maisto davinį ir atkando gabalėlį, tokiu senovišku ženklu išreikšdamas draugiškus jausmus. Šyptelėjęs Ledrofas pasišalino. Baigęs ieškoti saldumynų prie tėvo klestelėjo Tobis ir pamojo ranka į nutolstantį juodabarzdį.
— Ko norėjo?
— Šnekėjomės apie tai, kad visiems reikėtų eiti pogulio, — atsakė Kilynas. Nėra reikalo nervinti berniuką savo nuogąstavimais.
— Kada?
— Netrukus.
— Ar užteks laiko užkąsti dar šiek tiek lipnukės?
— Žinoma.
Prieš prabildamas Tobis akimirkai sudvejojo.
— Lipnuke skani, bet geriau pasakyk, kada mes vėl surasime Tvirtovę?
— Pradėsime ieškoti rytoj.
Regis, Tobį patenkino toks įprastas atsakymas, ir jis galvotrūkčiais nukūrė tolyn. Kilynas rado kažkokį dvokiančios, bet maistingos medžiagos gabalėlį, turintį su kartonu sumišusio metalo prieskonį. Nykščio nage įtaisytas cheminis analizatorius patikino, kad gabalėlis neužnuodytas; marodieriai mėgo krėsti tokias šunybes.
Susimąstęs paėmė į rankas tąsią it guma materiją. Jis negalėjo prisiminti, kiek mėnesių praėjo nuo tada, kai Šeima paskutinį kartą viešėjo Tvirtovėje. Galbūt metai — tik nežinia, ką reiškia žodis “metai”. Aišku tik tiek, kad, norint suskaičiuoti tuos mėnesius, neužtektų abiejų rankų pirštų. Pabandžius pasidomėti tiksliau, reikėtų išsikviesti vieną iš savo Aspektų, o jis nė kiek netroško to daryti.