Ėhė!
— Šitaip formuluojant, Džonai… Ankstyviausia data, kai pamačiau tą auksą…— ši diena, 1970 gegužės 3. Jis linktelėjo.
— Taigi radai jį kalnuose.
Satenai viešėjo klube iki pirmadienio ryto, tai pasilikau ir aš. Kiti klubo nariai buvo draugiški, bet stebėtinai nesmalsūs — mano asmeniniai reikalai domino juos kur kas mažiau negu bet kokią kitą draugiją, kur man yra tekę sukiotis. Vėliau sužinojau, kad tokios manieros įprastos nuogalių klubuose, bet tuo pačiu jie buvo diskretiškiausi ir mandagiausi žmonės iš visų, kokius tik esu sutikęs.
Džonas ir Dženė turėjo savo namuką, o aš miegojau mažoje lovelėje klubo miegamajame. Visą naktį šalau. Kitą rytą Džonas davė man marškinius ir mėlynus džinsus. Manieji drabužiai, apvynioti apie auksą, gulėjo krepšyje, Džono mašinos bagažinėje; pats Džono automobilis, „Jaguaras Imperatorius”, aiškiai rodė kad jo savininkas — ne kokia smulkmė. Bet aš tai supratau jau iš Džono elgesio.
Pernakvojau pas juos, o antradienį jau turėjau šiek tiek pinigų. Aukso nebepamačiau, bet per kelias sekančias savaites Džonas išmokė jo man pinigus už visą auksą pagal nustatytas kalyklos kainas, atmetus mokesčius, priklausančius teisėtiems prekiautojams auksu. Žinojau, kad Satenas auksą pardavė ne pačiai kalyklai, nes jis įteikdavo man kvitus, gautus iš aukso supirkėjų. Mokesčio už savo tarpininkavimą Džonas neišskaitė ir smulkmenų man nepasakojo.
Aš ir neklausinėjau. Kai tik įsigijau grynų, ėmiausi darbo. Tą pirmąjį antradienį, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų gegužės 5tą dieną Dženė pavežiojo mane po miestą, ir aš išsinuomojau palėpėlę sename komerciniame rajone. Įsitaisiau stalą braižymui, varstotą, sudedamą lovelę — ir viskas; bute jau buvo elektros instaliacija, dujos, vandentiekis ir vis užankantis tualetas. Daugiau nieko ir nenorėjau, be to, turėjau taupyti.
Projektuoti senais būdais, naudojantis vien skriestuvu ir reišina — ilgas, varginantis ir daug laiko suryjantis darbas, todėl prieš perkonstruodamas „Sumanųjį Frenką” pasidirbau „Braižytoją Denį”. Bet dabar „Sumanusis Frenkas” tapo „Pitu Protėjumi”— visų galų meistru, sugebančiu dirbti beveik viską, ką dirba žmogus, jei tik automato atmintis teisingai užprogramuota. Žinojau, kad „Pitas Protėjus” pakis — jo palikuonys virs specializuotų prietaisų orda, bet norėjau užgriebti kuo daugiau.
Norint gauti patentą, veikiantis modelis nebūtinas, pakanka brėžinių ir aprašymų. Bet man reikė jo gerų modelių, modelių, veikiančių be sutrikimų, ir kad veikimą bet kas galėtų pademonstruoti, nes šie aparatai turės kalbėti patys už save, iš paties jų praktiškumo ir akivaizdžiai ekonomiško konstravimo turės matytis, kad jie ne tik veikia, bet ir yra verti į juos įdėtų pinigų: patentų skyriuje pilna automatų, kurie veikia, bet komerciškai yra beverčiai.
Dirbti sekėsi kartu ir greit, ir lėtai: greitai, nes gerai žinojau, ką darau; lėtai, nes neturėjau tinkamos dirbtuvės ir padėjėjų. Pagaliau nenoriai pakračiau piniginę ir išsinuomojau kelis automatinius įrankius, tada reikalai pasitaisė. Dirbau nuo pusryčių iki visiško išsekimo, septynias dienas per savaitę, išskyrus maždaug vieną savaitgalį per mėnesį, praleistą su Džonu ir Džene plikšių klube prie Baulderio. Rugsėjo pirmą ją abu modeliai jau veikė, ir galėjau imtis brėžinių bei aprašymų. Nubraižiau ir išsiunčiau gamyklai užsakymą, kad padarytų abiem gražutes lakuotas dangos plokštes, o išorines judančias dalis atidaviau padengti chromu; tai buvo vieninteliai darbai, atlikti ne mano paties, ir baisiai apmaudavau, kad tenka leisti pinigus, bet jaučiau, kad tai būtina. Aišku, kur tik galėjau, naudojau prekybos katalogų siūlomas standartines detales, kitaip nebūčiau surinkęs automatų, o jei ir būčiau, jie netiktų serijinei gamybai. Bet nemėgstu leisti pinigų gražumynams, gaminamiems pagal užsakymą.
Po miestą vaikščioti neturėjau laiko — ir gerai. Kartą, išėjęs nusipirkti servomotoro, susidūriau su pažįstamu iš Kalifornijos. Jis mane užkalbino, o aš nepagalvojęs atsakiau.
— Ei, Deni! Deni Deivi! Iš kur tu čia? Maniau, tu Mohave. Padaviau jam ranką.
— Užsukau su reikalais. Po kelių dienų grįžtu.
— Aš grįžtu šiandien po pietų. Paskambinsiu Mailsui ir pasakysiu, kad buvom susitikę. Išsigandau.
— Prašau, tik neskambink.
— Kodėl? Argi tu ir Mailsas — nebe du pramonės magnatai, kurie neapsieina vienas be kito?
— Na… Klausyk, Morti, Mailsas nežino, kad aš čia. Aš turiu tvarkyti kompanijos reikalus Elbekverke. Bet šoktelėjau į šalį, čionai — turiu asmeninį ir slaptą reikalą. Supratai? Firmos tai visai neliečia. Ir nenoriu kalbėti apie tai su Mailsu.
Jis nutaisė nuovokią miną:
— Moteris?
— Na… Taip.
— Ištekėjusi?
— Panašiai.
Jis niuktelėjo man į šoną ir mirktelėjo:
— Aišku. Senis Mailsas — baisus puritonas, ar ne? Tvarka, aš pridengsiu tave, o tu kada nors pridengsi mane. O ji kaip — nieko?
Pats sau pagalvojau: „Mielai pridengčiau tave kastuvu, ketvirtarūši birzgale”. Mortas — iš tų niekam tikusių keliaujančių prekijų, kurie daugiau laiko sugaišta bandydami suvilioti padavėjas, negu ieškodami pirkėjų; be to, ir jo prekės buvo tokios pat niekų vertos, kaip ir jis — šlamštas, ir tiek.
Bet pakviečiau jį išgerti ir privaišinau pasakomis apie pramanytąją „ištekėjusią moterį”, ir klausiausi, kaip jis gyrėsi savo žygdarbiais, be abejo, tokiais pat išgalvotais. Paskui jo atsikračiau.
Kitą kartą bandžiau pavaišinti daktarą Tvitčelą, bet nepavyko.
Atsisėdau šalia jo prie baro Čampa Strito vaistinėje, paskui pamačiau veidrody jo veido atspindį. Vos nepuoliau slėptis po stalu.
Paskui susivaldžiau ir supratau, kad iš visų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais gyvenančių asmenų profesorius man mažiausiai pavojingas. Nieko blogo negali atsitikti, nes nieko neatsitiko — noriu pasakyti, neatsitiks… ne… Tada nustojau bandęs išreikšti tai žodžiais, nes supratau: jei kada nors laiko kelionės išplis, anglų kalbos gramatikoje atsiras visa eilė naujų laikų sangrąžinėms situacijoms reikšti, o prieš tokį asmenavimą nublanks ir prancūziški literatūriniai, ir lotyniški istoriniai gramatiniai laikai.
Šiaip ar taip, praeitis ar ateitis, ar dar kas nors, Tvitčelas šiuo metu manęs nejaudina. Galiu nurimti.
Apžiūrinėjau jo atspindį veidrodyje, galvodamas, ar manęs nebus suklaidinęs atsitiktinis panašumas. Bet ne. Tvitčelo veidas — tai ne mano standartinė fizionomija; jo griežta, pasitikinti savim, kiek arogantiška ir gana maloni išvaizda pritiktų pačiam Dzeusui. Aš prisiminiau vien to veido liekanas, bet neabejojau — tas pats, ir mane persmelkė skausmas, kai pagalvojau apie senį ir apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgiau. Kažin, kuo galėčiau tai išpirkti.
Tvitčelas pamatė, kad spoksau į jo atvaizdą, ir kreipėsi į mane:
— Kas atsitiko?
— Nieko… Juk jūs — profesorius Tvitčelas? Iš universiteto?
— Iš Denverio universiteto, taip. Mes buvome susitikę? Vos neprasitariau, užmiršęs, kad šiuo metu jis dėsto universitete. Sunku prisiminti iškart praeitį ir ateitį.
— Ne, sere, bet esu klausęsis jūsų paskaitų. Galit laikyti mane vienu iš jūsų gerbėjų.
Tvitčelas šyptelėjo puse burnos, bet ant jauko neužkibo. Iš to ir iš kitų dalykų supratau, kad jo dar negraužia liaupsių geismas; dabar profesorius pasitiki savimi, ir jam terūpi jo paties nuomonė.
— Jūs įsitikinęs, kad nesupainiojot manęs su kokia ekrano žvaigžde?
— O ne! Jūs — daktaras Hubertas Tvitčelas, didysis fizikas. Jo lūpos vėl kryptelėjo.
— Sakykim, kad aš — fizikas. Ar bent stengiuosi būti fiziku.