Dženė pakėlė akis:
— O, aš negalėčiau tvirtinti, kad niekad negrįšiu į Kaliforniją.
— Ką tu čia šneki, brangioji?
Dženė tyliai mezgė — ji niekad nekalba, jei tikrai neturi ko pasakyti. Dabar ji padėjo mezginį — aiškus ženklas.
— Jei persikeltume tenai, mielasis, galėtume įstoti į Oukdeilo klubą: jie ištisus metus maudosi lauke. Kaip tik apie tai galvojau praėjusį savaitgalį, kai pamačiau, kad tvenkinys Baulderyje užšalęs.
Pasilikau iki 1970 metų gruodžio 2os dienos vakaro, iki paskutinės minutės. Teko pasiskolinti iš Džono tris tūkstančius dolerių,— už detales nuo manęs nuplėšė tiesiog begėdiškus pinigus, — bet kaip užstatą pasiūliau jam savo akcijas. Jis leido man pasirašyti vekselį, paskui suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę.
— Grąžinsi, kai galėsi.
— Tau teks laukti trisdešimt metų, Džonai.
— Net tiek?
Svarsčiau. Nuo tos popietės prieš šešis mėnesius, — kai jis atvirai pasakė, kad netiki tuo, kas svarbiausia — bet vis vien laidavo už mane klube — Džonas niekad neprašė, kad papasakočiau visą savo istoriją.
Pasakiau manąs, kad atėjo metas išsipasakoti.
— Ar žadinsim Dženę? Ji taip pat turi teisę išgirsti.
— Mmm… Ne. Tegu pasnaudžia, kol dar neatsisveikini. Dženės charakteris labai nesudėtingas, Deni. Jai nesvarbu, kas tu toks ir iš kur atsiradai, jei tik jai patinki. Jei bus įdomu, galėsiu vėliau pats Dženei papasakoti.
— Kaip nori.
Man kalbant, jis nesikišo, nutraukdamas pasakojimą tik tada, kai reikėjo pripilti taures — manąją imbierinės giros: buvo priežastis, dėl kurios negalėjau gerti alkoholio. Kai papasakojau, kaip nusileidau ant kalvos Baulderyje, baigiau.
— Štai taip, — pasakiau, — nors vienas dalykas buvo man neaiškus. Vėliau pažiūrėjau į žemėlapį, ir nemanau, kad būčiau kritęs daugiau nei dvi pėdas. Jei vieta laboratorijai statyti būtų buvusi — noriu pasakyti „bus” nukasta kiek giliau, aš būčiau gyvas palaidotas. Gal ir jus abu būčiau užmušęs — jei ne visą apylinkę išsprogdinęs. Nežinau, kas iš tiesų atsitinka, kai poliarizuota banga vėl tampa mase ten, kur jau yra kita masė. Džonas rūkė toliau. Aš pasakiau:
— Na? Ką pasakysi?
— Deni, tu daug pripasakojai apie tai, koks bus Los Andželas, tai yra, „Didysis Los Andželas”. Kai susitiksim, pasakysiu, kiek tavo pasakojime teisybės.
— Viskas teisybė. Gal tik vieną kitą smulkmeną būsiu užmiršęs.
— Mmm… Viskas, ką kalbėjai, tikrai skamba logiškai. Bet šiuo metu aš manau, kad tu — pats maloniausias pakvaišėlis, kokį tik esu sutikęs. Nors tai nekliudo tau būti geru inžinieriumi… Ar draugu. Patinki man, vaikine. Per Kalėdas dovanosiu tau naujus tramdomuosius marškinius.
— Galvok kaip nori.
— Aš negaliu kitaip galvoti. Priešingu atveju pats būčiau visiškai iš proto išsikraustęs… O tai anaiptol nenudžiugintų Dženės.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
— Reikėtų ją pažadinti. Ji mane nuskalpuos, jei leisiu tau išvykti neatsisveikinus su ja.
— Net nemanau taip negražiai pasielgti.
Jie nuvežė mane iki Denverio tarptautinio aerouosto, ir prie vartų atsisveikinant Dženė mane pabučiavo. Spėjau į lėktuvą, išskrendantį į Los Andželą vienuoliktą valandą.
11
Sekantį vakarą, 1970 metų gruodžio 3 dieną, pasisamdžiau, taksi ir išlipau per kvartalą nuo Mailso namų gana anksti, nes tiksliai nežinojau, kelintą valandą atvažiavau čionai pirmą kartą. Kai pasiekiau namą, jau buvo tamsu, bet prie šaligatvio pamačiau tik Mailso automobilį, taigi pasitraukiau kokį šimtą jardų atgal, iš kur galėjau stebėti tą šaligatvio atkarpą, ir ėmiau laukti.
Surūkęs dvi cigaretes, pamačiau, kaip privažiavo kitas automobilis, sustojo, jo šviesos užgeso. Palaukęs dar porą minučių, nuskubėjau prie jo. Tai buvo mano automobilis.
Rakto neturėjau, bet tai ne kliūtis: visada iki ausų pasinėręs į kokį projektą, amžinai užmiršdavau raktus; jau seniai išsiugdžiau įprotį įsimesti atsarginį raktą į bagažinę. Dabar jį susiradau ir sėdau į automobilį. Buvau pastatęs mašiną nežymioje nuokalnėje nosimi žemyn, taigi, neįjungdamas šviesų nei variklio, nuriedėjau iki kampo ir pasukau, tada įjungiau variklį — šviesų neįžiebiau — ir vėl sustojau skersgatvyje už Mailso namo, priešais garažą.
Garažas buvo užrakintas. Spoksodamas pro purviną stiklą, pamačiau kažkokį daiktą, uždengtą drobe. Iš kontūrų pažinau senąjį savo draugą, „Sumanųjį Frenką”.
Garažų durys, bent pietų Kalifornijoje 1970 metais, ne tokios tvirtos, kad galėtų sustabdyti žmogų, apsiginklavusį domkratu ir ryžtu. Atidariau per kelias sekundes. Žymiai daugiau laiko prireikė „Frenko” supjaustymui į tokio dydžio gabalus, kokius galiu panešti ir sukrauti į automobilį. Bet pirmiausia patikrinau, ar užrašai ir brėžiniai ten, kur maniau; jie iš tiesų ten buvo, taigi ištraukiau ir išverčiau ant automobilio grindų, po to ėmiausi paties „Frenko ”. Niekas geriau už mane nežino, kaip jis sumontuotas, o tai, kad nekreipiau dėmesio į daromą žalą, baisiai pagreitino darbą. Bet vis dėlto prakaitavau vos ne valandą, lyg vienas aptarnaudamas visą konvejerį.
Vos spėjau sukišti paskutinę dalį — šasi iš vežiojamo krėslo — į bagažinę ir nuleisti dangtį, kiek jis leidosi, sustūgo Pitas. Mintyse keikdamasis, kad taip ilgai teko ardyti „Frenką”, nubėgau aplink garažą į užpakalinį kiemą. Tada ir prasidėjo sąmyšis.
Buvau sau pažadėjęs pasimėgauti kiekviena Pito triumfo sekunde. Bet nepamačiau. Užpakalinės durys buvo atviros, pro tinklines duris sruveno šviesa, bet, nors ir girdėjau bėginėjimą, trinkčiojimą, kraują stingdantį Pito kovos šūkį, Belos žvygavimą, veikėjai nesuteikė man malonumo ir nepasirodė mano regėjimo lauke. Todėl nusėlinau prie tinklinių durų, vildamasis bent viena akimi išvysti mūšio lauką.
Prakeiktos durys buvo užkabintos! Tai vienintelis dalykas ne pagal scenarijų. Kaip paklaikęs puoliau raustis kišenėje, nusilaužiau nagą lenkdamas peilį, smeigiau per tinklą ir atkabinau kaip tik laiku — vos spėjau atšokti, kai Pitas trenkėsi į duris kaip koks motokrosininkas.
Nuvirtau į rožių krūmą. Nežinau, ar Mailsas ir Bela bandė vytis katiną lauke. Abejoju — aš, jų dėtas, nerizikuočiau. Bet taip įnikęs vadavausi iš krūmo, kad žiūrėti neturėjau kada.
Kai vėl atsistojau ant kojų, nuslinkau prie sienos, nelįsdamas iš krūmų: nenorėjau patekti į šviesą, sklindančią pro tas atviras duris. Tada beliko palaukti, kol nurims Pitas. Nebandžiau jo liesti, juo labiau — imti į rankas. Aš pažįstu kates.
Bet kaskart, kai Pitas ieškodamas įėjimo ir visa gerkle skardendamas iššūkį praeidavo pro mane, tyliai kviečiau:
— Pitai. Eikš, Pitai. Nurimk, vaikuti, viskas gerai.
Jis žinojo, kad aš čia, ir du kartus į mane žvilgtelėjo, bet šiaip nekreipė dėmesio. Katės iškart dviejų darbų nedirba: būtent dabar Pitas tvarkė neatidėliojamą reikalą ir neturėjo laiko bendrauti su tėveliu. Bet aš žinojau — ateis, kai atslūgs jo įniršis.
Tupėdamas ir laukdamas išgirdau vonios kambariuose bėgant vandenį, ir atspėjau, kad Mailsas ir Bela nuėjo apsišvarinti, palikę mane kambaryje. Tada man šovė šiurpi mintis: kas atsitiktų, jei įsėlinčiau ir perrėžčiau bejėgio savo kūno gerklę? Bet nuvijau tą mintį šalin: ne taip baisiai tuo domėjausi, kad imčiausi tokio labai jau galutinio eksperimento — savižudybės, netgi tada, kai sąlygos matematiškai intriguoja.
Taip ir neištyriau.
Be to, nė už ką nenorėjau eiti vidun. Dar susidursiu su Mailsu — o su mirusiu žmogumi neverta prasidėti. Pagaliau Pitas sustojo už kokių trijų pėdų priešais mane.