— Mįslėms nėra laiko, — pastebėjo Gimlis, — geriau nuneškime Boromirą.
— Mums vis tiek teks minti mįsles, jeigu norėsime pasirinkti teisingą kelią, — atsakė Aragornas.
— O galbūt teisingo pasirinkimo iš viso nėra, — tarė Gimlis.
Paėmęs kirvį nykštukas nukirto keletą šakų, kurias jie surišo lankų templėmis ir apdengė apsiaustais. Keliautojai savo draugo kūną paguldė ant šitų primityvių neštuvų ir kartu su visais paskutiniojo mūšio trofėjais nunešė prie kranto. Kelias buvo neilgas, bet ir nelengvas, nes Boromiras buvo aukštas ir stiprus.
Aragornas pasiliko prie vandens saugoti neštuvų, o Legolasas su Gimliu nusiskubino į Part Galeną. Po kurio laiko jie grįžo, palei krantą irkluodami dvi valteles.
— Tikrai keista! — šūktelėjo Legolasas. — Prie kranto radome tik dvi valtis, o trečios neliko nė žymės.
— Ar ten būta orkų? — paklausė Aragornas.
— Mes neradome jų pėdsakų, — atsakė Gimlis. — Orkai būtų pasiėmę ar sunaikinę visas valtis ir nešulius.
— Aš apžiūrėsiu pievą, kai grįšime, — nusprendė Aragornas.
Jie paguldė Boromirą į valtelės vidurį. Pilką gobtuvą bei elfų apsiaustą susuko ir padėjo kariui po galva. Draugai sušukavo jo ilgus juodus plaukus ir paskleidė juos ant pečių. Ant Boromiro liemens žibėjo auksinis Lorieno diržas, prie šono buvo padėtas šalmas, kardo nuolaužos ir ragas — ant krūtinės, o po kojomis — priešų ginklai. Surišę abi valtis, draugai liūdni plaukė palei krantą, kol pasiekė žaliąją Part Galeno pievą. Statūs Tol Brandiro šlaitai žėrėjo saulėje — buvo vėlyva popietė. Pasukę į pietus, jie išvydo auksinę Rauroso miglą, kuri kilo ir spinduliavo priešais juos. Kriokliai ūždami ir griaudėdami drebino bevėjį orą.
Liūdnai jie išleido laidotuvių valtelę — joje ramiai ir taikiai gulėjo Boromiras. Srovė pasiėmė jį, kol draugai irklais laikė savo valtelę.
Boromiras praplaukė pro juos ir lėtai nutolo, jo valtelė pavirto mažučiu tašku auksinėje šviesoje ir staiga pranyko. Raurosas kriokė toliau. Upė priglaudė Boromirą, Denetoro sūnų, ir Minas Tirite daugiau niekas nebematė jo, stovinčio ryte ant Baltojo Bokšto kuorų.
Tačiau Gondore dar ilgai buvo pasakojama, kaip elfų valtis nusileido nuo putojančių krioklių ir pro Osgiliatą, pro Anduino žiotis, naktį šviečiant žvaigždėms, nuplukdė karžygį į Didžiąją Jūrą.
Kurį laiką trys draugai sėdėjo tylėdami, žvelgdami pavymui. Pagaliau Aragornas prakalbo:
— Jie ieškos jo žvilgsniu nuo Baltojo Bokšto, bet nei iš kalnų, nei iš jūros nebegrįš Boromiras.
Tada jis lėtai uždainavo:
Tada uždainavo Legolasas:
Vėl uždainavo Aragornas:
Taip baigėsi daina. Jie apsuko savo valtį ir kiek galėdami greičiau prieš srovę nusiyrė atgal į Part Galeną.
— Jūs palikote Rytų Vėją man, bet aš neturiu ką giedoti, — nutraukė tylą Gimlis.
— Taip ir turi būti, — pasakė Aragornas. — Minas Tiritas pakenčia Rytų Vėją, bet naujienų iš jo nelaukia. Ką gi, Boromiras nuėjo savo keliu, o mums lieka skubiai rinktis savąjį.
Pėdsekys greitai, bet atidžiai, dažnai pasilenkdamas prie žemės, ištyrinėjo žaliąją pievą.
— Orkų čia nebūta, — pagaliau paskelbė jis, — o daugiau pasakyti nieko negaliu. Pievoje yra daugybė mūsų pačių pėdsakų, todėl nežinau, ar hobitai buvo grįžę čia nuo Frodo paieškos pradžios.
Jis nuėjo prie kranto, netoli upeliūkščio, krintančio į upę.
— Čia yra aiškių pėdsakų, — tarė jis. — Vienas hobitas įbrido ir išbrido iš vandens, tik negaliu pasakyti kada.
— Ką gi tu manai apie šią mįslę? — nekantriai paklausė Gimlis. Aragornas atsakė ne išsyk, jis grįžo į stovyklavietę ir įdėmiai apžiūrėjo daiktus.
— Trūksta dviejų ryšulių, kurių vienas — didelis ir sunkus — tikrai priklausė Semui. Štai ir turime atsakymą: valtį paėmė Frodas ir išplaukė kartu su savo tarnu. Matyt, Frodas grįžo, kai mes jo ieškojome. Aš susitikau Semą kalvoje ir liepiau eiti kartu, bet, matyt, jis perprato savo šeimininko mintis ir sugrįžo prieš Frodui pabėgant. Taip, Semu jis lengvai neatsikratys!