Įtvirtintos kalvos papėdėje kelias niro po aukštų žalių pilkapių šešėliais. Vakarinėje jų pusėje žolė baltavo „sniegu": mažos baltos gėlytės žėrėjo lyg žvaigždės, nubarsčiusios velėną.
— Žiūrėkite! — parodė Gendalfas. — Argi ne puikios yra šios skaisčios akys žolėje? Tai simbelmynilės, arba Amžinos Atminties Gėlės, nes žydi ištisus metus ir auga tik ten, kur ilsisi mirę žmonės. Štai didieji pilkapiai — čia miega Teodeno protėviai.
— Septyni pilkapiai kairėje ir devyni dešinėje, — tarė Aragornas, — daug vandens nutekėjo nuo tada, kai buvo pastatyti šie auksiniai rūmai.
— Per tą laiką raudoni lapai Gūdžiojoje Girioje nukrito penkis šimtus kartų, — gūžtelėjo pečiais Legolasas, — ir mums tai atrodo visai nedaug.
— Tačiau Marko raiteliams tai ilgas laikas, — atsakė Aragornas. — Šių rūmų statybą beprimena tik dainos, o dar ankstesni laikai negrįžtamai ištirpo amžių rūkuose. Dabar rohirimai vadina šią žemę savo namais, o jų kalba skiriasi nuo šiaurinių giminių.
Aragornas pradėjo tyliai dainuoti kažkokia kalba, nežinoma nei elfui, nei nykštukui, bet jie klausėsi melodijos.
— Tikriausiai tai rohirimų kalba, — spėjo Legolasas, — nes ji man primena šią šalį: vietomis turtingą ir malonią, o vietomis kietą ir rūsčią kaip kalnai. Bet aš negaliu suprasti žodžių, tik jaučiu į dainą sudėtą mirtingųjų žmonių liūdesį.
— Tada paklausykite, kaip ši daina skamba bendrąja kalba, — pasiūlė Aragornas.
— Taip dainavo seniai pamirštas Rohano poetas, prisimindamas Eorlą Jaunąjį, atėjusį iš šiaurės, ir jo sparnuotą žirgą Felarofą. Dar ir dabar apie jį vakarais dainuoja žmonės.
Besikalbėdami keliautojai prajojo tyliuosius pilkapius. Vingiuotu keliu, kylančiu į žalias kalvų viršūnes, jie pagaliau atsidūrė prie plačių vėjo gairinamų sienų ir Edoraso vartų.
Ten sėdėjo daug šarvuotų vyrų, kurie tuoj pat pašoko ir užtvėrė kelią ietimis.
— Stokite, svetimšaliai! — suriko jie Ridermarko kalba, reikalaudami pasakyti keliautojų vardus ir kelionės tikslą. Stebėdamiesi, bet be didelio draugiškumo jie niūriai žvelgė į Gendalfą.
— Aš suprantu jūsų kalbą, — atsakė sargybiniams Gendalfas, — tačiau ją moka nedaug svetimšalių. Kodėl jūs nekalbate bendrąja kalba, kaip yra įprasta Vakaruose, jei norite sulaukti atsakymo?
— Karaliaus Teodeno valia pro šiuos vartus gali įžengti tik tie, kurie moka mūsų kalbą ir yra mūsų draugai, — atsiliepė vienas sargybinis. — Šiomis karo dienomis Rohane laukiami yra tik mūsų pačių žmonės ir tie, kurie atvyksta iš Mundburgo[3], esančio Gondore. Kas jūs esate? Atjojote per lygumą, dėvite keistus drabužius ir jodinėjate Rohano žirgais. Mes jau seniai einame sargybą ir iš toli jus pastebėjome. Dar nė karto neteko matyti tokių keistų keleivių ir tokio išdidaus bei nuostabaus žirgo. Tai vienas iš mearasų arba mūsų akis klaidina kažkokie kerai. Gal jūs esate Sarumano šnipai ar jo sukurti vaiduokliai? Atsakykite tuoj pat!
— Mes ne vaiduokliai, — tarė Aragornas, — ir jūsų akys neklysta. Tai iš tiesų yra Rohano žirgai, kurių jūs negalėjote neatpažinti. Bet argi vagis sugrįžtų į arklidę? Šituos žirgus — Hasufelį ir Arodą — mums užvakar paskolino pats Homeras, Trečiasis Ridermarko Maršalas. Kaip žadėjome, dabar atjojome jų grąžinti. Negi Eomeras negrįžo ir neįspėjo apie mus?
Sargybinio akyse pasirodė nepasitikėjimas.
— Aš neturiu ką pasakyti apie Eomerą, — atsakė jis. — Jeigu tavo žodžiai yra tiesa, tai Teodenas, be abejo, bus apie jus girdėjęs. Galbūt jūsų atvykimas nėra netikėtas. Kaip tik prieš dvi naktis pas mus atėjo Šliužburnis ir perdavė Teodeno įsakymą, kad jokie svetimšaliai neperžengtų šio slenksčio.
— Šliužburnis? — paklausė Gendalfas, nužvelgdamas sargybinį. — Daugiau nekalbėk! Aš noriu susitikti ne su Šliužburniu, bet su pačiu Marko Valdovu. Aš skubu. Eik ir pranešk jam apie mūsų atvykimą, — gilios burtininko akys susmigo į sargybinį.
— Gerai, — lėtai atsakė šis, — ką turėčiau pranešti? Kokie jūsų vardai? Tu atrodai senas ir pavargęs, bet viduje esi rūstus ir niūrus.
— Tu neapsirikai, — pareiškė burtininkas. — Aš esu Gendalfas! Aš grįžau ir atvedžiau žirgą. Štai Žvaigždikis Didysis, kurio negali prisijaukinti jokia kita ranka. Šalia manęs yra Aragornas, Aratorno sunūs, Karalių ainis, vykstantis į Mundburgą, elfas Legolasas ir nykštukas Gimlis, mūsų draugas. Dabar eik ir pranešk savo šeimininkui, jog mes esame prie jo vartų ir norime pasikalbėti, jei jis leis įeiti į savo rūmus.
— Iš tikrųjų keisti vardai! Bet aš apie jus pranešiu ir sužinosiu karaliaus Teodeno valią, — pasakė sargybinis. — Palaukite čia, aš grįšiu su atsakymu. Daug nesitikėkite. Dabar tamsūs laikai.
Jis greitai nuėjo, palikęs svetimšalius su kitais kariais. Po kurio laiko grįžo.
— Sekite paskui mane, — tarė jis. — Teodenas leidžia jums įeiti, tačiau prie rūmų slenksčio turėsite palikti visus ginklus, net jei tai būtų paprasta lazda. Juos pasaugos durų sargyba.
Tamsūs vartai atsivėrė. Sekdami vorele paskui savo vedlį, keliautojai įėjo vidun. Nuo vartų vingiavo plati tašytų akmenų gatvė, čia kildama aukštyn, čia leisdamasi žemyn trumpomis laiptų pakopomis. Jie praėjo daug medinių namų su tamsiomis durimis. Palei gatvę akmeniniu kanalu gurgėjo skaidrus vanduo. Pagaliau jie pasiekė kalvos viršūnę. Virš žalios terasos stovėjo aukšta uolų siena, kurios apačioje, nuo uolos, panašios į žirgo galvą, krito nedidelis krioklys. Po juo buvo vandens telkinys, iš kurio tekantis vanduo maitino kanalą. Į kalvą vedė platūs akmeniniai laiptai. Jų viršuje iš akmens buvo iškirsti du krėslai. Ten sėdėjo auksaplaukiai kariai su žaliais skydais, spindinčiais šarvais ir kardais, padėtais ant kelių. Atsistoję jie atrodė aukštesni už mirtinguosius žmones.
— Prieš jus rūmų vartai, — pasakė vedlys, — o aš turiu grįžti prie savo pareigų. Likite sveiki ir tegu Rohano Valdovas būna jums maloningas!
Jis apsisuko ir greitai nužingsniavo keliu atgal. Draugai, atidžiai stebimi augalotų sargų, ėmė kopti laiptais aukštyn. Sargai stovėjo tylėdami, kol Gendalfas įžengė į grįstą terasą laiptų viršuje. Tada skaidriais balsais jie garsiai ištarė mandagų rohanietišką pasveikinimą.
— Sveiki, tolimų kraštų keliautojai! — tarė jie ir kaip taikos ženklą atsuko savo kardų rankenas. Saulėje blykstelėjo žali brangakmeniai. Tada vienas iš sargų žengė į priekį ir prabilo bendrąja kalba:
— Aš esu Teodeno durų sargybinis, — tarė jis. — Mano vardas Hama. įeidami jūs turite čia palikti savo ginklus.
Legolasas įteikė durų sargybiniui savo sidabrinį durklą, strėlinę ir lanką.
— Atidžiai juos saugokite, — paprašė elfas, — kadangi šiuos ginklus gavau Auksiniame Miške iš pačios valdovės Galadrielės.
Žmogaus akyse sušvito nuostaba, jis skubiai padėjo ginklus prie sienos, lyg bijodamas juos laikyti.
— Pažadu, jog prie jų neprisilies joks žmogus, — pasakė jis. Aragornas dvejojo.