— Nemanau, — nusijuokė Meris, — tačiau tai jau kita istorija, kurią išgirsite po priešpiečių.
— Tad eikim priešpiečiauti, — pašoko nykštukas.
Hobitai nusivedė draugus pro arką ir atidarė laiptų viršuje buvusias plačias duris, vedančias tiesiai į didelį kambarį su židiniu bei krosnimi. Jo gale buvo kitos durys. Kambarys buvo iškirstas uoloje, langai išėjo tik į tunelį, todėl jame turėjo būti tamsu, tačiau šviesa sklido pro sudaužytą stogą. Židinyje kūrenosi malkos.
— Ugnelę įkūriau aš, — tarė Pipinas, — tad per rūką sėdėjome šilumoje. Mums tik vargais negalais pavyko surasti sausų malkų. Židinys gerai traukia, jis išvestas oloje ir, dėkui Dievui, neužgriuvo. Bijau, kad duona šiek tiek sužiedėjo, todėl aš jums ją pakepinsiu.
Aragornas su draugais susėdo už ilgo stalo, o hobitai dingo anapus vidinių durų.
— Visa laimė, kad vanduo nepakilo iki sandėlio, — pasidžiaugė grįžęs Pipinas, apsikrovęs lėkštėmis, puodukais, peiliais ir įvairiausiais skanėstais.
— O tu, gerbiamasis Gimli, nesuk nosies į šoną, — patarė Meris, — čia ne orkų šlamštas, bet žmonių maistas, kaip sako Medžiabarzdis. Ko labiau norėtumėte: alaus ar vyno? Ten yra visai nebloga statinaitė. Štai čia pirmarūšė sūdyta kiauliena. Jei norėtumėt, galiu papjaustyti bekonienos ir ją pakepinti. Prašau atleisti, kad nėra žalumynų: pastarosiomis dienomis vėluoja juos pristatyti. Desertui bus tik duonos su sviestu ir medumi. Ar tiks?
— Puikiausiai! — sušuko nykštukas. — Tarkime, kad jūsų skola sumažėjo.
Trijulė įniko į maistą, o prie jų nesutrikę prisijungė ir hobitai.
— Nemandagu svečius palikti be kompanijos, — pasakė jie.
— Kokie jūs šiandien mandagūs, — nusijuokė Legolasas. — Jeigu mes nebūtume atvykę, tai sudarytumėte kompaniją vienas kitam, ar ne?
— O kodėl gi ne? Orkai mus taip prastai maitino, jog dabar niekaip negaliu pasisotinti, — tarė Pipinas.
— Tačiau nepanašu, kad būtumėte labai suliesėję, — nusprendė Aragornas, — atrodote pačiame jėgų žydėjime.
— Taip, iš tiesų, — pritarė nykštukas, žiūrėdamas į hobitus per taurės viršų, — galiu prisiekti, jog per šitą laiką jūs net paūgėjote, jei tai yra įmanoma jūsų amžiaus hobitams. Matyt, pas Medžiabarzdį nebuvote marinami badu.
— Ne, — sutiko Meris, — bet entai tiktai geria, o mums reikia ir šio to pakramtyti. Skoniui paįvairinti iš bėdos tiktų ir lembasas.
— Vadinasi, jums teko ragauti Entų Gėrimo? — paklausė Legolasas. — Tada Gimlio akys jo neapgavo. Keistos dainos yra dainuojamos apie Fangorno gėrimus.
— Ir daug keistų istorijų sklinda apie tą kraštą, — pridūrė Aragornas. — Aš ten niekada nebuvau. Papasakokite apie Fangorną ir apie entus!
— Entai, — pradėjo Pipinas, — entai, na, jie labai skirtingi. O jų akys — akys yra labai keistos, — jis ieškojo tinkamų žodžių, bet nutilo. — Jūs tikriausiai juos jau matėte iš toli — bent jie jus tikrai matė, nes pranešė, kad keliaujate čionai, — dabar turėsite progos su jais susipažinti. Tada galėsite susidaryti savo nuomonę, nes apie entus kiekvienas galvoja skirtingai.
— Palauk, palauk, — sustabdė jį Gimlis, — tu pradedi istoriją nuo vidurio. Mes norime išgirsti viską iš eilės, nuo tos keistos dienos, kai iširo Žiedo Brolija.
— Jūs viską išgirsite, — pažadėjo Meris, — tačiau dabar, jeigu baigėte valgyti, prisikimškite pypkes. Tada galėsime įsivaizduoti, jog vėl esame Bryliuje ar Rivendeile.
Jis išsitraukė odinį kapšelį, prikimštą tabako lapų.
— Šito gero turime per akis ir išvykdami galėsime pasiimti kiek telpa. Šiandien mes su Pipinu pašniukštinėjome aplinkui. Pipinas surado dvi nedideles statinaites, matyt, išplukdytas iš kokio nors sandėlio. Atidarę pamatėme, jog jos pilnos puikiausio tabako.
Gimlis paėmė vieną lapą, sutrynė tarp pirštų ir pauostė.
— Kvapas geras.
— Ir skonis taip pat, — patikino nykštuką Pipinas. — Mano brangusis Gimli, čia juk Ilgosios Žemumos tabakas! Štai ant statinių užspaustas Ragapūčių ženklas. Kaip jos čia atsidūrė, neįsivaizduoju. Matyt, pats Sarumanas jas atsigabeno. Nežinojau, jog net šituose kraštuose vertinamas mūsų tabakas. Bet dabar jis pravers, ar ne?
— Taip, — pasakė Gimlis, — praverstų, jeigu turėčiau pypkę. Deja, savąją pamečiau Morajoje ar dar anksčiau. Ar tarp visų šitų gėrybių neatsiras pypkutės?
— Bijau, kad ne, — papurtė galvą Meris, — mes nė vienos neradome, netgi sargybinėje. Sarumanas šį malonumą tausojo tik sau vienam. Bet, manau, neverta dėl pypkės belstis į Orthanką. Pasidalinsime tuo, ką turime, kaip ir dera tikriems draugams.
— Sekundėlę! — tarė Pipinas ir, įkišęs ranką už švarko, ištraukė mažą minkštą maišiuką su virvute. — Šitie lobiai man tiek pat brangūs kaip Žiedas. Vienas — mano senoji medinė pypkė. O čia kita, visai nenaudota, kurią pats nežinau kodėl nešiojuosi. Niekada nesitikėjau rasiąs tabako, manajam pasibaigus, bet dabar šis daikčiukas pravers, — jis įteikė Gimliui pypkę plačia galvute. — Ar mes atsiskaitę?
— O garbingas ir kilnus hobite! — sušuko nykštukas. — Dabar aš esu amžinas tamstos skolininkas.
— Na, aš einu į gryną orą pažiūrėti, ką veikia vėjas ir debesys, — tarė Legolasas.
— Mes eisime kartu, — pasakė Aragornas. Jie išėjo į lauką ir susėdo ant akmenų prieš vartus. Nuo čia matėsi visas slėnis, jį tebegaubė vėjelio draikomos ūkanos.
— Pagaliau galima atsikvėpti, — su palengvėjimu tarė Aragornas. — Mes atsisėsime ant užkariauto miesto griuvėsių, kaip sakė Gendalfas, ir pakalbėsime, kol jis rūpinasi savo reikalais. Dar niekada nesijaučiau toks pavargęs, — jis įsisiautė į pilką apsiaustą, dengusį šarvus, ištiesė ilgas kojas ir išpūtė ploną dūmų srovelę.
— Žiūrėkit! — šūktelėjo Pipinas. — Pėdsekys Platžengys grįžo!
— Jis niekur nebuvo dingęs. Aš esu ir Platžengys, ir Dunadanas, priklausau tiek Gondorui, tiek Šiaurei, — paaiškino Aragornas.
Kurį laiką jie rūkė tylėdami, mėgaudamiesi saulės spinduliais, tarp baltų debesų krintančiais į slėnį. Legolasas gulėjo tylus, žiūrėjo į dangų ir kažką niūniavo. Pagaliau jis atsisėdo.
— Na, pasakokit! — pasakė jis. — Štai ir rūkas sklaidosi, nors čia turbūt ne rūkas, o dūmai iš jūsų, keistuolių, pypkių.
— Gerai, pradėsiu nuo to, kai surištas atgavau sąmonę orkų stovykloje, — prabilo Pipinas. — Pala, kuri šiandien diena?
— Kovo penktoji pagal Grafystės kalendorių[4], — atsiliepė Aragornas.
Pipinas suskaičiavo ant pirštų.
— Tik prieš devynias dienas! — nustebo jis. — O atrodo, kad praėjo ištisi metai. Nors viskas buvo panašu į baisų sapną, bet pamenu, kad praslinko trys siaubingos dienos. Meri, tu mane pataisysi, jeigu užmiršiu ką nors svarbaus. Aš smulkiai nepasakosiu apie smarvę, rimbus ir visa kita, ko neverta prisiminti.
Taip jis pradėjo pasakoti apie paskutinę Boromiro kovą ir orkų žygį nuo Emyn Mulo iki Fangorno. Kiti linkčiojo galvomis, kai jų spėjimai pasitvirtindavo.
— Štai jūsų pamesti lobiai, — tarė Aragornas. — Džiaukitės vėl juos turėdami, — jis iš po diržo išsitraukė du durklus su makštimis.
— Aš jau nebesitikėjau juos kada nors išvysti, — nudžiugo Meris. — Keletui orkų teko paragauti šito ginklo ašmenų, bet Uglukas jį atėmė. Kaip jis sustaugė! Iš pradžių maniau—sudraskys mus, bet jis tik nusviedė ginklus, lyg būtų apsvilęs.
— O čia tavo sagė, Pipinai. Tai vertingas daiktas ir jo nevalia mėtyti.
— Žinau, — tarė Pipinas, — bet ką aš galėjau daugiau padaryti?
— Nieko kito, — sutiko Aragornas. — Niekam tikęs yra tas, kuris sunkią valandą negali išsiskirti su savo lobiu. Tu pasielgei teisingai.