— Vis tiek vysimės, kol pajėgsime, — atsakė Aragornas ir pasilenkęs pažadino nykštuką. — Gimli, kelkis. Reikia eiti, nes pėdsakai atauš!
— Bet juk dar tamsu, — mieguistai tarė nykštukas. — Kol saulė nepakilo, netgi Legolasas jų nesuseks.
— Ar saulė, ar mėnulis, bet orkai jau taip toli, jog galime niekada jų nebeišvysti, — atsiliepė elfas.
— Kai žvilgsnis nepadeda, naujienų atneša žemė, — tarė Aragornas. — Ji turėtų dejuoti po šlykščiomis orkų kojomis.
Pėdsekys prigludo prie žemės. Jis nejudėdamas gulėjo taip ilgai, jog nykštukas ėmė baimintis, ar jis neapalpo, o gal užmigo. Įsižiebė pirmi aušros spinduliai, juos apgaubė pilka šviesa. Aragornas pagaliau atsistojo, ir draugai išvydo jo veidą: išsekusį, blyškų bei susirūpinusį.
— Žemė kalba neaiškiai. Daug mylių aplinkui jos niekas netrikdo, o priešų žingsniai vos juntami, bet aš aiškiai girdėjau kanopų dundesį. Žirgai, lekiantys į vakarus, — išgirdau juos dar naktį, atsigulęs pailsėti. Dabar jie nuo mūsų tolsta į šiaurę. Norėčiau žinoti, kas čia vyksta!
— Pirmyn! — paragino Legolasas.
Prasidėjo trečioji persekiojimo diena. Daug debesuotų ir saulėtų valandų jie skubėjo, čia greitai eidami, čia bėgdami, vos stabteldami atsikvėpti, ir joks nuovargis negalėjo užgesinti juos deginančio ryžto. Jie beveik nešnekėjo. Begaliniais tyrais bėgančius draugus slėpė elfų apsiaustai, susiliejantys su pilkai žaliais laukais. Net vėsioje vidudienio saulėje tik elfų akys būtų galėjusios pastebėti persekiotojus, ir tik tada, kai šie priartėtų visai arti. Dažnai širdyje jie dėkojo Lorieno valdovei už nuostabią dovaną — lembasą, kuris, net suvalgytas bėgant, suteikdavo naujų jėgų.
Visą dieną priešų pėdsakas nesisukiodamas vedė tiesiai į šiaurės vakarus. Dienai vėl artėjant prie pabaigos, brydė pasuko lėkštais šlaitais, o priekyje išsirikiavo kuprotos žemos kalvos. Neryškus pėdsakas pasisuko į šiaurę, ir juo sekti tapo sunkiau. Toli kairėje sidabrine gija žaliame kilime vingiavo Entvašas. Nesimatė jokio judančio padaro. Aragornas dažnai stebėjosi, kodėl jie nesutinka žmonių nė žvėrių. Rohirimai gyveno daug piečiau, miškingose Baltųjų Kalnų pašlaitėse, kurias dabar slėpė debesys, bet šitame krašte, vadinamame Rytiniu Emnetu, ganydavosi Rohano valdovų arklių kaimenės, ir dažnai net žiemą galėdavai sutikti klajoklių piemenų. Dabar šitos žemės buvo tuščios, o čia tvyrančios tylos negalėjai pavadinti ramia.
Sutemus jie vėl sustojo. Dabar Rohano laukais jau buvo nukeliauta apie penkiasdešimt mylių, ir Emyn Mulo Siena dingo šešėliuose. Miglotame danguje įsižiebė, bet menkai tešvietė jaunatis, o žvaigždžių visai nesimatė.
— Dabar man labiausiai gaila besiilsint sugaišto laiko, — pasakė Legolasas. — Orkai lekia priekyje taip, lyg pats Sauronas gintų juos rimbu. Bijau, jog jie jau pasiekė miškus, ir nė nemanydami ilsėtis žygiuoja medžių šešėliuose.
Gimlis sugriežė dantimis:
— Liūdna mūsų vargų ir vilčių pabaiga!
— Vilčių — taip, bet vargti teks net ir be vilties, — atsakė Aragornas. — Atgal juk negrįšime. Aš pavargau... — Jis atsigręžė ir pasižiūrėjo į tamsią naktį, atslenkančią iš rytų. — Kažkas keista vyksta šiame krašte. Aš nepasitikiu šita tyla. Aš nepasitikiu šituo mėnuliu. Žvaigždės blyškios, o aš toks pavargęs, koks niekada nebūdavau. Regėdamas aiškų pėdsaką, joks seklys taip nepavargsta. Kažkas skubina mūsų priešus ir stato nematomų kliūčių mums — nuovargis kausto ne tiek kojas, kiek širdį.
— Taip, — patvirtino Legolasas, — aš tai pajutau, kai tik nusileidome nuo Emyn Mulo. Kažkieno valia stabdo mus, — jis ištiesė ranką į vakarus, tamsuojančius po mėnulio pjautuvu.
— Sarumanas! — kietai ištarė Aragornas. — Bet jis neprivers mūsų pasiduoti. Sustoti teks, nes net mėnulį uždengė debesys. Tačiau dienai sugrįžus mūsų kelias vėl drieksis į šiaurę, tarp kalvos ir pelkės.
Kaip ir praeitą kartą, pirmas pakirdo Legolasas, jeigu jis iš viso miegojo.
— Pabuskite! Pabuskite! — sušuko elfas. — Jau dangus rausta. Keisti dalykai dedasi miško pakraštyje. Geri ar blogi, aš nežinau, bet mums reikia skubėti. Pabuskite!
Kiti pašoko ir akimirksniu susiruošė keliauti toliau. Lėtai artėjo kalvos. Likus valandai iki vidurdienio, medžiotojai pasiekė jas: žalius šlaitus su plikais gūbriais, besidriekiančiais tiesiai į šiaurę. Kadangi netoliese tekėjo upė, ant šlaitų augančios samanos buvo drėgnos. Šiek tiek į vakarus nuo pietinio šlaito keliautojai pastebėjo didelį ištryptų samanų ratą. Nuo jo, leisdamasis į šiaurę, sausais šlaitais vingiavo orkų pėdsakas. Aragornas sustojo ir atidžiai ištyrinėjo paliktas pėdas.
— Jie čia kurį laiką ilsėjosi, tačiau pėdsakas jau senas, — pasakė jis. — Deja, tavo širdis kalbėjo teisingai, Legolasai. Orkai stovyklavo čia beveik prieš triskart dvylika valandų. Jeigu jie nesulėtino tempo, tai vakar iki saulės laidos turėjo pasiekti Fangorno miško pakraščius.
— Nei šiaurėje, nei vakaruose nesimato nieko, tik žolė, skęstanti rūke, — tarė Gimlis. — Ar galėtume matyti mišką, jei užkoptume ant kalvų?
— Jis per toli, — papurtė galvą Aragornas. — Šitos kalvos apie penkiolika mylių eina į šiaurę, paskui į šiaurės vakarus, Entvašo ištakų link, dar bus apie trisdešimt mylių tyrlaukių.
— Geriau eikime, — nutraukė Pėdsekį nykštukas, — mano kojos nė nepajustų tų mylių, jei širdies neslėgtų toks sunkumas.
Saulė jau leidosi, kai draugai pagaliau išsikapstė iš kalvų virtinės. Daug valandų jie žygiavo be poilsio. Nors nykštukai garsėja ištverme darbe ir kelionėje, bet, praradęs viltį, Gimlis jau vos kiūtino. Už jo tylus ir niūrus ėjo Aragornas, vis pasilenkdamas patikrinti pėdsakų. Tik Legolaso eisena tebebuvo tokia pat lengva. Jis žengė vos primindamas žolę ir nepalikdamas pėdsakų, semdamasis jėgų iš elfų kelioninės duonos. Be to, jis galėjo miegoti, jei žmonės pavadintų tai miegu, mintimis nuklydęs į keistus elfų sapnus, bet atviromis akimis keliaudamas toliau.
— Užlipkime ant tos žalios kalvos, — pasiūlė elfas. Draugai pavargę pasekė juo. Jie ilgai kopė šlaitu, kol galų gale pasiekė viršūnę. Tai buvo apvali ir plika kalva, labiausiai nutolusi į šiaurę. Saulė nusileido, tarsi uždanga nukrito vakaro šešėliai. Jie buvo vieni šitame pilkame beformiame ir bekraščiame pasaulyje. Tik toli šiaurės vakaruose gęstančioje dienoje matėsi juoda dėmė — Ūkanotieji Kalnai ir jų miškai.
— Nesimato nieko, kas padėtų nepaklysti, — niūriai suburbėjo nykštukas. — Vėl turime sustoti nakčiai, darosi šalta!
— Šiaurės vėjas pučia iš sniegynų, — tarė Aragornas.
— Nepraraskime vilties, — paguodė juos Legolasas. — Dabar ilsėkitės, jei jaučiatės išvargę. Rytoj pažiūrėsim.
— Jau trys saulės tekėjo. O mūsų medžioklė vis dar bergždžia, — teištarė Gimlis.
Naktį dar labiau atšalo. Aragornas su Gimliu miegojo, o pabudę matydavo šalia stovintį Legolasą. Kartais jis imdavo vaikštinėti pirmyn atgal, panosėje niūniuodamas kokią nors elfų dainelę, ir jam niūniuojant tamsiame dangaus skliaute blykstelėdavo baltos žvaigždės. Taip aušo blyškus ir giedras rytas. Rytys nupūtė visas miglas, ir prieš juos aiškiai driekėsi bekraštės tuščios žemės.
Priekyje, rytuose, plytėjo vėjuotos Rohano Dykvietės lygumos, kurias jie prieš daug dienų regėjo nuo Didžiosios Upės. Šiaurės vakaruose, ne mažiau kaip už penkiolikos mylių, dunksojo tamsus Fangorno miškas, o dar toliau, lyg sklandydama pilkuose debesyse, žibėjo aukšta Metedraso, paskutiniosios Ūkanotųjų Kalnų viršūnės, karūna. Iš miško, tarsi pasitikdamas persekiotojus, tekėjo greitas, susiaurėjęs Entvašas. Orkų pėdsakas nuo kalvų suko jo stačiais krantais.
Aštriomis akimis sekdamas pėdsaką prie upės ir miško link, Aragornas žalumoje pastebėjo tolimą greitai judančią dėmę. Jis krito ant žemės ir, pridėjęs ausį, ėmė įdėmiai klausytis. Šalia stovėjęs Legolasas prisidengė savo akylas elfiškas akis liauna ranka. Jis matė ne dėmę, ne šešėlį, bet raitelius, daug raitelių, ant kurių iečių antgalių tarsi mažutės žvaigždės žibėjo ryto spinduliai. Toli už jų į dangų siaurais vingiuotais siūlais kilo tamsūs dūmai.