— Tai būtų ilgas šuolis, — Frodas iš akies nustatė atstumą, — aštuoniolika sieksnių, — nusprendė jis, — ne daugiau.
— Man ir tiek pakaks, — pareiškė Semas. — Uf! Nekenčiu aukščio! Bet jau geriau žiūrėti negu lipti.
— Nesvarbu, — tarė Frodas, — vis tiek reikia bandyti. Pažiūrėk, čia skardis kitoks nei anksčiau. Jis sutrūkinėjęs.
Iš tiesų išorinis skardis nebebuvo toks status. Jis atrodė lyg milžiniška jūros banga, užlėkusi ant klastingos seklumos: skardžio pamatas suskilinėjo ir išsirantė, išmargindamas uolas plyšių voratinkliu. Kai kur akmenys slūgsojo lyg didžiuliai laiptai.
— Jeigu bandysime leistis, tai tuojau pat, — apsisprendė Frodas. — Dabar temsta anksti.
Atrodo, kaupiasi audra.
Rytuose išskydusius kalnų kontūrus uždengė tamsa, kurios ilgi pirštai jau siekė ir vakarus. Kylančiame vėjyje kažkur toli pasigirdo griaustinio dundėjimas. Frodas pauostė orą, abejodamas pažvelgė į dangų. Jis susijuosė apsiaustą diržu, užsimetė ant pečių savo ryšulėlį ir žengė prie krašto.
— Bandysiu.
— Puiku! — niūriai pagyrė jį Semas. — Bet pirmas leisiuosi aš.
— Tu? — paklausė Frodas. — Nuo kada pamėgai laipioti uolomis?
— Nepamėgau. Tiesiog taip protingiau: silpnesnysis turi leistis pirmas, nes jis gali nukristi. Aš nenoriu nuslysti ir numušti jūsų — abiem žūti neverta.
Frodui nespėjus jo sustabdyti, Semas atsisėdo ant krašto, nu-korė kojas ir atsargiai apsisuko, pėdomis ieškodamas atramos. Tai buvo tikriausiai pats drąsiausias ir kvailiausias jo poelgis per visą gyvenimą.
— Ne, ne, Semai, asile! — puolė prie jo Frodas. — Tu tikrai užsimuši nežiūrėdamas kur lipi! Grįžk atgal!
Jis pačiupo Semą už pažastų ir užtraukė atgal ant skardžio.
— Luktelk! — liepė Frodas, o pats atsigulė ant pilvo ir, prišliaužęs prie krašto, ėmė žiūrėti žemyn. Šviesa beveik dingo, nors saulė dar neturėjo būti nusileidusi. — Manau, kad turėtume įveikti šį skardį. Bent jau aš. O gal ir tu, jeigu nepamesi galvos ir atidžiai mane seksi.
— Pabandyk nepamesti galvos, kai nesimato žemės ir taip sutemo! — burbėjo Semas. — Kas bus, jeigu nerasime už ko užsikabinti?
— Kabarosimės atgal, — trumpai atsakė Frodas.
— Lengva pasakyti, — paprieštaravo Semas, — geriau palaukime ryto, kai bus šviesiau.
— Ne! — Frodo balse staiga pasigirdo nekantrumo gaida. — Man brangi kiekviena valanda, kiekviena minutė. Aš leidžiuosi. Tu palauk, kol grįšiu arba šūktelsiu.
Užsikabinęs pirštais už krašto, jis lėtai tiesė rankas, pagaliau kojos pajuto tinkamą atramą.
— Pirmas žingsnis padarytas! — šūktelėjo Frodas. — Atrodo, jog šita briauna platėja dešinėje. Aš galiu čia stovėti nesilaikydamas. Aš... — staiga jo žodžiai nutrūko.
Didžiuliu greičiu tamsa atūžė iš rytų ir akimirksniu prarijo dangų. Tiesiai virš galvų sausai driokstelėjo griaustinis. Į kalvas trenkė žaibas, sušvilpė šėlstantis vėjas. Staiga audros riaumojime pasigirdo šiurpus klyksmas. Hobitai buvo girdėję tokį balsą, bėgdami iš Hobitono, ir netgi ten, taikiuose Grafystės miškuose, baimė stingdė jiems kraują. Tačiau palyginti su šiuo klyksmu, tai tebuvo kačiuko kniaukimas. Čia, šitoje dykroje, atrodė, kad siela suskils į gabalus iš siaubo — hobitams užėmė kvapą, širdis visai sustojo. Semas parkrito kniūbsčias. Frodas nejučia paleido skardžio kraštą, rankomis užsispaudė ausis. Jis susvyravo, paslydo ir surikęs nučiuožė žemyn.
Semas išgirdo jį ir šiaip ne taip prišliaužė prie skardžio krašto.
— Šeimininke! — pašaukė jis. — Šeimininke!
Niekas neatsiliepė. Semas pajuto, jog dreba visu kūnu, bet įkvėpė ir vėl sušuko: „Šeimininke!" Vėjas, atrodė, sugrūdo žodžius atgal \ gerklę. Vėtrai šniokščiant tarpekliu aukštyn į kalvas Sema,s išgirdo tolimą balsą:
— Viskas gerai, viskas gerai! Aš čia. Tik nieko nematau.
Frodą vos buvo galima girdėti, nors jis iš tiesų nebuvo labai toli. Jis nuslydo žemyn, tačiau išlaikė pusiausvyrą. Pora jardų žemiau jo kojos įsirėmė į plačią iškyšą, ir Frodas sustojo. Laimė, skardis toje vietoje buvo nestatus, tad vėjas prispaudė hobitą prie uolos. Jis kurį laiką pastovėjo prigludęs prie skardžio, jausdamas, kaip daužosi širdis. Aplinkui buvo aklina tamsa, nors į akį durk. Frodas pamanė, jog apako. Jis giliai įkvėpė. Kažkur iš tamsos viršuje atskriejo Semo balsas:
— Grįžkit! Grįžkit!
— Negaliu. Aš nieko nematau ir nerandu už ko užsikabinti. Aš dar neįstengiu judėti.
— Kaip jums padėti, pone Frodai? Ką aš galėčiau padaryti? — suūkavo Semas, pavojingai persisvėręs per kraštą. Kodėl šeimininkas nieko nemato? Tiesa, buvo tamsu, bet ne aklinai. Jis matė prie uolos prisispaudusią pilką Frodo figūrėlę, tačiau šeimininkas buvo per toli, kad Semas galėtų ištiesti pagalbos ranką.
Vėl sugriaudė, prapliupo lietus. Neperžvelgiama vandens uždanga susimaišė su kruša, lediniu srautu užgriuvo kalvas.
— Aš leidžiuosi pas jus! — suriko Semas, nors pats nežinojo, kaip nusileidęs galėtų padėti.
— Ne, ne! Palauk! — jau stipresniu balsu atsiliepė Frodas. — Man jau geriau. Palauk! Tu vis tiek nieko nepadarysi be virvės.
— Virvė! — springdamas iš susijaudinimo sušuko Semas. — Taigi tokį kvailį kaip aš verta ant jos pakarti, kad būčiau pavyzdys kitiems bukapročiams. Tu esi mulkių mulkis, Semai Gemdži, kaip ir sakė senis Gaferas! Virvė!
— Pakaks taukšti! — sušuko Frodas. Jis jau buvo atsigavęs ir dabar nežinojo, ar čia juoktis, ar bartis. — Palik ramybėje Gaferą! Kur ta tavo virvė? Jeigu kišenėje, tai kuo greičiau trauk ją lauk!
— Taip, taip, pone Frodai, ji mano ryšulyje. Šimtus mylių tampiausi ir užmiršau!
— Tai prisimink ir nuleisk vieną galą žemyn!
Semas nusimetė ryšulį nuo pečių ir ėmė raustis. Iš tikrųjų pačiame dugne gulėjo pilkos šilkinės virvės ritinys — Lorieno elfų dovana. Jis skubiai nusviedė vieną galą savo šeimininkui. Tamsos šydas tarsi nukrito Frodui nuo akių, jis pamatė silpnai švytintį pilką siūlą, besileidžiantį prie jo. Turėdamas į ką žiūrėti tamsoje, jis pasijuto nebe toks apsvaigęs. Atsargiai pasilenkęs Frodas tvirtai apsivyniojo virvę aplink juosmenį ir suspaudė ją abiem rankom. Semas atsitraukė, įrėmė koją per keletą jardų nuo krašto ir ėmė traukti. Pusiau užkeltas, pusiau pats užropojęs, Frodas pagaliau atsidūrė viršuje ir griuvo ant žemės.
Griaustinis daužėsi jau toli, o lietus net nemanė liautis. Hobitai nušliaužė atgal į tarpeklį, bet ir ten nebuvo kur pasislėpti. Vandens upokšniai sruveno žemyn uolų sienomis. Greitai jie suūžė srautu, kuris putojo ant akmenų liedamasis iš tarpeklio kaip iš lietvamzdžio.
— Lietus būtų mane tikrai nuplovęs arba mirtinai prigirdęs, — tarė Frodas. — Kokia laimė, kad tu turėjai virvę!
— Derėjo apie ją anksčiau pagalvoti, — atsiliepė Semas. — Ar jūs prisimenate, kaip Loriene elfai mums į valtis dėjo virvių? Aš nesusilaikiau ir vieną ritinį įsimečiau sau į kuprinę. Atrodo, jog tai buvo prieš daugelį metų... „Virvė visur pravers",— pasakė tada Haldiras ar kuris kitas elfas. Jis buvo visiškai teisus.
— Gaila, kad nesusiprotėjau paimti dar vienos, — tarė Frodas. — Bet aš palikau Būrį paskubom, todėl nespėjau apie tai pamąstyti. Jeigu virvės užtektų, galėtume ja nusileisti žemyn. Kokio ji ilgio, Semai?
Semas lėtai išvyniojo savo brangenybę ir ėmė rūpestingai matuoti alkūnėmis.
— Penki, dešimt, dvidešimt, ne mažiau kaip trisdešimt elų[5].
— Kas galėjo pagalvoti! — nudžiugo Frodas.
— Tikrai — kas? — juokėsi Semas. — Elfai yra nuostabi tauta. Virvutė atrodo švelni kaip pienas, plona, tačiau yra nepaprasto tvirtumo. Ji labai lanksti ir lengva kaip pūkelis!