Jis pasižiūrėjo į hobitus, akimirką jo blyškiose mirksinčiose akyse sužėrėjo klastos ir smalsumo kibirkštėlė.
Semas susiraukė ir sukando dantis. Jis nesuprato, kodėl šeimininkas taip elgiasi, tik numanė tam esant priežasčių. Tačiau Frodo atsakymas į Golumo klausimą jį visiškai suglumino.
Frodas pažvelgė tiesiai Golumui į akis, kurias šis skubiai nusuko, ir tyliai tarė:
— Tu tai žinai arba bent numanai, Smygolai. Mes keliaujame į Mordorą. Aš manau, jog tu žinai, kaip ten patekti.
— Ak, s-s-s! — pasibaisėjo Golumas, užsidengdamas ausis, lyg toks atvirumas ir tas vardas būtų jį skaudinęs. — Mes spėjome, taip, mes spėjome. Ir mes nenorime, jog jie ten eitų. Ne, mieliausias, tik ne šie gerieji hobitai. Pelenai, pelenai ir dulkės, ir troškulys — štai kas ten. Ir duobės, duobės, duobės. O dar orkai — tūkstančiai orkų. Mielieji hobitai neturi keliauti į tokias s-s-s vietas.
— Vadinasi, tu ten buvai? — rūsčiai paklausė Frodas. — Ir tave vėl ten traukia?
— Tap, taip. Ne!! — suriko Golumas. — Aš ten buvau tik kartą, atsitiktinai. Juk atsitiktinai, mano mieliausias? Bet mes ten nenorime grįžti, ne, ne, nenorime! — Staiga jo balsas pasikeitė, gurguliuodamas Golumas ėmė šnekėtis su kažkuo kitu. — Palikite mane, golum! Man skauda. O, mano vargšės rankos, golum! Aš, mes, aš nenoriu grįžti. Aš jo nesurasiu. Aš pavargau. Aš, mes jo nesurasime, golum, ne, niekur nesurasime. Jie visada budrūs. Nykštukai, žmonės, elfai — baisūs elfai žibančiomis akimis. Aš jo nesurasiu. Ak! — Jis pašoko ir suspaudęs kaulėtą kumštį pagrūmojo į rytus. — Mes to nedarysime! — sušuko Golumas. — Jis ne tavo! — Bet paskui jis vėl susmuko ant žemės ir ėmė žliumbti. — Golum, golum. Nežiūrėk į mus! Eik šalin! Eik miegoti!
— Jis neis šalin ar miegoti tau paliepus, Smygolai, — tarė Frodas. — Bet jeigu tu iš tikrųjų nori nuo Jo išsivaduoti, privalai man padėti. Tai reiškia, jog turėsi parodyti kelią pas Jį. Tačiau tau nereikės eiti su mumis į Mordorą. Nuvesk mus iki vartų, tada galėsi laisvas keliauti kur nori.
Golumas vėl atsisėdo ir pasižiūrėjo į jį iš padilbų.
— Jis visada yra ten, — sukrenkštė jis, — visada ten. Orkai jus nuves. Į rytus nuo upės visur knibžda orkų. Neprašykite Smygolo. Vargšas, vargšas Smygolas iš ten seniai iškeliavo. Iš Smygolo atėmė jo Mieliausiąjį ir jis dabar žuvęs.
— Galbūt mes vėl jį surasime, jeigu tu eisi su mumis, — pasakė Frodas.
— Ne, ne, niekada! Smygolas prarado savo Mieliausiąjį.
— Stokis! — liepė Frodas.
Golumas atsistojo ir atsirėmė į uolą.
— Taigi. Kada tau geriau ieškoti tako — dieną ar naktį? Mes pavargę, bet jeigu aiškiau matai naktį, tai iškeliausime tuoj pat.
— Didelės šviesos žeidžia mums akis, o taip, jos žeidžia, — suinkštė Golumas. — Smygolas neis šviečiant Baltajam Veidui. Jis greitai dings už kalnų, taip. Truputį pailsėkite, gerieji hobitai!
— Tada sėsk ir nejudėk! — įsakė Frodas.
Hobitai atsisėdo šalia jo iš abiejų pusių, atsirėmė į uolą ir ištiesė pavargusias kojas. Jie puikiai suvokė, jog neturi miegoti. Mėnulis lėtai ėmė leistis. Nuo kalvų nutįso šešėliai, aplinkui sutemo. Tik aukštai danguje tebespindėjo žvaigždės. Niekas nejudėjo. Golumas sėdėjo parietęs kelius, rankas padėjęs ant žemės ir užsimerkęs, tačiau atrodė, jog jis įtemptai kažką galvoja.
Frodas pašnairavo į Semą. Hobitų žvilgsniai susitiko — jie suprato vienas kitą. Jie įsitaisė patogiau, atrėmė galvas į uolą ir užmerkė akis. Greitai pasigirdo tylus jų šnarpštimas. Golumo rankos trūktelėjo. Vos pastebimai jo galva pasisuko į kairę, į dešinę, jis lėtai atmerkė vieną akį, po to kitą. Hobitai nejudėjo.
Staiga neįtikėtinai vikriai bei greitai Golumas lyg žiogas ar varlė šoko į tamsą. Bet kaip tik to ir tikėjosi Frodas su Semu. Semas pavijo bėglį už poros žingsnių, o Frodas, sugriebęs už kojų, parvertė jį žemėn.
— Tavo virvė vėl pravers, Semai, — tarė Frodas. Semas ištraukė virvę.
— Ir kurgi jūs susiruošėte tokiose šaltose žemėse, ponuli Golumai? — pašaipiai paklausė jis. — Mums įdomu, aha, mums įdomu. Tikriausiai susirasti savo draugužių orkų, ar ne? Šlykštus klastingas padare. Šita virvė su siaura kilpa labiau tiktų tavo kaklui.
Golumas gulėjo nesipriešindamas ir nieko neatsakė, bet metė į Semą greitą piktą žvilgsnį.
— Reikia padaryti taip, kad jis nepaspruktų, — tarė Frodas. — Golumui teks eiti, tad neverta jam pančioti kojų. Rankų irgi, nes, atrodo, jis mėgsta vaikščioti keturiomis. Pririšk vieną galą jam prie kulkšnies, o kitą laikyk rankoje.
Frodas nenuleido akių nuo Golumo, kol Semas rišo mazgą. Pasekmės nustebino juos abu. Golumas pradėjo siaubingu balsu klykti. Jis raičiojosi, bandė prisikišęs nukąsti virvę ir vis rėkė.
Pagaliau Frodas suprato, jog jam tikrai skauda, bet ne nuo mazgo. Nors mazgas buvo tvirtas, jis neturėjo itin veržti. Semas jau nebe taip rūsčiai paklausė:
— Kas tau atsitiko? Bandei pabėgti, tai turi būti pririštas. Bet mes nenorime tavęs kankinti.
— Mums skauda, mums skauda! — šnypštė Golumas. — Ji stingdo, ji kanda. Prakeikti elfai ją padarė! Žiaurūs hobitai, žiaurūs! Dėl to mes ir bandėme pabėgti, žinoma, dėl to, mieliausias! Mes numanėme, jog hobitai bus žiaurūs. Jie lanko elfus, nuožmius elfus su žibančiomis akimis. Nuimkite ją nuo mūsų. Mums skauda!
— Ne, aš jos nenuimsiu, — tarė Frodas. — Nebent, — jis sekundę pagalvojo, — nebent tu mane įtikintum, kad tavimi galima pasitikėti.
— Mes prisieksime daryti tai, ko jis nori, taip, taip, — suinkštė Golumas, vis dar tebesiraitydamas ir laikydamasis už kulkšnies. — Skauda!
— Prisieksi? — paklausė Frodas.
— Smygolas, — staiga garsiai ir aiškiai tarė Golumas, su keista šviesa akyse žiūrėdamas į Frodą, — Smygolas prisieks savo Mieliausiuoju.
Frodas akimirką sustingo. Semas vėl nustebo, išgirdęs šeimininko žodžius bei rūstų balsą:
— Mieliausiuoju? Tu drįsti prisiekti Mieliausiuoju? — tarė Frodas. — Pagalvok!
Tai juo tu nori prisiekti, Smygolai? Šitokio pažado laikytumeisi? Jis klastingesnis už tave. Jis gali iškreipti tavo žodžius. Saugokis!
Golumas sudrebėjo, bet pakartojo:
— Mieliausiuoju, Mieliausiuoju!
— Ką tu juo prisieksi? — paklausė Frodas.
— Kad būsiu labai labai geras, — tuoj pat atsakė Golumas. Jis prišliaužė prie Frodo ir sušnibždėjo: — Smygolas prisiekia, jog niekada, niekada neatiduos Mieliausioje Jam. Niekada! — Drebulys nupurtė visą jo kūną, lyg Golumą būtų sukrėtę jo paties žodžiai. — Smygolas jį išsaugos. Bet Smygolas turi pamatyti savo Mieliausiąjį, kad galėtų prisiekti.
— Ne, — pasakė Frodas su rūsčia užuojauta žiūrėdamas žemyn. — Tu nori jį pamatyti ir paliesti, nors supranti, jog tada netektum proto. Ne. Prisiek jo vardu, jei nori. Juk tu žinai, kur jis yra. Žinai, Smygolai. Jis prieš tave.
Akimirką Semui pasirodė, kad jo šeimininkas išaugo, o Golumas susitraukė: aukštas, rūstus, galingas valdovas, pilkame šešėlyje slepiantis savo švytėjimą, ir prie jo kojų inkščiantis mažas šuniūkštis. Jie buvo skirtingi, tačiau kartu ir panašūs: jie galėjo skaityti vienas kito mintis. Golumas priropojo ir pradėjo glostyti Frodo kelius gerindamasis.
— Ant žemės! Ant žemės! — liepė Frodas. — Dabar prisiek!
— Mes prisiekiame, taip, aš prisiekiu, — tarė Golumas, — jog tarnausiu Mieliausioje šeimininkui. Geras šeimininkas, geras Smygolas, golum, golum! — staiga jis vėl pradėjo verkšlenti ir graibytis kulkšnies.