Tuščiuose laukuose buvo taip tylu, kad Gimlis galėjo girdėti žolėje šnarantį vėją.
— Raiteliai! — šūktelėjo atsistodamas Aragornas. — Mūsų link artėja daug raitelių greitais žirgais!
— Taip, — pritarė Legolasas, — šimtas penki kariai. Jų plaukai geltoni, o ietys iš šviesaus metalo. Jų vadas labai aukštas.
— Aštrios yra elfų akys! — nusišypsojo Aragornas.
— Ne, — paprieštaravo Legolasas, — raiteliai joja ne daugiau kaip už penkių mylių.
— Penkios mylios ar viena, šitose dykynėse mes vis tiek nuo jų nepabėgsime, — pasakė Gimlis. — Lauksime čia ar eisime savo keliu?
— Palauksime, — nusprendė Aragornas. — Aš pavargau, o mūsų medžioklė žlugo. Pagaliau mus galėjo aplenkti, nes raiteliai grįžta kaip tik orkų taku. Iš jų galėsime sužinoti naujienų.
— Arba susilaukti iečių, — sumurmėjo Gimlis.
— Trys jų žirgai joja be raitelių, bet hobitų nesimato, — pranešė elfas.
— Nemanau, kad mes išgirstume gerų naujienų, bet vis vien palaukime jų čia, — tarė Aragornas.
Trys draugai paliko kalvos viršūnę, kur blyškiame danguje galėjo tapti lengvu taikiniu, ir lėtai nusileido šiauriniu šlaitu. Šiek tiek virš kalno papėdės jie sustojo ir susisupę į apsiaustus atsisėdo ant apvytusios žolės. Lėtai ir sunkiai slinko laikas. Žolę šiureno vėjas. Gimlis nerimavo.
— Ką žinai apie šiuos raitelius, Aragornai? — paklausė nykštukas. — Ar mes čia laukiame staigios mirties?
— Man yra tekę būti tarp jų, — atsakė Aragornas. — Jie išdidūs ir atkaklūs, sąžiningi ir dosnūs. Šie žmonės drąsūs, bet ne žiaurūs, išmintingi, tačiau neapsišvietę. Jie nerašo knygų, užtat dainuoja daug dainų, kaip žmonių vaikai prieš Tamsos Laikus. Bet aš nežinau, nei kas pastaruoju metu vyksta Rohane, nei ką galvoja rohirimai, dabar atsidūrę tarp išdaviko Sarumano ir Saurono grėsmės. Jie ilgai draugavo su Gondoro žmonėmis, nors nėra jų giminės. Jie artimesni Deilo bardingams ar Miško beorningams, kadangi prieš daugelį metų Eorlo Jaunojo vedami jie atsikraustė į šitas žemes iš šiaurės. Dar ir dabar tarp beorningų galima išvysti daug aukštų šviesiaplaukių vyrų, kaip šie Rohano raiteliai. Bet kuriuo atveju, su orkais jie nesibičiuliauja.
— Bet Gendalfas minėjo gandus, jog jie moka duoklę Mordorui, — priminė Gimlis.
— Aš tuo netikiu, kaip netikėjo Boromiras.
— Greitai sužinosite teisybę, — tarė Legolasas. — Jie jau visai arti.
Pagaliau net Gimlis išgirdo tolimą šuoliuojančių kanopų bildesį. Sekdami pėdsaku, raiteliai pasuko nuo upės ir artinosi prie kalvų. Jie lėkė kaip vėjas. Per laukus nusirito stiprių balsų šūksniai. Staiga jie pralėkė kaip griaustinis, ir priekinis raitelis pasisuko, vesdamas savo žmones palei vakarinį kalvų šlaitą į pietus. Paskui jį sekė ilga šarvuotų, aukštų, greitų ir švytinčių karių eilė.
Raitelių žirgai buvo stiprūs, stambaus sudėjimo ir liekni. Jų glotni pilka oda žvilgėjo. Ilgos uodegos plaikstėsi vėjyje, ant išdidžių kaklų plazdėjo supinti karčiai. Raiteliai nenusileido žirgams: aukšti, liekni, jų linų spalvos plaukai draikėsi iš po lengvų šalmų ir, supinti į kasas, krito ant pečių, veidai buvo rūstūs. Raiteliai rankose laikė ilgas uosines ietis, išmarginti skydai buvo nustumti už nugarų, prie šonų kabėjo kardai, o blizgantys grandininiai šarvai siekė žemiau kelių.
Kariai jojo poromis, ir nors dažnai kuris nors raitelis atsistodavo kilpose ir apsižvalgydavo į abi puses, niekas iš jų nepastebėjo tyliai sėdinčių trijų keliautojų. Būrys bemaž jau buvo prajojęs, kai Aragornas staiga kilstelėjo ir garsiai sušuko:
— Kokios naujienos iš šiaurės, Rohano raiteliai?
Stulbinančiu greičiu bei įgūdžiu jie sulaikė žirgus, apsisuko ir sugrįžo. Trys draugai tuoj pat atsidūrė aplink jojančių raitelių rate, judančiame aukštyn žemyn šlaitu ir vis siaurėjančiame. Aragornas tyliai stovėjo, o elfas su nykštuku sėdėjo nejudėdami, spėliodami, kaip toliau pakryps įvykiai. Staiga, be jokio žodžio ar komandos, raiteliai sustojo. Visos ietys buvo nutaikytos į nepažįstamuosius, o kai kurie raiteliai, laikę rankose lankus, prie templių jau pridėjo strėles. Iš būrio išjojo vienas aukštas vyras, kurio šalmą dabino balti besiplaikstantys arklio karčiai. Jis artinosi tol, kol ieties smaigalys atsidūrė per pėdą nuo Aragorno krūtinės, bet Pėdsekys net nesujudėjo.
— Kas jūs tokie ir ką veikiate šitoje žemėje? — bendrąja vakarų kalba paklausė raitelis, elgesiu ir tonu primindamas Boromirą Gondorietį.
— Aš Platžengys, — atsakė Aragornas. — Atkeliavau iš šiaurės. Medžioju orkus.
Raitelis nulipo žemėn. Atidavęs ietį kitam ir išsitraukęs kardą, jis kiek stebėdamasis atidžiai žvelgė į Aragorną. Po to vėl prabilo:
— Iš pradžių aš pagalvojau, jog jūs patys esate orkai, bet dabar matau, kad ne. Išties apie orkus žinote nedaug, jei taip ruošėtės juos medžioti. Jie greiti, gerai ginkluoti ir jų yra daug. Greičiau iš medžiotojų būtumėte patys pavirtę grobiu, jei būtumėt juos paviję. Bet tavyje yra kažkas keista, Platžengy, — jis pakėlė skaisčiai mėlynas akis į Pėdsekį. — Tokių vardų žmonės neturi. Tavo apdaras taip pat keistas. Tu iššokai iš žolės? Kaip išvengei mūsų akių? Ar jūs elfai?
— Ne, — atsakė Aragornas, — tarp mūsų tik vienas elfas, Legolasas iš Miško Karalystės tolimoje Gūdžiojoje Girioje. Bet mes keliavome per Lotlorieną ir jo valdovės dovanos bei palaiminimas gelbsti mus kelyje.
Raitelis pažvelgė į juos stebėdamasis ir paniuro.
— Vadinasi, iš tikrųjų, kaip sako legendos, Auksiniame Miške gyvena elfų valdovė, — tarė jis. — Sakoma, jog nedaug kam pavyksta išvengti jos tinklų. Keistų dienų sulaukėme! Tačiau jeigu ji jums palanki, tai, matyt, ir patys esate raganiai, — jis šaltai nužvelgė Legolasą ir Gimlį. — Ko gi jūs nešnekate, tyleniai?
Gimlis atsistojo ir plačiai išskėtė kojas, jo ranka sugriebė kirvio rankeną, tamsios akys blykstelėjo:
— Pasakyk man savo vardą, arklių šeimininke, ir tada sužinosi manąjį bei dar šį tą!
— Svetimšalis turėtų prisistatyti pirmas, — ištarė raitelis, žvelgdamas į nykštuką, — bet tegul bus taip. Aš esu Eomeras, Eomundo sūnus, Trečiasis Ridermarko Maršalas.
— Tada Eomerai, Eomundo sūnau, Trečiasis Ridermarko Maršale, leisk Gimliui, nykštuko Gloino sūnui, įspėti tave dėl kvailų žodžių. Tu niekini tai, kas nuostabu ir tau nesuvokiama, todėl tik menkas protas gali tave pateisinti.
Eomero akys plykstelėjo, o kiti raiteliai ėmė piktai murmėti ir apspito juos glaudesniu ratu, grasindami ietimis.
— Jeigu tavo šalmas kyšotų kiek aukščiau žolės, pone nykštuk, aš tuoj pat nuridenčiau tau galvą su visa barzda, — iškošė Eomeras.
— Jis ne vienas! — sušuko Legolasas pašokdamas ir akimirksniu įtempdamas lanką. — Tu mirsi, nespėjęs net mostelti kardu!
Eomeras pakėlė kardą, ir viskas galėjo baigtis blogai, bet Aragornas šoko tarp jų ir iškėlė ranką.
— Prašau atleisti, Eomerai! — šūktelėjo jis. — Žinodamas daugiau suprasi, kodėl taip supykinai mano draugus. Mes nenorime blogo nei Rohanui, nei jo žmonėms, nei žirgams. Ar prieš kirsdamas neišklausysi mūsų pasakojimo?
— Gerai, — sutiko Eomeras, nuleisdamas kardą, — tačiau šiais neramiais laikais keliaujantieji po Ridermarką turėtų būti mažiau išdidūs. Iš pradžių pasakyk savo tikrąjį vardą.