— Platžengys — per menkas vardas tau, Aratorno sūnau. Aš tave vadinsiu Vėjakoju. Šitas trijų draugų žygdarbis turėtų būti apdainuotas daugelyje kraštų. Šimtas mylių, o dar nesibaigė ketvirtoji diena! Elendilo giminė iš tikrųjų yra ištverminga!
Bet, Aragornai, ką man daryti? Turiu skubiai grįžti pas Teodeną. Iš tiesų mes dar nekariaujame su Juodąja Šalimi, nes yra keletas žmonių iš karaliaus aplinkos, kurie bijo kovoti, bet karas jau čia pat. Mes nepamiršime senos karinės sąjungos su Gondoru ir visada ateisim jiems į pagalbą: taip sakau aš ir tie, kas man paklūsta. Kaip Trečiasis Maršalas, aš esu atsakingas už Rytinį Marką ir jau atitraukiau visas kaimenes bei piemenis už Entvašo, palikdamas tik sargybinius ir greitus žvalgus.
— Tai jūs nemokate duoklės Sauronui? — pasiteiravo Gimlis.
— Nemokame ir niekada nemokėjome, — sužaibavęs akimis atsiliepė Eomeras, — nors mano ausis yra pasiekęs toks melas. Prieš keletą metų Juodosios Šalies valdovas norėjo brangiai pirkti Rohano žirgų, bet mes atsisakėme, nes jis naudoja gyvulius blogiems tikslams. Tada jis užsiundė orkus, kurie dažnai puldinėja mūsų kaimenes, vogdami tik juodus arklius. Tokių žirgų liko nedaug. Štai kodėl mes žiauriai kovojame su orkais. Tačiau dabar didžiausią rūpestį kelia Sarumanas. Jis pasiskelbė visų šitų žemių valdovu, ir mes jau daug mėnesių kariaujam. Jam tarnauja orkai, vilkažmogiai bei žmonės, ir jis uždarė Rohano Tarpeklį, todėl greičiausiai būsime apsupti iš rytų ir iš vakarų.
Sunku kovoti su tokiu priešu: jis gudrus bei klastingas burtininkas ir gali pasirodyti daugeliu pavidalų. Jis vaikšto šen bei ten atrodydamas kaip senas žmogus su apsiaustu ir gobtuvu, labai panašus į Gendalfą. Sarumano šnipai išsprūsta pro visus tinklus, o jo bloga lemiantys paukščiai sklando danguje. Nežinau, kaip viskas baigsis, ir mano širdis turbūt klysta, nes man atrodo, jog Sarumano draugai gyvena ne vien Izengarde. Jeigu atvyksite į karaliaus rūmus, pamatysite patys. Ar atvyksite? O gal aš veltui tikiuosi, jog jūs padėsite man abejonių valandą?
— Aš atvyksiu, kai tik galėsiu, — pažadėjo Aragornas.
— Tad keliauk tuoj pat! — tarė Eomeras. — Elendilo ainis suteiks Eorlo sūnums reikalingos jėgos prieš blogio potvynį. Jau dabar Vakariniame Emnete prasidėjo mūšiai, ir bijau, kad jie gali baigtis liūdnai.
Aš išvykau į šį žygį šiaurėn be karaliaus leidimo, dabar jo rūmai yra menkai apsaugoti. Bet žvalgai įspėjo mane, jog prieš tris naktis nuo Rytinės Sienos nusileido orkų būrys, tarp jų buvo orkų su baltais Sarumano simboliais. Įtardamas tai, ko labiausiai bijau — sąjungą tarp Orthanko ir Juodosios Tvirtovės, — sukviečiau Eoredą — savo giminės karius — ir prieš dvi dienas mes užklupome orkus prie pat Entų Miško. Ten juos apsupome, o vakar auštant stojome į mūšį. Deja, aš praradau penkiolika žmonių ir dvylika žirgų. Orkų buvo daugiau, nei tikėjomės. Prie jų prisijungė kiti, atėję iš rytų, nuo Didžiosios Upės, jų takas matyti šiauriau. Priešą sustiprino ir išlindę iš miško Didieji Orkai su Baltosios Izengardo Rankos simboliais, jie stipresni ir bjauresni už kitus. Visi jie čia sulaukė galo, bet mes per ilgai užtrukome. Mes reikalingi pietuose ir vakaruose. Gal jotumėte kartu? Mes turime laisvų arklių. Tavo Kardui tikrai atsiras darbo, taip pat ir Gimlio kirviui bei Legolaso lankui, jei tik jie atleis man žodžius apie Miško Valdovę. Aš kalb ėjau kaip visi šio krašto žmonės ir mielai sužinočiau daugiau.
— Ačiū už gerus žodžius, — tarė Aragornas. — Mano širdis trokšta joti su tavimi, bet mes negalime palikti draugų, kol dar yra vilties.
— Vilties tikrai nėra, — tvirtai pasakė Eomeras, — šiaurėje savo draugų jūs nerasite.
— Bet jų nėra ir už mūsų. Netoli nuo Rytinės Sienos mes radome paliktą ženklą, kuris liudija, jog vienas iš mūsų draugų tikrai buvo gyvas. O tarp Sienos ir kalvų nepastebėjome jokio ženklo, ir joks pėdsakas nepasuko į šalį, nebent aš visiškai praradau savo įgūdžius.
— Kaip manai, kas gi tavo draugams galėjo atsitikti? — paklausė Eomeras.
— Nežinau. Jie galėjo būti užmušti ir sudeginti kartu su orkais. Bet aš tuo netikiu, nes tu sakei, jog tarp žuvusių jų nebuvo. Belieka galvoti, kad jie buvo nugabenti į mišką dar prieš mūšį ir net prieš jums apsupant orkus. Ar esi tikras, kad tokiu būdu niekas neprasmuko pro jūsų tinklus?
— Aš galiu prisiekti, jog joks orkas nepabėgo nepastebėtas. Miško pakraštyje mes atsidūrėme anksčiau už juos, tad jei kas ir pateko į girią, jis buvo ne orkas arba turėjo elfų galių.
— Mūsų draugai dėvėjo tokius pat apsiaustus kaip ir mes, — pasakė Aragornas, — o jūs mūsų nepastebėjote vidury šviesios dienos.
— Aš apie tai nepagalvojau, — prisipažino Eomeras. — Kai aplink tiek kerų, sunku būti kuo nors įsitikinus. Pasaulis tapo keistas: elfas su nykštuku kartu vaikšto po mūsų laukus, mirtingieji šneka su Miško Valdove ir lieka gyvi, Kardas grįžta kariauti, nors buvo sulaužytas daug amžių prieš mūsų tėvų tėvams įžengiant į Marką! Kaip tokiais laikais žmogus gali nuspręsti, ką daryti?
— Taip, kaip sprendė visada, — ramiai atsakė Aragornas. — Gėris ir blogis nesikeičia. Jie vienodi ir elfų giriose, ir nykštukų požemiuose, ir žmonių valdose. Ar Auksiniame Miške, ar savo kraštuose žmonės privalo skirti juos.
— Tai tiesa, — sutiko Eomeras. — Aš neabejoju tavimi ir tuo, ką sako mano širdis. Bet aš negaliu elgtis visiškai laisvai. Mūsų įstatymai draudžia svetimšaliams keliauti po mūsų žemes be karaliaus leidimo, o pavojaus dienomis šitas įsakymas yra dar griežtesnis. Aš prašiau jūsų savo noru vykti kartu, bet jūs atsisakėte. Jausčiausi nekaip, jeigu šimtinė mano karių kautųsi prieš tris.
— Abejoju, ar jūsų įstatymas yra pritaikytas šiam atvejui, — pasakė Aragornas. — Aš nesu svetimšalis, ne sykį viešėjau šiame krašte ir jodinėjau su rohirimų būriais, nors ir prisidengęs kitu vardu. Tavęs aš nemačiau, nes buvai dar per jaunas, bet aš kalbėjau su tavo tėvu Eomundu ir su Teodenu, Tengelio sūnumi. Anksčiau joks šios šalies valdovas nebūtų liepęs nutraukti tokią užduotį kaip mano. Mano pareiga keliauti toliau, Eomundo sūnau. Tad turi pasirinkti. Padėk mums ar bent paleisk. Arba paklusk įstatymui. Tada J jūsų karą ar pas jūsų karalių sugrįš mažiau karių. Eomeras patylėjo ir tarė:
— Mes visi skubame. Mano būrys nekantrauja keliauti, o jums kiekviena valanda mažina viltį. Aš pasirinkau: jūs galite eiti. Dar daugiau, aš paskolinsiu jums žirgų. Paprašysiu tik vieno: įvykdę užduotį ar pralaimėję, grįžkite su arkliais į Meduseldą, aukštuosius Edoraso rūmus, kur dabar gyvena Teodenas. Taip įrodysite jam, jog aš neapsirikau. Aš pats ir mano gyvybė dabar priklauso nuo jūsų. Neapvilkite manęs.
— Neapvilsiu, — užtikrino Aragornas.
Rohirimai labai nustebo ir svaidė daug piktų bei abejojančių žvilgsnių, kai Eomeras įsakė laisvus žirgus atiduoti svetimšaliams. Tik Eotainas išdrįso prašnekti garsiai.
— Užtektų arklio vien tam gondoriečių valdovui, kaip jis save vadina, — pasakė jis, — bet kur girdėta, kad Marko žirgas būtų atiduotas nykštukui?
— Nesirūpink, — atrėžė Gimlis, — niekas ir neišgirs. Geriau eisiu pėsčias, nei savo valia ar prievarta sėsiu ant to žvėries nugaros.
— Bet tu turi joti arba gaišinsi mus, — nusprendė Aragornas.
— Sėsk už manęs, drauge Gimli, — pasiūlė Legolasas, — tada viskas bus gerai — tau nereikės skolintis arklio ir jį tramdyti. Aragornui buvo atvestas didelis tamsiai pilkas žirgas.
— Jo vardas Hasufelis, — paaiškino Eomeras, — tegu jis tave neš laimingiau, negu paskutinįjį šeimininką Garulfą.
Legolasui teko mažesnis ir lengvesnis, bet aikštingas ir ugningas žirgas, vardu Arodas. Legolasas paprašė nuimti balną bei pavadžius. „Man jų nereikia", — tarė elfas, lengvu šuoliu atsidūrė ant žirgo nugaros, ir, visų nuostabai, Arodas buvo ramus bei klusnus. Legolasas jį valdė vien žodžiu, nes taip elfai elgiasi su visais gerais gyvuliais. Gimlis buvo užkeltas už draugo ir įsikibo į jį, jausdamasis nė kiek ne geriau, negu Semas Gemdžis valtyje.