— Likite sveiki ir suraskite tai, ko ieškote! — šūktelėjo Eotnoras. — Sugrįžkite kuo greičiau, tegu mūsų kardai suspindės drauge!
— Aš sugrįšiu, — linktelėjo Aragornas.
— Aš taip pat sugrįšiu, — įsiterpė nykštukas, — nes vis dar neišsprendėme ginčo dėl valdovės Galadrielės. Turėsiu išmokyti tave kalbėti mandagiau.
— Pamatysim, — tarė Homeras, — po tiek keistų įvykių bus nenuostabu, jei išmoksiu šlovinti gražiąją ponią, išvydęs virš savęs malonius nykštukų kirvio ašmenis. Likite sveiki!
Taip jie išsiskyrė. Rohano arkliai buvo labai greiti. Kai po valandėlės Gimlis atsigręžė, Homero būrys buvo jau toli. Aragornas nesidairė atgal — žemai palenkęs galvą prie Hasufelio kaklo, jis įdėmiai sekė pėdsaką. Greitai jie pasiekė Entvašą ir čia aptiko kitą, iš Dykvietės rytuose ateinantį pėdsaką, apie kurį buvo užsiminęs Homeras.
Aragornas nulipo nuo arklio ir apžiūrėjo žemę, tada vėl įšoko į balną ir pajojo į rytus, stengdamasis netrypti pėdsakų. Jis vėl nulipo ir vaikščiodamas pirmyn atgal ištyrinėjo žemę.
— Mažai ką galima pasakyti, — grįžęs tarė Pėdsekys. — Pagrindinis pėdsakas visiškai užtryptas grįžtančių raitelių. Jodami pirmyn jie laikėsi arčiau upės. Bet rytinė brydė yra aiški — niekas nepasuko atgal, Anduino pusėn. Dabar turime joti lėčiau ir žiūrėti, ar kokie pėdsakai neatsišakoja į vieną ar kitą pusę. Šitoje vietoje orkai jau turėjo žinoti, kad yra persekiojami, ir galėjo pasistengti nugabenti belaisvius kitur, kol jų dar nepavijo.
Jiems bejojant apsiniaukė. Dykvietę aptraukė žemi pilki debesys. Saulę užklojo migla. Medžiais apaugę Fangorno šlaitai artėjo, tamsėdami saulei besiritant į vakarus. Nesimatė pėdsako atšakų nei į kairę, nei į dešinę, tik retkarčiais keliautojai rasdavo kokį orką su gerklėje ar nugaroje smygsančia pilkaplunksne strėle.
Pagaliau besibaigiant popietei jie pasiekė miško pakraščius ir atviroje laukymėje tarp pirmųjų medžių išvydo didelę degėsių krūvą: pelenai buvo dar šilti ir rūko. Šalia buvo didelė šalmų, šarvų, suskaldytų skydų, lūžusių kardų, lankų, strėlių bei kitų karo ginklų krūva. Viduryje, ant įsmeigto kuolo, karksojo didelio goblino galva, ant suskaldyto šalmo dar baltavo ženklas. Toliau, netoli upės, ištekančios iš miško, buvo supiltas šviežias kauburys. Juodą žemę dengė velėna, aplink buvo susmeigta penkiolika iečių.
Aragornas su draugais kruopščiai apieškojo visą mūšio lauką, bet šviesa geso, greitai atslinko pilkas miglotas vakaras. Iki nakties jie nerado jokių Merio ir Pipino pėdsakų.
— Daugiau nieko nepadarysim, — liūdnai tarė Gimlis, — nuo pat Tol Brandiro mes sprendėm daug mįslių, bet šitą atskleisti bus sunkiausia. Ko gero, sudegę hobitų kaulai dabar susimaišė su orkų pelenais.
Tai bus liūdna žinia Frodui, jeigu jis liks gyvas, ir senajam hobitui, laukiančiam Rivendeile. Elrondas nenorėjo jų leisti į kelionę.
— O Gendalfas pritarė, — prisiminė Legolasas.
— Gendalfas nusprendė eiti pats ir žuvo pirmas. Jo nuojauta jį apvylė.
— Gendalfas sprendė negalvodamas apie savo ar kitų saugumą, — paprieštaravo Aragornas. — Yra užduočių, kurių turi imtis, net jei viskas gali baigtis liūdnai. Tačiau šiandien toliau nekeliausime. Bet kuriuo atveju turime čia sulaukti aušros.
Kiek toliau nuo mūšio lauko jie įsikūrė nakčiai po plačiašakiu medžiu. Jis buvo panašus į kaštoną ir turėjo daug didelių rudų pernykščių lapų. Jie priminė sausas rankas ilgais pirštais ir liūdnai šiugždėjo nakties vėjyje.
Gimlis drebėjo. Keliautojai teturėjo po vieną vilnonę antklodę.
— Įkurkime ugnį, — tarė jis. — Man neberūpi pavojus, nors orkų čia ir prisirinktų lyg naktinių drugių apie žvakę!
— Jei vargšai hobitai pasiklydo miške, ugnis galėtų juos atvesti čionai, — tarė Legolasas.
— Ji gali privilioti ir kitų padarų nei orkai ar hobitai, — prabilo Aragornas. — Mes esame netoli Sarumano pasienio kalnų. Be to, įsikūrėme pačiame Fangorno pakraštyje, o liesti šio miško medžius, sakoma, yra pavojinga.
— Bet rohirimai vakar čia įkūrė didelę ugnį, — pasakė Gimlis, — ir laužui kirto medžius. O baigę darbą saugiai praleido naktį.
— Jų buvo daug, — patikslino Aragornas, — ir jiems nerūpi Fangorno pyktis, nes lankosi čia tik retkarčiais ir po medžiais nelenda. O mūsų takelis greičiausiai ves į pačią miško glūdumą. Tad pasisaugokim! Nekirskim jokio gyvo medžio!
— To ir nereikia, — susigriebė Gimlis. — Raiteliai paliko pakankamai skiedrų bei šakelių, o ana ten guli daug sausuolių.
Nykštukas nuėjo rinkti kuro ir ėmėsi triūsti aplink laužą. Aragornas, paskendęs mintyse, sėdėjo atsirėmęs į didžiojo medžio kamieną, o Legolasas stovėjo atokiau ir žvelgė į miško šešėlius, kiek pasilenkęs, tarsi klausydamasis iš toli ataidinčių balsų.
Kai nykštukas užkūrė nedidelę ugnelę, trys draugai susėdo arčiau jos, savo apsiaustais dengdami šviesą. Legolasas pakėlė akis J virš jų besisupančias medžio šakas.
— Žiūrėkite! — nusistebėjo jis. — Medis džiaugiasi ugnimi!
Galbūt tik šokantys šešėliai trikdė jų akis, bet kiekvienam iš draugų pasirodė, jog viršutinės medžio šakos pasilenkė žemyn, o rudi lapai nustojo šlamėję ir trynėsi vienas į kitą, kaip šaltos suskilusios rankos, besimėgaujančios šiluma.
Buvo tylu. Ranka pasiekiamas dunksojo miškas, tamsus ir nepažįstamas, lyg paslaptinga dvasia, pilna nežinomos valios. Po kurio laiko vėl prašneko Legolasas.
— Kelebornas įspėjo mus neiti gilyn į Fangorną. Ar tu žinai kodėl, Aragornai? Ir kokių padavimų apie mišką buvo girdėjęs Boromiras?
— Aš esu girdėjęs daug legendų ir Gondore, ir kitose šalyse, — atsakė Aragornas, — bet jei ne Keleborno žodžiai, laikyčiau jas tik pasakomis, žmonių sugalvotomis iš nežinojimo. Maniau paklausias tavęs to paties. Jei nieko nežino miško elfas, ką gali pasakyti žmogus?
— Tu esi keliavęs daugiau už mane, — tarė Legolasas. — Savo šalyje aš negirdėjau nieko, gal tik dainas apie kažkada čia gyvenusius onodrimus, žmonių dar vadinamus entais. Fangornas yra jau senas, senas netgi elfams.
— Taip, jis senas, — pritarė Aragornas, — senas kaip ir miškai prie Pilkapių Kalvų, tik daug didesnis. Elrondas sako, jog šitie miškai yra giminingi, paskutinės galingųjų girių tvirtovės iš Senųjų Laikų. Čia klajojo Pirmgimusieji, kai žmonės dar miegojo. Fangornas turi nemaža savų paslapčių. Kokių, nežinau.
— O aš ir nenoriu žinoti, — suburbėjo Gimlis. — Kad ir kas ten gyventų, geriau netrukdyti jų ramybės.
Jie traukė burtus, kam budėti, ir pirmas burtas teko Gimliui. Kiti atsigulė. Miegas užklojo juos tą pačią akimirką.
— Gimli, — dar sumurmėjo Aragornas, — atmink, jog Fangorne yra pavojinga kirsti šakas ir net šakeles nuo gyvų medžių. Bet ieškodamas sausuolių toli nenuklysk. Geriau tegu laužas užgęsta. Jei prireiks, žadink mane!
Ištaręs šituos žodžius, žmogus užmigo. Legolasas jau gulėjo nejudėdamas, savo šviesias rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Jo akys buvo atmerktos, jis tuo pat metu ir budėjo, ir giliai miegojo, kaip temoka elfai. Susikūprinęs Gimlis sėdėjo prie laužo, mąsliai nykščiu trindamas kirvio ašmenis. Šlamėjo medis. Daugiau niekas nedrumstė tylos.
Staiga Gimlis apsižvalgė ir ten, kur baigėsi laužo šviesa, pamatė stovintį seną sulinkusį žmogų, pasirėmusį lazda ir susisupusį į apsiaustą, jo plačiakraštė skrybėlė buvo užsmaukta ant akių. Gimlis pašoko, per daug apstulbęs, kad galėtų surikti, nors jo galvoje švystelėjo, jog Sarumanas susekė juos. Pabudinti netikėto judesio atsisėdo ir Aragornas su Legolasu. Senis nekalbėjo ir nerodė jokių ženklų.