Čia Semas ėmė klausytis dar atidžiau. Jis prispaudė ausį prie sienos.
— Kas nukirto gijas, kuriais jis buvo apvyniotas, Šagratai? Tas pats, kuris sukapojo voratinklį. Ar tu to nesupranti? O kas bakstelėjo Jos Malonybei smeigtuku? Be abejo, tas pats vyrukas! Kur jis? Kur jis, Šagratai?
Šagratas neatsakė.
— Nežinai? Tai užsidėk proto kepurę, jei tik tokią turi. Čia ne juokas. Tu puikiai žinai, jog niekas, niekas niekada nebuvo įsmeigęs smeigtuko į Šelobą. Žinoma, tai nieko bloga, bet pasuk savo sudžiūvusias smegenis: čia laisvas vaikšto kažkas, daug pavojingesnis už bet kurį kitą prakeiktą sukilėlį nuo senų šlykščių Didžiosios Apsiausties laikų.
— Kas gi jis toks? — suurzgė Šagratas.
— Sprendžiant iš visko, kapitone Šagratai, tai galingas karys, greičiausiai elfas. Bent jau su elfų kardu, o gal dar ir kirviu. Jis vaikštinėja laisvas, o jūs jo net nepastebite. Tikrai labai juokinga! — Gorbagas nusispjovė, o Semas niūriai šyptelėjo išgirdęs savo paties apibūdinimą.
— Niekai! Tu paprasčiausiai bijai, — atkirto Šagratas. — Tuos tavo kvailus ženklus galima suprasti įvairiai. Aš visur pristačiau sargybinių ir nežadu persiplėšti iš stropumo. Kai išsiaiškinsiu, ką mes sugavome, tada galėsiu imtis kito.
— Daug neišsiaiškinsi, — paniekinamai tarė Gorbagas. — Gal jis visiškai nesusijęs su įsakymu. Didysis karys su aštriu kardu, matyt, laikė jį nieko vertu ir paliko gulėti kaip šiukšlę — elfai dažnai taip daro.
— Pažiūrėsime. Pakaks plepalų! Eime prie belaisvio.
— Ką su juo darysi? Nepamiršk, kad maniškiai pirmieji jį pamatė. Jei žadate pasilinksminti, jie taip pat norės dalyvauti.
— Palauk, palauk! — suurzgė Šagratas. — Aš turiu įsakymą, jis svarbesnis už jūsų pasilinksminimus. Bet kuris sargybos surastas pažeidėjas turi būti laikomas bokšte. Belaisvį privalu išrengti, o kiekvieno daikto — drabužio, ginklo, laiško, žiedo ar bet kokio niekelio — smulkų aprašymą tuoj pat siųsti į Lagburzą. Ir tik į Lagburzą! Belaisvį prigrasinta išlaikyti gyvą bei sveiką, kol atvyks Jo pasiuntinys arba Jis pats. Toks įsakymas. Neturiu nė menkiausio noro nepaklusti.
— Išrengti? — apsilaižė Gorbagas. — Vadinasi, sudraskyti — dantys, plaukai, nagai ir visa kita?
— Ne, stuobry! Lagburzas jo nori sveiko ir viso!
— Bus sunku išsaugoti jį šviežią! — nusikvatojo Gorbagas. — Jis juk paprasčiausia dvėseliena. Nesuprantu, ką Lagburzas su juo darys, nebent į puodą kiš.
— Kvailys! — piktai atkirto Šagratas. — Įsivaizduoji, jog esi kažin koks protuolis, o nežinai daugybės dalykų, kuriuos žino kiti. Dvėseliena! Tu nepažįsti Jos Malonybės! Tuos, kurie apsukti siūlais, ji pasilieka vakarienei. Šelobą neėda dvėselienos ir negeria šalto kraujo. Belaisvis gyvas!
Semas susvyravo laikydamasis akmens. Visas pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis. Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad jis vos neprarado sąmonės, bet vidinis balsas aiškiai pasakė: „Kvaily, jis gyvas, tavo širdis tai jautė. Niekada daugiau nebetikėk savo galva, Semiumai, tai ne geriausioji tavo kūno dalis. Paprasčiausiai tu nemoki išsaugoti vilties — štai ir viskas. Ką gi dabar daryti?"
Jis greitai pašoko, prigludo prie akmens ir vėl įsiklausė į nekenčiamus orkų balsus.
— Garn! — riktelėjo Šagratas. — Ji turi daug skirtingų nuodų. Kartais medžiodama paprasčiausiai įkanda į kaklą ir tas nelaimėlis ištęžta kaip negyva žuvis, o Šeloba nusivelka jį į savo guolį. Prisimeni senį Ufthaką? Jis dingo, o po keleto dienų mes jį radome kampe pakabintą ant siūlų — gyvą ir baisiausiai piktą. Mums vos pilvai neplyšo iš juoko! Ji tikriausiai pamiršo Ufthaką, bet mes jo nelietėme: su ja geriau nesipykti. Tai va — šitas mažas smirdalius irgi greitai pabus, o po poros valandų jausis visai padoriai. Žinoma, jeigu Lagburzas paliks jį gyvą. Tik jam bus sunku suprasti, kur jis ir kas atsitiko.
— Ir kas atsitiks, — išsišiepė Gorbagas. — Jei jau negalima linksmintis, tai bent papasakosime jam, kas jo laukia. Vis pramoga. Jis turbūt nėra buvęs žavingame Lagburze ir nieko nežino. Atrodo, bus visai nenuobodu. Eime!
— Nebus jokių pramogų, sakau tau paskutinį kartą! — siuto Šagratas. — Jei jam nors plaukas nukris, jau ryt voliosimės griovyje be galvų.
— Gerai, gerai. Bet tavo vietoje prieš pranešdamas Lagburzui aš pagaučiau tą didįjį, kuris dar laisvėje. Bus nelabai malonu, kai išaiškės, kad jūs pagavote kačiuką, o katiną paleidote.
Balsai pradėjo tolti. Semas išgirdo nuaidinčius žingsnius. Apstulbimas praėjo, hobitą pagavo laukinis įniršis.
— Aš suklydau! — suriko jis. — Taip ir žinojau, kad suklysiu. Dabar tie velniai, bjaurybės, sugavo jį! Niekada nepalik šeimininko, niekada, niekada — tokia buvo tavo pareiga, Semai. Tu turėjai paklausyti širdies! Bet gal dar ne viskas žuvę. Aš kažkaip privalau prie jo prasibrauti. Nesvarbu, kaip!
Jis išsitraukė kardą ir kaip pašėlęs ėmė daužyti akmenį rankena, bet šis tik dusliai aidėjo. Tačiau ašmenys plieskė taip skaisčiai, kad jų šviesoje Semas galėjo šį tą matyti. Jis išvydo, jog akmuo buvo aptašytas kaip durys, o tarp jo viršaus bei tunelio lubų žiojėjo didelis tarpas. Be abejo, akmuo buvo pastatytas tik tam, kad sulaikytų Šeloba, o iš vidaus užšautas skląsčiu. Sukaupęs paskutines jėgas Semas pašoko, užsikabino už akmens viršaus, persiropštė į kitą pusę ir nulipęs žemyn nulėkė vingiuotu tuneliu, rankoje nešdamas žėrintį kardą.
Žinia, jog šeimininkas gyvas, suteikė naujų jėgų ir nustūmė šalin nuovargį. Priekyje nieko nesimatė, nes tunelis labai vingiavo, tačiau Semas buvo įsitikinęs, jog vejasi orkus — jų balsai vėl suskambo čia pat.
— Ne, ne, aš padarysiu kaip sakiau! — riktelėjo įpykęs Šagratas. — Patupdysiu jį į viršutinį kambarį.
— Kodėl? — nustebo Gorbagas. — Ar tau neužtenka rūsių apačioje?
— Dar kartą sakau, kad jis turi būti išsaugotas, — atsiliepė Šagratas. — Aš ir savais vyrukais nepasitikiu, o tavais — tuo labiau, jei jie taip pamišę dėl pasilinksminimų. Jis bus ten, kur aš noriu, o jei tu nenurimsi, tai iš viso jo daugiau nepamatysi. Viršuje jis bus visiškai saugus.
„Tikrai? — mintyse įsiterpė į pokalbį Semas. — Jūs pamirštate didįjį elfų karį, kuris tebėra laisvėje".
Su tais žodžiais jis pasisuko dar kartą ir sustojo kaip įbestas. Tunelis, Žiedas, o gal paaštrėjusi klausa iškrėtė dar vieną pokštą: jis klaidingai apskaičiavo nuotolį.
Dvi orkų figūros buvo tolokai priekyje — jų siluetai mirgėjo raudonos liepsnos atšvaituose. Tunelis truputį kilo ir baigėsi plačiai atvertais dvigubais vartais, kurie tikriausiai vedė į rūsius, esančius giliai po aukštuoju tarpeklio bokštu. Orkai, nešantys kūną, jau buvo viduje. Gorbagas su Šagratu taip pat artėjo prie įėjimo.
Semas išgirdo kimų dainavimą, ragų gaudimą, gongų skambėjimą ir kitus garsus, susiliejusius į siaubingą šurmulį. Gorbagas su Šagratu jau žengė per slenkstį.
Semas suriko, ėmė mosuoti kardu, bet jo silpnas balselis nuskendo sąmyšyje. Į hobitą niekas neatkreipė dėmesio.
Bum! — užsidarė didžiulės durys. Sužvangėjo uzstumiamos geležinės velkės. Vartai buvo užverti.
Semas šoko ant jų, atsitrenkė į metalines kniedytas plokštes ir be sąmonės parkrito ant žemės.
Jis liko lauke, tamsoje. Frodas buvo gyvas, bet Priešo nelaisvėje.
Čia baigiasi antrasis Žiedo Karo metraštis. Apie paskutine kovą su Šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą pasakoja trečiasis metraštis „KARALIAUS SUGRĮŽIMAS".