Nors ore skraidė daugybė žiedų, visi jie buvo blyškiaspalviai ir visiškai netinkami. Ryškiai geltoni paprastai pasirodydavo tokiose Žemės vietose, kaip aštuoniasdešimt kilometrų į pietus nuo mėnulio, dešimt metrų virš Mindanao gelmės dugno, Anapumos viršūnėje ir panašiai. Be to, dar nebuvau pasirengusi sugrįžti į M-1.
Pralaukusi slėnyje pakankamai ilgai, kad įsitikinčiau, jog Patė su Mike nenuseks man iš paskos, pasirinkau pirmą pasitaikiusią kalvą, užliuoksėjau įjos viršūnę ir nukūriau pro žiojinčią tunelio angą. Vainikuodama sveiką ir žvalinantį pasibėgiojimą, išsimaudžiau baloje, o po to įsitaisiau greta kunkuliuojančios duobės ir užmigau. Kelias artimiausias dienas ketinau nieko neveikti, tiktai dykinėti.
Lygiai po septynių Žemės dienų užtikau suvargusį senį, kuris slapstėsi giliame labirinte, atsiveriančiame po krioklių kaskada. Bet kokį šio atsiskyrėlio keliamą triukšmą slopino be perstojo iš viršaus kliokianti srovė, tad pirmiausia aš jį pajutau, ir tik po to akies krašteliu pastebėjau šmėstelint, kai puolė slėptis savo skylėje. Be abejo, jis buvo įsikūnijęs į gotą, tačiau man susidarė įspūdis, kad apsileidęs senas atsiskyrėlis yra atsiribojęs nuo viso pasaulio. Tai nebuvo labai akivaizdu, tiesiog lengvutė nuojauta, o gal man pavyko pajusti jį supančią stiprią aurą. Bet kokiu atveju spėjau, kad senis gyveno M-2, nes jam patiko turėti kūną, kuris negirgžda ir nedejuoja nuo kiekvieno judesio.
Atrodo, kad senio nenudžiugino mano pasirodymas. Suvokęs, jog jį pastebėjau, iššliaužė iš savo skylės ir nuskubėjo tolyn. Nebuvo nei didelis, nei greitas, tad nesunkiai galėjau jį pavyti, tačiau tiktai sekiau jo pėdomis, o netrukus ir visai palikau ramybėje. Kadangi inkščiojo kaip sužeistas šunelis, man greitai nusibodo jo klausytis, ir aš patraukiau savais keliais. Manęs laukė dar daug darbų, todėl visai nepergyvenau, kad nepanoro mano draugijos, juolab kad ir man jo draugija nepasirodė itin viliojanti.
Ėmiausi to, ką jau seniai ketinau padaryti: pasistačiau fortą ir sukaupiau jame maisto atsargų. Atsarginiu išėjimu tapo skylė, atsiverianti į koridorių, iš kurio prasidėjo pustuzinis tunelių — ne pagrindinių labirintų, kurie galėjo patraukti dėmesį, tačiau siaurų angų, pro kurias pati vos ne vos galėjau prasisprausti. Kadangi jie baigėsi kuo plačiausiai išsbarsčiusiose planetos vietose, tai grėsė tik minimalus pavojus, jog gali sudominti smalsius gotus, pavyzdžiui, tokius, kaip porelė Gorvyno pasiųstų sargūnių.
Mano urvas, arba fortas, buvo erdvus ir palyginti ramus. Nors retkarčiais po žeme kažkas nugriaudėdavo, tačiau netoliese nebuvo jokių krioklių ar ugnikalnių. Apledėjęs ir šalta uola pridengtas gilus įtrūkis kampe virto šaldikliu. Norėdama pripildyti jį maisto, nukeliavau į dri kapines.
Vos pajutęs, kad artinasi paskutinioji, dri užkopdavo ant aukštos uolos ir šokdavo žemyn. Nežinojau, koks signalas jiems praneša apie atėjusią senatvę. Gal tiesiog pasijusdavo išsekę, o gal imdavo kamuoti begalinis šaltis. Beveik kiekvieno kalno papėdėje galėjau užtikti po keletą jų gaišenų, todėl beliko susirinkti pačias šviežiausias.
Vieną dieną aptikau kai ką mįslinga ir keliantį nerimą. Po aukštu skardžiu vietoje dri kūnų voliojosi kailio skiautės, o aplink telkšojo marios mėlyno kraujo. Kadangi dri kraujas buvo blyškiai rausvas, tai reiškė, jog čia gavo galą gotas, ir dar taip neįprastai, kad neliko nė dalelės skeleto ar raumenyno. Galėjau tik spėlioti, kas jam nutiko. Buvo aišku tik tiek, kad kažkas jį pribaigė, o po to surijo.
Gotai buvo apsigimę tinginiai, o jų veikla apsiribodavo bėgiojimu, valgymu, tyrinėjimu bei šniukštinėjimu. Manau, kad savo betikslių klajonių metu pasąmonėje vyliausi susirasti draugą, nes iš esmės taip ir likau žmogiška su nuolat išlendančiais į paviršių bei mane nuodijančiais ankstesniais poreikiais ir troškimais. Nesiėmiau nieko ypatingo, tiktai basčiausi, svajojau ir vaizdavausi, kad esu išsiruošusi užkariauti kokią nors didžiulę karalystę.
Vieną dieną, kol ieškojau maisto, kažkas įsmuko į mano fortą ir išraižė ant sienos neįtikėtiną žinutę: EIK IŠ ČIA, TAU GRESIA PAVOJUS! Tai tiek apie tai. Būdama ypatinga nepriklausoma našlaitė, aš nė negalvojau priimti šių žodžių už gryną pinigą ir netgi iš jų pasijuokiau.
Tačiau gerokai susierzinau, kai ėmė dingti maistas. Be abejo, tai turėjo būti senojo atsiskyrėlio darbelis. Visgi net ir širsdama, paslapčia žavėjausi jo sugebėjimu nemačiomis įsmukti ir išsinešdinti iš mano forto. Akivaizdu, kad jis buvo protingas vagis, gal netgi beveik toks pat gudrus kaip aš, bet tik beveik.
Norėdama patikrinti, kaip labai jis išalkęs, atitempiau ir padėjau keletą apirusių kūnų. Nežinau, ar gribišius juos valgė, ar nutrenkdavo kur nors į pašalį, tačiau iš šaldiklio jie visada dingdavo. Ir tai nutikdavo ne retsykiais, o kasdien. Nutariau pasilikti urve, patykoti jo ir pričiupti nusikaltimo vietoje.
Nepaisant visko, tas sienoje įrėžtas perspėjimas paliko manyje savo pėdsaką. Naktimis užmigdavau, bet nebe taip kietai, ir nors atsipalaiduodavau, tai nebuvo visiška sąmonės kapituliacija, nes kai vieną rytą į mano fortą įsliūkino slokas, dalis mano smegenų tai pajuto ir įjungė pavojaus signalą.
Padarui atiteko gabalas mano uodegos, bet tiktai tiek. Visgi to užteko, kad patirčiau baisiausias kančias ir nutaškyčiau kraujais savo namų sienas. Dar po akimirkos jau nešiau savo kailį vienu iš siaurų užpakalinio išėjimo koridorių trokšdama, kad šis būtų bent kiek platesnis, ir aš galėčiau padidinti greitį.
Slokas buvo neįprastas egzempliorius, susidedantis iš spyruokliško kūno ir virtuviniams peiliams prilygstančių dantų. Įtariau, kad jis yra bekojis padaras, bet neturėjau laiko tuo įsitikinti, nes mūsų susitikimą urve regėjau tarsi per miglą. Tiesiog pramerkiau akis ir išvydau jį artėjant tarsi kokį šlykštų milžiniškos veislės vikšrą.
Vėliau paaiškėjo, jog slokas tikrai neturi kojų. Nepaisant to, man teko gerokai paplušėti, kad išsilaikyčiau bent kiek priekyje, ir viskas, ką galėjau nuveikti, tai kada ne kada dirstelėti per petį, kad žinočiau, ką jis veikia. Atrodė, jog šis padaras yra vienodai pasišventęs ir kvailas, pasiryžęs pasigauti ir suraižyti mane į juosteles, nes elgėsi taip, lyg jau laikytų mane savo gniaužtuose. Jis taip ir neužčiaupė savo burnos, tik nuolat kaukšėjo dantimis, stengdamasis mane pačiupti, mėgindamas supjaustyti į gabaliukus, čiaumodamas orą, tarsi nematytų skirtumo tarp tuštumos ir mano kūno. Persekiojo mane kupinas noro bei alkio.
Staiga suvokiau, kad visai netrukus man teks sustoti ir atsipūsti. Kažkur priešaky buvo vienas iš amfiteatrą primenančių tuščių urvų, tačiau jaučiau, jog tikrai nespėsiu jo pasiekti ir užsiropšti viena iš stačių sienų. Mano persekiotojas pavers mane konfeti dar nė neužsikeberiojus iki artimiausio stalagmito vidurio. Iki tol aš jau spėjau šį tą sužinoti apie baisūno šoklumą. Jis lyg pamišęs lėkė tunelio atšakomis, iš pažiūros paneigdamas gravitacijos dėsnius, striksėdamas bei šuoliuodamas kaip niekas kitas, ir visą tą laiką kaukšėjo dantimis, tarytum jau mėgaudamasis manimi.
Vienintelis mano išsigelbėjimas — tapti dar aršesne už jį, tad kai abu įkriokėme į amfiteatrą, atlikau žemą atgalinį salto ir įkandau slokui į pasturgalį. Neįtikėtinai greitai apsisukęs, jis tučtuojau perrėžė man dešinę šlaunį. Akimirkai jo žabtai susikibo su manaisiais, tačiau, laimei, mano burna pasirodė pakankamai didelė, todėl užuot pataikęs į ką nors minkšta ir pažeidžiama, jis tik nudaužė gabalėlį ilties.
Kąsdamas slokas leido tokius garsus, tarsi taukštų kokia nors svetima kalba — kaukšt, kaukšt, šmirkšt, šmirkšt; tuo tarpu aš, pagauta įsiūčio, letenos smūgiu nuskraidinau jį skersai amfiteatro.