Spoksojau į tos duženos vairuotojo fotografiją, kol apsiašarojau, tačiau jis man visiškai nieko nereiškė. Šiuo metu jis jau gulėjo po velėna, kur jį pakišo, surinkus beveik visus jo fizinius duomenis. Bet nors pareigūnai turėjo smegenų nuoskaitas, pirštų atspaudus, audinių, kraujo ir plaukų pavyzdžius bei visą krūvą fotografijų, jiems nepavyko rasti sąsajų nė su vienu kada nors gyvenusiu žmogumi. Apie jį nieko nebuvo nei FTB, nei jokiose kitose duomenų bazėse, o tai kiek neįprasta, kadangi demografinė statistika bei didžioji dalis vietinės informacijos yra prieinama nacionalinėje ar tarptautinėje kompiuterių sistemoje.
Nors ir žuvęs tame pačiame elektromobilyje, kuris ištrenkė mane ant prekybos centro grindų, žmogus buvo visiškai man nepažįstamas. Sako, kad tuo metu, kai žemės drebėjimas bloškė greitai lekiančią mašiną į vitrinos stiklą, aš turėjau sėdėti galinėje sėdynėje. Pats įvykis nebuvo kažkuo neįprastas, kadangi po truputį žemės drebėjimai tapo mūsų gyvenimo dalimi.
Bet kuriuo atveju, nors ir praleidęs su manimi paskutiniąsias savo gyvenimo akimirkas, negyvėlis liko man visiškai svetimas. Juolab kad, išskyrus grandinėlę ant mano kulkšnies, nė vienas iš mūsų neturėjo nė menkiausio tapatybę patvirtinančio daiktelio. Mašinos pėdsakas tenuvedė iki nuomos agentūros Pensilvanijoje, kur negyvėlis išsinuomojo ją savaitei, prisidengdamas Džono Džonzo pavarde. Ne, agentūroje niekas nematė jokios su Džonzu atėjusios mergaitės ir ne, jie nepaėmė nei pirštų atspaudų, nei ko nors panašaus.
Tai tiek apie mano praeitį. Kol ligoninėje mėgino sugrąžinti man sąmonę, spėjau gerokai priklejoti apie žiedus bei matmenis. Iš to jie padarė teisingą išvadą, jog esu mutuolė, ir perplukdė mane į pietryčius Gorvyno globon.
Mokyklos pastatas priminė tikrą dangoraižį, o mokiniai galėjo nusileisti ne žemiau, kaip iki trečiojo aukšto. Kadangi mutuolių nėra itin daug, tai greta tokių visiškų nulių, kaip aš, Mutate mokėsi ir pasiturinčių šeimų vaikai. Pasak Gorvyno, pasaulyje mūsų gyveno apytikriai du milijonai. Visa laimė, kad bent jau šiuo vienu aspektu buvau retas ir vertingas egzempliorius, kitaip jie būtų išspyrę mane pro duris arba pro vieną iš trisdešimto aukšto langų.
— Aš net negalvoju čia pasilikti, — pareiškiau Gorvynui. — Ir daugiau nekartokite, kad esu valstybės globoje. Kiek žinau, man aštuoniolika ar devyniolika.
— Tu net neatrodai keturiolikos, tai yra tiek, kiek tau davė gydytojai. Nesuprantu, kodėl tau čia nepatinka. Juk vis tiek neturi kur eiti. Manyk, kad Mutatas yra tavo namai.
— Manykite, jog klystate, — tariau. — Aš išeinu.
Mane nuolat vedžiodavo po parką, pririšę tarsi kokį šunelį. Viename pasaito gale vilkdavosi Patė arba Mikė, arba abi kartu, tuo tarpu kitas baigėsi odos dirbiniu, apraizgiusiu viršutinę mano kūno dalį. Jos išsivesdavo mane tik todėl, kad gydytojai rekomendavo man daug žalios žolės, gryno oro ir saulės šviesos.
— Manau, kad esi unikalus vaikutis, — tarė Patė ar Mikė. Jos buvo identiškos dvynės, ir aš niekad nesivarginau, mėgindama jas atskirti. — Jei mes taip pasielgtume su bet kuria kita vaikėze, tai yra, kaip su šiukšle, ji apibliautų visus kampus.
— Ak, aš reaguoju, — atsakiau. — Tiktai laukiu tinkamos progos. Kurią nors dieną pričiupsiu jus M-2, ir tada pažiūrėsim, kas kam užners pasaitėlį.
— Mes nebandome smalsauti ir taip toliau, bet jei jau apie tai prakalbome, pasakyk, kodėl kirtusi mėlyną žiedą, tu kiekvieną kartą tampi tokia didžiulė.
— Perduokite Gorvynui, kad tai nėjo reikalas.
Jos nusijuokė. Visada viską darė vienodai. Kartais man atrodydavo, jog tai ne dvi moterys, o viena didelė, kažkokiu būdu padalinta į vaikštančias bei kalbančias puses. Aukštos, šviesiaplaukės ir rimtaveidės, jos neabejotinai visiems atrodė patrauklios. Tiktai ne man.
— Mes manome, kad nė pati nežinai, kaip tau tai pavyksta, nes nieko apie save neprisimeni. Tačiau mums būtų įdomu išgirsti tavo nuomonę, — pareiškė viena iš jų.
— Perduokite Gorvynui…
— Kodėl tau atrodo, kad mes vykdome vien tik jo paliepimus?
— O kaipgi kitaip. Juk esate Gorvyno šokėjėlės. Užtenka jam švilptelėti ar kriuktelėti, jūs jau ir šokate.
Jos susinervino ir neleido man pasiskinti prie upelio sužydusių saulučių. Klykdama ir tąsydama pavadėlį, aš jas išplūdau ir apdrabsčiau purvais. Kadangi man nerekomendavo jaudintis, dvynės nusitempė mane atgal į pastatą.
Iš visų liftų buvo saugomas tik vienas, keliantis iš trečio aukšto. Ten kiaurą parą budėdavo keturios tvirtos moterys, kurioms patikdavo smūgiu nublokšti vaikus į kitą koridoriaus pasienį.
— Kodėl tu nuolat meluoji? — paklausė Gorvynas. — Juk puikiai žinai, kad akį pasimušei pargriuvusi sporto salėje.
— Jos smogė man tik todėl, kad esu našlaitė. Žino, jog niekas neiškeis už tai bylos.
— Tau reikėtų sąžiningesnio požiūrio į gyvenimą, kitaip ateityje neišbrisi iš bėdų. Eikš, metas ketvirtos valandos paskaitai.
Pirmieji transmutatoriai pradėjo reikštis prieš šimtą ar daugiau metų. Jais galėjo tapti bet kas, jei tik jo ląstelės turėjo papildomą chromosomą, kuri aiškiai matydavosi per mikroskopą kaip maža netaisyklinga spurga. Paslaptis arba talentas iš dalies priklausė nuo regos. Jeigu individas matydavo žiedus, jis arba ji galėjo perjuos keliauti.
Tai, kad dalis gyventojų galėjo pradingti kituose pasauliuose ar matmenyse, sukėlė valdžiai tam tikrų problemų. Buvo prikurta įvairiausių taisyklių bei nurodymų, tačiau jie neveikė tol, kol mutuoliams neprimetė visokiausių apribojimų. Vienu iš tokių žingsnių tapo jų identifikavimas vos užgimus bei nuolatinis sekimas. Tiesa, naujagimių ląstelėse ne visada lengva aptikti šią papildomą chromosomą, tad nenuostabu, jog vienas kitas sugebėjo prasprūsti pro gimdyvių palatas nepastebėtas. Pavyzdžiui, apie mane nebuvo jokių duomenų.
— Jų ir nebus, — tarė Patė ar Mikė, kai užvedžiau apie tai kalbą. — Gorvynas ketina pasilikti tave stebėjimams. Gal netgi amžiams. Kam tai rūpės? Juk tu teesi niekam verta apsigimėlė.
— Tai tikras absurdas, — kiek vėliau pareiškė man Gorvynas.
— Visiška nesąmonė. Kas jau kas, bet mano sąžinė tikrai nesnaudžia. Gali neabejoti Jog tave užregistravau, o visi duomenys yra ten, kur ir priklauso jiems būti — Vašingtone. Asmeniškai aš ne prieš išmesti tave pro trisdešimto aukšto langą, tačiau nuolat sau primenu, kad esi negalavimas, kurį išgydys laikas. Beje, kam sugurinai Tedvarui nosį?
— Gal be Patės su Mike mane galėtų saugoti dar kas nors? Jos mane nervina.
— Jų vardai Padarenka bei Mikala ir jos daro tai, už kąjoms mokama. Jeigu atvirai, mane jos irgi nervina, tačiau šiame pasaulyje nėra nieko tobulo.
Skatinami vyriausybių, dauguma mutuolių tapdavo chemikais bei fizikais. Jeigu medžiagas galėjai paversti kitomis medžiagomis, tiesiog perkeliant jas į kitą matmenį, tai kodėl neišpešus iš to naudos? Kodėl gi nesuradus M-2 ar M-3 kokio nors beverčio daikto, kuris, perkeltas į M-1, virstų kuo nors vertingu?
— Visa paslaptis slypi aukse ir deimantuose, — vieną dieną paaiškino Patė ar Mikė, tempdamos mane pro gėlių lysves mokyklos parkelyje. Buvo pavasaris, ir jeigu ne tas odinis apynasris, man tikrai nieko nebūtų trūkę iki pilnos laimės.
— Kvailystė, — paprieštaravau. — Čia tik tokios šnekos. Kam gi rūpi auksas ir deimantai? Gorvynas geriau apie tai nusivokia. Kartą mačiau, kaip iš M-2 šlamšto gabalo gavo ridikėlio sėklą.
Trisdešimtajame aukšte turėjau nuosavą kambarį, į kurį kažkas nuolat landžiodavo ir visą nusiaubdavo. Dažnai įėjusi pastebėdavau, kad knistasi po mano rašomąjį stalą arba apieškota mano sieninė spinta, ar sujaukta lova.