Pusryčiams jis turėjo mažą gabalėlį triušienos, kaulą atidavė Zadniui, kuris prisiartino kaip tik tiek, kad sugriebtų jį dantimis. Juris pagalvojo, kad, jei Zadnis būtų tikrai protingas, jis pats susirastų sau triušį, bet nemanė, kad šuo ims galvoti apie alkį, kai tuo pat metu kažkas tiesiog jam priešais laiko maistą. Nikolajus sakė, kad iki kalno viršūnės buvo keturios dienos kelio, šitą Juris gerai įsidėjo sau į galvą — tad štai ir visi pusryčiai, kuriuos sau pasitiekė. Jis iššliaužė iš savo pušinių šakų guolio į žiaurų vėją, nubraukė nuo Gracijos sniegą ir, prieš užkeldamas balną, kuris jam atstojo pagalvę, užklojo jai ant nugaros šiltą antklodę, ant kurios pats miegojo.
Po to Juris surišo į ryšulius ištisą naktį laužo kaitroje džiovintą medieną ir pritvirtino juos Gracijos balnaraiščiais. Jis padarė viską taip, kaip jį mokė Nikolajus. Kol Juris užsilipo ant Gracijos, šiurpulių drebinamas jo kvėpavimas vis šniokščiojo: ropštėsi sunkiai, su gerokais pasirangymais, mat dėl šakų teko jam savo koją perkelti per Gracijos sprandą. Vėjuje, beveik jį apakindamas, suplazdėjo jo apsiaustas — ne pats žaviausias užsilipimas ant arklio. Bet Juris pagaliau buvo balne bei pasiruošęs leistis į kelionę sunkiausia kelio dalimi — kartu su Zadniu, jau paliekančiu savo pėdsakus šviežiame sniege.
Jis netikėtai pasirodys kitoje kalnų pusėje kartu su Gracija bei Zadniu ir pasakys:
— Žinoma, aš tai padariau. Ne, nebuvo jokio vargo — išvis jokių rūpesčių…
— Visur tylu, — pastebėjo Nikolajus, prijodamas arčiau prie Tamašo ir Bogdano. — Trolių — nė ženklo.
— Nė vienos gyvos dvasios, — pasiskundė Bogdanas, mostelėdamas į dangų ir lengvame, šaltame ore virš jų medžiojančius erelius. — Tik jie. Meisteri Karoli, kurgi troliai?
— Užsiėmę savais reikalais, — atkirto senasis.
Meisteris Karolis norėjo pasakyti, kad jie daugiau jo neklausinėtų, bet tai tebuvo negriežta, kandoka pastaba, atrodė, jog jis visiškai pasinėręs į kitokius apmąstymus.
— Kažkas su juo negerai, — Nikolajus burbtelėjo Bogdanui. — Šiandien jis nė karto neaimanavo.
„Tiesa”, — toliau galvojo Tamašas, jis nuolatos savo galvoje išgirsdavo šią pastabą, tai vertė jį vis labiau ir labiau susirūpinti Karoliu. Kažkas negerai, tas kažkas trikdė senąjį, tarsi jis būtų girdėjęs kažką tolimo ir neaiškaus.
Galiausiai, kai jiedu jojo petys į petį, Bogdanas pastebėjo:
— Senasis meisteris susirūpinęs. Ar jis su tavimi kalbėjosi?
— Ne, — Tamašas papurtė galvą. Jis laukė, kad Bogdanas tęstų toliau vis labiau juo pasitikėdamas, kaip atsitiktų, jeigu jie būtų namie ir be jokių Bogdano draugų netoliese. Tačiau Bogdanas tiek tepasakė. Pagaliau, kad užpildytų tylą, Tamašas paklausė:
— Kiek liko iki viršūnės? Ar Nikolajus sakė?
— Mes ją jau praėjome, sako Nikolajus. Mes perėjome perėja ir dabar keliaujame aplink kalną, jis sako. Tačiau dar toliau jis niekada nėra buvęs.
Slėnis neatrodė kitoks nei tas, kurį jie pažinojo. Jame nebuvo nieko stebuklingo, nieko, apie ką pasakojo senelė, jokio trolių ženklo, jokio burtų pasaulio. Dar kurį laiką Bogdanas jojo šalia jo tylėdamas, po to atsiliko pakalbėti su Filipu, šnekėjo pernelyg tyliai, kad girdėtųsi, tikriausiai draugui patikėjo savo rūpesčius, mat jo broliukas buvo per jaunas, kad išsipasakotum.
Kelionė nesibaigė, nors Tamašas ir tikėjosi. Vertėjo iš šių aukštumų pamatyti kalnus. Bet tai, kas iš pradžių panėšėjo į nuotaikingą žygį „kartą, labai labai seniai”, nuvertėjo iki paprastų, beverčių akmenų bei dar daugiau šlapdribos pliūpsnių, geliančių jiems veidus. Karolis nė su vienu iš jų nesikalbėjo, vyresnieji nešnekėjo su jaunesniaisiais — kiekvienas jojo su savo maža grupele. Ježis garsiai abejojo, ar jie teisingame kelyje, ir nė vienas nesidomėjo nei Stanio vidurinėlio nuomone, nei jo buvimu.
Tačiau, ačiū dievui, atrodo, kelias šiek tiek pakrypo žemyn, o po pietų nuolydis jau buvo neabejotinas, netgi virto nuokalne: vien uolos ir žemaūgės pušelės, niekur nėra lygios vietos ir jokių lapų, kuo arkliai galėtų prisikimšti savo skrandžius, bet vėjas pasidarė nebe toks geliantis ir šaltas, ir net Ježis pralinksmėjo.
Štai dabar, galvojo Tamašas, jie ims pastebėti senelės nupasakotos šalies ribaženklius. Pirmoji buvo vietovė, vadinama Krukči Strazu — tvirtovė vidury pušyno, sauganti platų slėnį, per kurį ėjo kelias į Hazelį, kur galėtų būti net giminių, jei tik senelės giminaičiai dar gyvi. Krukči Straze, net jeigu ten tebuvo gynybinė tvirtovė, kaip kad rodė pavadinimas, jie galėjo surasti mažų mažiausiai šiltą sarginę, kur pamiegoti. Ten būtų šilto vandens nusiprausti ir gero maisto bei šieno arkliams; dar šįvakar jie galėtų ten nusigauti, jei tik aukštikalnių kelias, kurį prisiminė iš senelės pasakojimų, bus praeinamas.
— Ar nėra ten tvirtovės? — surizikavo jis, jodamas šalia meisterio Karolio. — Kaip manot, ar šįvakar ją pasieksim?
Visi kiti buvo pralinksmėję. Meisteris Karolis — ne. Prieš atsakydamas senasis minutėlę niūriai patylėjo:
— Galimas daiktas. Arba ne. Geriau nebandykim savęs pralenkti, ar ne?
Jis tikrai nebuvo tas atlaidusis meisteris Karolis iš skersvėjuoto darbo kambario arba iš papilęs sodų.
Dar kurį laiką Tamašas jojo šalia jo dvejodamas, gal Karolis dar norės ką nors pasakyti arba prisimins jo buvimą šalia. Vaikinas galėjo suabejoti, ar tik nepasidarė jis nematomas savo bendrakeleiviams ir ar iš viso Karolis jį matė: senasis nebesivargino dar kartą į jį pažvelgt arba prakalbti. Tamašas leido savo arkliui sugrįžti prie lėtos žinginės, kol atsidūrė viduryje, tarp Nikolajaus ir Bogdano grupių.
Papasakoti Bogdanui? — suko galvą Tamašas. Ką galėčiau pasakyti? Kad meisteris Karolis prieš mane suraukė kaktą?
Kelias vinguriavo palei kalną, o po to stačiai ir nuobodžiai nėrė žemyn į mirusias nubirusių pušų bei kedrų griuvenas, kur arkliams nebuvo jokio žolės daigelio. Jie pašėrė arklius menkais grūdais, kuriuos vežėsi, ir iki pat vėlyvos popietės keliavo lygiu keliu; kalnai supo juos lyg sienos — negailestingi, šlapdribos apdrabstyti uolų luitai.
— Beprotybė, — pasakė Ježis, kai iš aukštumų atkaukė staigus geliantis vėjas, sučaižė jų apsiaustus ir žieminį arklių apdarą. — Ar mes dar ant kelio? Prisiekiu, vėl kopiame aukštyn.
‘ Mes ant kelio, — meisteris Karolis liovėsi tylėjęs, kad šitai pasakytų. — Tai iliuzija. Mes vis dar leidžiamės.
— Nesu tikras, senasis žmogau, kad jūs žinot, kur mes esame. Abejoju, ar tik kalnuose nepasukome klaidingu keliu.
— Ne, — šiurkščiai atsakė Karolis.
— Meisteri Karoli, — tarė Bogdanas. — Mūsų atsargos pasibaigė. Kitaip būtų, jei užeitume žalios žolės arba kas nors pagerėtų žemumoje, tačiau tai, ką mes matome, toli gražu mūsų nepadrąsina. Mes negalime keliauti be perstojo: šie arkliai nebegali, mes irgi…