Dienai slenkant, jie pasijuto kaip paprastame medžioklės būryje, pamiršo savo šarvus bei kalavijus ir tai, kad meisteris Karolis kartu su jais: tie patys buvo juokeliai ir pašaipos, vyresnieji bandė jaunylius; Tamašas, būdamas jauniausias ir todėl geriausias taikinys, nelaidė juokų, tik gynėsi. Jei panorėtų, jis galėtų persimesti pašaipa su savo kilminguoju broliu, ką kiti labai retai teišdrįsdavo.
Bet Tamašas niekada nedarydavo to viešumoje. Ne prieš Bogdano draugus. Bogdanas visada nerimavo, kai jis būdavo šalia. Prieš liudininkus Bogdanas visada rūpinosi jo sumanumu ir paprastai palikdavo Tamašą vieną. Iš Bogdano pavyzdžio Tamašas sprendė, jog ir Bogdano draugai taip elgsis. Nors tam tikrais atvejais, kalbant apie merginas ir medžioklę, Tamašas buvo puikus taikinys ir, be abejo, žinomas kaip niūrus bei nuobodus tylenis.
„Prilaikyk Bogdaną ant pasaito”, kurgi ne. Vien tik todėl, kad broliui jis našta, o gal todėl, kad žino dvaro elgesio normas arba tai, kad nedera ant stalo sukrauti alkūnių.
« O palaikyti gerą Bogdano nuotaiką šioje kompanijoje reiškė neužsitraukti nemalonės: nedaryti klaidų ir netapti pajuokos objektu. Filipas, iš Bogdano draugų, buvo visai malonus, iš vyresniųjų — patikimas meisteris Karolis, net meisteris Nikolajus. Tačiau štai Ježis — Saule valdove, kas galėtų prasidėti su Ježiu, elegantišku ponu dygliuočiu? Arba Michalu, kuris vis dar kentėjo dėl savo žirgo ir obuolių pintinių.
Obuolius Ježis prisimindavo kiekviena galima proga. Michalas raukėsi pajuodęs, kaip audros debesis, metąs ant kelio šešėlį, ir vis šiurkščiau atsikirtinėjo.
Šitaip jie prajojo laukus, kuriuos pakeitė retkarčiais pasikartojantys tankumynai. Pliūptelėjo staigi liūtis, jie jojo po varvančiomis gilesnio miško šakomis. („Kurgi orų užkerėjimai? — gretose pasigirdo burbėjimas. — Mūsų žiniuonis su mumis, o pačią pirmą dieną permirkom iki siūlo galo. Prabuskit, meisteri Karoli!”)
Tačiau visą likusią dieną oras buvo kvapnus ir gaivus, Ježis pavargo terliotis su obuoliais, o kai takas aptemo taip, kad tapo nebesaugus, jie apsistojo angliadegių aikštelėje, kur buvo medžio anglių liekanų bei medienos laužas.
Tada kiekvienas išsitraukė gėrimų, meduotų saldumynų, šviežiai keptos duonos, sūrio, dešros — visą gausybę maisto, kuriam po keleto dienų būtų buvę lemta sugesti, ir siuntė aplink.
— Oho! — šūktelėjo Bogdanas, kai Tamašas jam ištiesė pyragą.
— Ne kepėjos kepta, tiesa?
— Manau, ji norėjo, kad jis tau tektų, — pasakė Tamašas, bandydamas įteikti jį Bogdanui. Bet tas atstūmė:
— Galvą guldau, jis tavo, — pasakė. — Slapukauji, broliuk?
— Net labai, — trumpai atkirto jis ir nudelbė akis bijodamas, kad pyragas netaptų tokiu pat įžymiu kaip obuoliai.
Tačiau iš tikrųjų putniosios mergiotės meduolis buvo puikus, o vaišindamas kitus, ypač tuos, kurie nepiktai klausinėjo, kas ta paslaptingoji jo širdelė, jis susivokė galvojąs, kad ji tam tikra prasme buvo žavi — antroji vartų sargo duktė, jei tik jis gerai atskiria jo mergaičiukes.
Ir netokia jau neįmanoma partija lordo Stanio antrajam sūnui, nors motina ir teikė pirmenybę (jis krūptelėjo) karštakošei jaunylei Ježio seseriai arba tingiajai trečiosios eilės pusseserei Kataryznai; Saule valdove, pasigailėk jo. Žmona buvo kita perspektyva, turėjusi prisistatyti kartu su senėjimu bei jodinėjimu su suaugusiais vyrais. Viskas pernelyg staiga: kažkieno kito valia ketino įsiveržti į jo gyvenimą su daiktų chaosu, sujaukti jo kambarius, jo įpročius, jo dienas, jo šventadienius bei vienumos minutes. Ir nors pyragas teikė naudą, vienatvės netektis — toli gražu ne.
— Neprieštarausi, jei paragausiu? — paklausė Nikolajus, paimdamas gerą lustą pyrago. — Mmm.
Meisteris Karolis tuo tarpu atsitraukęs klydinėjo tarp medžių aikštelės pakraščiais. Nikolajus sekė jį akimis. Bogdanas irgi.
— Meisteri Karoli! — šūktelėjo Bogdanas, kai Karolis įslinko giliau į šešėlį, bet senasis neparodė jokio noro grįžti.
— Ir toliau taip bus, — burbtelėjo Bogdanas ir bakstelėjo alkūne šalia sėdėjusiam Filipui. — Dieve… Filipai, eik, pasek jį. Netrukdyk jam, bet ir neleisk, kad surastų lokį.
Filipas tingiai nusikeikė ir, kol meisteris Nikolajus neskubiai gerdamas iš savo gertuvės gerokai praskalavo sau gerklę, atsikėlė, pasiėmė su savimi kalaviją bei pyrago gabalą.
— Troliai — ne ugnies gerbėjai, — tarė Nikolajus ir, pamatęs į jį nukreiptas visų akis, patenkintas tęsė: — Ne per labiausiai mėgsta ir žiniuonius. Trolis, kurį pribaigiau — žinot, vienu metu visa jų banda užklupo vieną mūsų žemdirbį, išžudė šeimą, jį patį, žmoną, jos brolį ir visus gyvulius. Daugumos tik kaulelius radom likusius. Žiema buvo. Kai išsekėm jų pėdomis į kalnus, jie puolė tiesiog į laužo liepsną ir pabandė pabėgti kartu su mūsų arkliais. Arba jie manė, kad būsim nuolaidūs kaip tas kaimietis, arba buvo praalkę. Troliai apetitu nesiskundžia.
— Ką jūs darėt? — pasidomėjo Jozefas, dvare jis dar naujokas, mainais atvykęs iš dėdės Liudviko, nuo motinos pusės, dvaro ties Jaznio upeliu. Tamašas, Bogdanas ir visi dvaro jaunikliai kas žiemą iškaulindavo pasakojimą apie tai, kaip Nikolajus pačiupo trolių vadui už uodegos ir ją nukirto, tačiau Jozefas buvo naujas klausytojas.
— … lokio dydžio tie buvo. Dideli kaip lokiai, mažų mažiausia. Jeigu ne snukis ir uodega, galit palaikyti juos lokiais. Ta uodega plika kaip žiurkės, ir jei tik gali ją sučiupti, trolis jau tavo. Nebent turi sugalvoti, ką su juo daryti.
Nikolajus šaipėsi iš Jozefo, vyresniojo akys kibirkščiavo iš linksmumo.
— Tai ką jūs padarėt? — kaip tik tinkamu momentu paklausė Ježis.
— Nagi nurėžiau uodegą ir pabėgau kaip velnias.
Aplink laužą suskambo juokas. Žinoma, galima buvo įkalbėti Nikolajų papasakoti savo istoriją smulkiau, pradedant nuo sugriauto ūkio namo ir siaubingų radinių jame.
Tuo metu sugrįžo Karolis su Filipu iš paskos, tyliai prisėdo, ir atrodė, kad susikūprinęs, rankomis apsikabinęs kelius, klausosi. Nikolajus pasakojo apie įvykius prie olos, kaip susitvarkė su trolių karaliumi, dideliu lyg meška ir stipriu kaip du vyrai.
Rodės, visa giria prisipildė šnabždesių ir šlamesio. Suūkė pelėda. Jozefas pašoko ir nusijuokė.
Po to Karolis pasakė:
— Aš nesitikiu, kad jų čia būtų, nors įmanoma. Šiąnakt reiktų sargybos.
— Ježi, — tarė Bogdanas.
— Dėl ko sargyba? — protestavo tas. — Dėl ko? Aš noriu žinoti, jeigu man tenka sėdėti ausis ištempus.
— Dėl bet ko, kad ir kas ten bebūtų, — murmtelėjo Karolis, išsiblaškęs žvelgdamas į ugnį. Ir tai buvo viskas, ką vėlesnieji klausimai galėjo išpešti.
Kol visi kiti taisėsi miegoti, Ježis, vis bambėdamas, išstūmė Michalą iš patogiausios vietos prie laužo, atšlijo nugara į medį, o priešais atrėmė savo kalaviją: Ježis ir Michalas, Filipas, Pavelas ir Zevas — tokią sargybos tvarką iki pat aušros nustatė Bogdanas. Tamašas atleido šarvų dirželius, iš kelių šarvų dalių net išslydo, neskaitant batų — jis stebėjo, ką darė Bogdanas arba Nikolajus, norėjo sužinoti, kiek tokiomis sąlygomis yra galima ir apdairu pasijausti patogiai. Ant žemės Tamašas išsitiesė vietoj pagalvės pasikišęs balnakrepšius, Nikolajaus pasakojimas gi temdė jo mintis.
Virš jų vis šlamėjo neseniai sulapoję medžiai, visais pašaliais miške krebždėjo, klykavo naktiniai padarai. Laužo apšviesti arkliai bastėsi rupšnodami žolę, susistumdydavo ir staiga persigrupuodavo, pakeldami iš po antklodžių keletą galvų, po to trumpam nurimdavo. Nikolajus prisėdo prie Ježio, sargyboje; jiedu kalbėjosi tyliai, kažką apie lokių pėdsakus miške. Tamašas stengėsi klausytis, bet jo galva buvo pernelyg prikimšta, jis baiminosi dėl miego ir to, kas vertė jį domėtis troliais bei lokiais. Jis užmerkė akis, kad tos kurį laiką pailsėtų, kol jis klausysis, bet prabudo, kai saulė jau skverbėsi pro medžius, visa stovykla krutėjo, o Bogdanas šūktelėjo jam „mamytės lepūnėlis”.