Kai tik Bogdanas su Tamašu išjojo, viskas iš karto nublanko, vakare — dar blogiau: be brolių triukšmo menėje. Ir pusryčiai pernelyg ramūs — visiška niūrybė. Juris be jokio apetito paknebinėjo košę, nerangiai nukėblino prie rytinių už Karolį atliekamų darbų: kasdien nustatyti, ką rodo orų stiklas, bei pažymėti grifelinėje lentelėje — tada šmėžtelėjo pro motinos akis; jų motina vis liūdėjo, tai siuvo, tai diskutavo su savo auditorija — kambarinėmis bei dvaro poniomis.
Bet Juris buvo per didelis, kad turėtų su jomis sėdėti. Jis nusileido žemyn, kur tėvas svarstė žemdirbių ir prekeivių bylas, tačiau vienintelis čia laukiantis jaudinantis dalykas buvo pasakojimas apie kaimiečio Padriačvo jautį ir našlės Mirijam karvę, ir kai tik byla pasibaigė, Juris nulėkė laiptais į kiemą pasiieškoti kitų vaikėzų.
Tikėjosi surasti juos kur nors netoli virtuvės. Kepėja gamino pyragaičius, ji pasakė, kad vaikiščiai išjojo į Ambraziejaus valdas pamedžioti triušių.
Tai visiškai nesąžininga. Jam niekas nepasakė. Visai nesvarbu, kad jis užsimiegojo, sugaišo meisterio Karolio darbo kambaryje bei užtruko pasiklausyti apie jautį ir našlės karvę; vienas iš jų galėjo jo paieškoti, dabar gi — Juriui visai neberūpi su gauja vaikėzų, pernelyg užsiėmusių, kad jį surastų, vykti gąsdinti triušių.
Tad jis parinko keletą gardžių gabalėlių baltajai kalei bei brolio šuniui ir nusprendė, kad šunyčiai suteiks daugiau džiaugsmo nei išdavikai, o su Zadniu jis galės eiti pamedžioti triušių į sodą anapus sienos.
Taip jis nuskriejo indų plovyklos laiptais žemyn, peršoko per paplavų balas ir nuliuoksėjo prie išklerusios šunyno tvoros, netoli arklidžių. Akimirksniu jo tėvo šunys, norėdami to, ką jis nešėsi, sukėlė triukšmą, Bogdano šešetas metėsi prie savo aptvaro vartelių ir užskalambrijo, kad tik atkreiptų jo dėmesį.
Naujoji mamelė, baltoji kalė, pakėlė nosį prie vartelių ir pasiėmė savo trupinius kaip tikra ledi, pasigardžiuodama iš dėkingumo. Juris suskaičiavo, ar visi šunyčiai savame guolyje, taip ir buvo. Tada pasuko prie nuošalaus ir apgriuvusio Zadnio aptvaro, kurį Tamašas buvo dvigubai sutvirtinęs, kad kiti šunys nesusipeštų su Zadniu.
Tačiau Zadnis prie vartelių nepasirodė. Juris pakėlė velkę ir žvilgtelėjo vidun: purve voliojosi pergraužta virvė.
Jis leido Zadniui pabėgti. Tamašas jį užmuš.
Ne, Tamašas jam atleis, o tai — tūkstantį kartų blogiau.
— Kur einat? — paklausė ginklininkas. — Ar tik ne Tamašo lanką imat?
— Jis man paskolino, — pasakė Juris, o į pirmąjį klausimą, skrisdamas laiptais žemyn, taip ir nebeatsakė.
— Kur einat? — paklausė virėja, kai Juris paprašė krepšio su maistu.
— Berniūkščių ieškoti, — pamelavo jis, nors tai nebuvo visiška netiesa, jei prisimintume jo brolius ir jų draugus. — Gal galėtumėt daugiau įdėti? Jie tikriausiai bus išbadėję.
— Kur einat? — paklausė arklidžių prižiūrėtojas, užtikęs jį bebalnojantį savo ponę Graciją.
— A, virėja štai įdavė berniūkščiams, — jis parodė krepšį, bet ne tai, kas buvo jame.
— Žiūrėkit, nenusisukit sprando, — palinkėjo tas.
Juris buvo tikras, kad arklininkas greičiausiai galvojo apie ponės sprandą ir apie jos sveikatą, visai nesvarbu, kad Gracija — jo ponė, ir jis dar niekad nebuvo jos nuskriaudęs.
— Kur išvykstat, jaunasis ponaiti? — prie vartų pasiteiravo sargybinis.
— A, tai šen, tai ten, — pasakė jis ir prajojo.
— Kada grįšit? — jam pavymui šūktelėjo anas.
— Kai surasiu brolio šunį, — jam atgal šūktelėjo Juris, greita risčia pavarė Graciją, mat sargas buvo apykurtis, ir tą žinojo kiekvienas vaikis.
Na, o kadangi Juris žinojo, į kurią pusę pabėgo Zadnis ir kiek jis galėjo nubėgti, be to, kadangi būtent ton pusėn (gal kartą ar du leido sau prisipažinti) veržėsi ir jo širdis — bent jau švelniausiose Jurio svajose… visgi, norėdamas save pateisinti, jis svajojo, kad Zadnį pasivys tik tada, kai prieškalnėse šuo pasieks vyrus; jis girdėjo savo vyresnįjį brolį sakant: „O, tegul eina kartu, šiaip ar taip, jis jau čia”.
Bet Bogdanas taip nepasakytų. Juris žinojo ir žvilgsnį, kokiu Tamašas į jį pažvelgs todėl, kad jis nesugebėjo išlaikyti šuns aptvare.
Juris nebuvo neišdidus: jeigu jo nebus visą naktį, o ryte jis grįš su Zadniu, galbūt visi, net jo draugai išdavikai, bus užtektinai prisinervinę, kad suprastų, jog jis — ne tuščia vieta.
Visą kitą dieną — ištisai miškas, po kiek laiko, Tamašo manymu, įkyrėjo tikėtis trolių. Jie matė medžiojamų žvėrių, bet nepastebėjo jokio trolių ženklo, nebuvo ir jokių malonių nukrypimų pamedžioti — Bogdanas ginčijosi ir tvirtino, kad triušių troškinys būtų puiki vakarienė ir laiko užtektų, tačiau Nikolajus jį suvaldė, kaip jų tėvo buvo liepta, sakydamas, kad jie dar galės pasidžiaugti šia prabanga pakeliui namo, dabar geriau judėti pirmyn, kol jie dar tikrai žino, koks kalnuose jų laukia oras.
Be to, jie dar turėjo naminio pyrago, sūrio bei dešros likučių, reikėjo jais atsikratyti, kol dar nesuseno ar nespėjo sugesti. „Nuostabu, — pasakė sau Tamašas, — kaip beprotiškai vyrus apsėdo mintys apie kitą valgymą, kai nebėra virtuvės, kuri aprūpintų juos maistu”. Ir štai, dvi dienas po kiekvienu rąstgaliu ar krūmu ieškojus trolių, protas ėmė blaškytis bei įvairumo dėlei pastebėti kitus dalykus: paukščio skrydį, saulės šviesą ant lapų ir greitai taku nuskuodžiančius plėšrūnus.
Visur buvo akivaizdi praėjusios žiemos žala: krūmai, turėję būti apsipylę pumpurais, dabar dar tik bandė atželti, medžiai lapojo tik ten, kur nebepasiekė elniai. Tačiau elnių paliktų ženklų buvo nedaug, užtat šauniai prie vienos dienos dvėselienos pasidarbuota mažųjų maitėdų — jie buvo tarsi žiurkių orda, vos pravėrus svirno duris.
… Giria sužeista, galvojo Tamašas, dar nemirtinai, bet sužeista — nors niekas nepajėgtų įsivaizduoti, kad tokio pločio ir tokia tvirta giria galėtų nukentėti, netgi nuo ugnies. Jis niekada nebūtų pasakęs, kad joje per daug elnių arba lapių, bet, matydamas čia padarytą žalą ir atsižvelgdamas į krebždesius prie durų bei keistus plazdėjimus pačios pilies pastogėje, ėmė tikėti, kad tai — nebe paprasčiausias būsimos netekties ženklas, galbūt netektis čia dar menka, bet jau prasidėjusi su pavasariu, kuris nebeateis su įprasta jam energija, o su gausybe dvėselienos, kurios vilkai nelietė.
Visada žiemą būdavo mirčių, kurias tirpstantis sniegas apnuogindavo, mirčių, atsirenkančių silpnuosius, senus ar luošus, bet jų buvo per daug ir labai nesenų — gyvuliai, ištvėrę žiemą, mirė nuo nepritekliaus, viena rūšis pjovė kitą. Atžalynas buvo dar menkesnis. Lietūs išplovė šaknis, uogakrūmiams trūko lapų. Tai pastebėję kiti vyrai paklausė Karolio, ką tas manąs.
Karolis atsakė:
— Viena siejasi su visa.
Bet kai Ježis paklausė, ką jis turėjęs omenyje, Karolis tik pažvelgė pro šakas į dangų, galbūt įsižiūrėdamas į kalvas, ir pasakė: