— Atsakymas — anapus kalnų.
Gerai, kad virėja į krepšį įmetė daugiau sausainių, blogai, kad jis nepasirūpino išvykti su geresniais rūbais, tik su lengvu apsiaustu, bet nakties vėsoje Juris sau pasakė, kad jeigu būtų pasiėmęs apklotą ir viską, ko jam reikėjo, niekada nebūtų išvykęs.
O jei nors kiek ankstėliau būtų užėjęs pasižiūrėti Zadnio, kaip buvo žadėjęs, galbūt būtų jį sugavęs dar prieš tam nugraužiant virvę.
Bet jo tėvas pasakytų, kad nėra jokios naudos iš miegojimo su tokiais „o kas būtų, jeigu būtų”. Jis buvo miške. Šaukė Zadnį, kol visi žemdirbiai slėnyje ir visi elniai girioje tikrai jį išgirdo. Tik po saulės laidos jis pradėjo pernelyg daug galvoti apie trolius, vilkus ir meškas, štai ir dabar atrodė baugu tamsoje sušukti. Tai buvo metas, kai išlenda keturkojai medžiotojai, o troliai šmižinėja aplink ieškodami vakarienei berniukų bei pasimetusių šunų, jei tik jiems nepavyksta sugauti elnio.
O gal jie verčiau prisigaudytų berniukų bei kvailų šunų.
Juris metė mėginęs įžiebti ugnį, jam niekad ir nesisekė. Įsisupo į savo apsiaustą. Gracijos gūnia buvo pernelyg prakaituota, Juris su ja sausai ištrynė ponę. Dabar jis aštriai visur aplinkui pajuto tamsą bei lapų šlamesį ir naktinių padarų šūkavimus, kokių, galėjo prisiekti, dar nebuvo savo gyvenime girdėjęs.
Tačiau jis dar niekad nebuvo miške vienas.
Galbūt jam reiktų mesti viską, pasiduoti ir rytoj rytą grįžti namo. Tikrų tikriausiai dabar jie ieško jo po mišką, nors jis jų ir negirdi, ir kad ir ką jie begalvotų, jis nepasiklydo: Juris buvo visiškai tikras, kurioje pusėje namai, tvirtu jo įsitikinimu, jis surado Bogdano kompanijos kelią per mišką, kelią, kuris nebuvo kuo nors ypatingas. Be abejo, Zadnis jautria medžioklinio šuns nosimi tuoj pat surado pėdsakus ir jais seka.
Jis nemažiau troško, kad jautrioji Zadnio nosis galėtų ir jį patį surasti, nes girdėjo kažką judant šen ir ten krūmuose, kažkas ėmė baidyti Graciją.
Jis pašoko, kaip tikėjosi, kad broliai pašoktų, sumosavo į apsiaustą įsuptomis rankomis ir storiausiu balsu užriko:
— Nešdinkis!
Kad ir kas ten bebūtų, galvotrūkčiais nukūrė per mišką. Gracija pašoko ir vos nenutraukė saito. Juris prisėdo ir, pasijutęs mažumėlę geriau, vėl apsikamšė apsiaustą.
Galbūt net vilkas jo pabijojo. Galbūt meška. Geriausiu atveju vienas ar pora elnių.
Dieve, Juris tikėjosi, kai tai nebuvo Zadnis.
— Zadni? — šūktelėjo į tamsą. — Zadni? Šen, vyruti, eikš šen, — tai naktyje sukėlė baisų triukšmą, Juris ėmė vaizduotis, kaip visi lokiai bei visi troliai kiek įmanoma ištempia ausis ir sako: „Berniūkštis miške, tiesa?”
— Zadni?
Brūzgynuose Juris išgirdo brazdesį. Įsivaizdavo bent jau vilkus ir lokius, pasičiupo Tamašo lanką, įtempė strėlę ir ėmė laukti.
— Zadni? — jo ranka drebėjo. O kad būtų labiau stengęsis įkurti ugnį.
Bet iš po lapų kyštelėjo žvaigždžių apšviesta nosis, o po to — nerangios priekinės kojos.
— Zadni! — sušuko Juris, paleisdamas lanko templę. — Saule valdove, džiaugiuosi tave matydamas. Na, eikš, eikš, vyruti.
Jis tik šįryt susiprotėjo, kad išvyko be jokios virvės ar pasaito, tėra tik Gracijos saitas, o ir tas nepakeičiamas — panaudotas. Taigi teks pasinaudoti savo diržu. Kai tik Zadnis išlindo, Juris padėjo lanką ir įsižiūrėjo tamsoje į jį, kalbėjo su juo švelniai, kaip Tamašas būtų kalbėjęs:
— Nagi, eikš šen, vyruti, — Juris priklaupė, pasirausė savo krepšyje ir ištraukė sausainį. — Štai, vyruti, virėja pasiuntė. Na, eikš, geras vaikinas…
Zadnis nesiartino prie jo rankos. Juris atlaužė truputį ir pamėtėjo jam, tačiau Zadnis tarsi laukinis padaras aną pasičiupo ir metėsi tolyn, kur ranka nepasieksi, stovėjo spoksodamas iš saugaus nuotolio lyg elnias, pasiruošęs sprukti.
— Ai, visai neketinu tavęs sučiupti. Štai skanus sausainis. Mielas šuo, geras šuo, Zadnis. Tu mane pažįsti. Aš Tamašo brolis.
Tamašas prašė tavimi pasirūpinti. Vyriausias šunininkas tavęs neužgavo, tiesa? Jis tikrai tavęs neužgavo. Ir tu nepabėgtum nuo šunyčių, ar ne? Tamašas sakė, kad manęs klausytum, kol jis bus išvykęs, ir tau negalima jo sekti, ar girdi? Jam nepatiks.
Zadnis gal ir klausėsi, bet jokie įkalbinėjimai nepriverstų jo artėliau prisileisti ranką. Pasiūlyk sausainio kąsnelį, ir Zadnis prisėlins, tįstels, kiek gali arčiau, pasičiups gabaliuką ir nulėks. Antrą kartą jam prisiartinus, Juris pabandė jį sugriebti.
Tai buvo klaida. Zadnis šovė į krūmus ir dingo.
— Zadni? — Juris pašaukė, dar kartą šūktelėjo ir dar kartą, atsiprašinėjo. — Atleisk man. Aš taip nebedarysiu. Geras vyrutis…
Triukšmas grįžo — po lapais. Taip pat priekinės letenos. Tačiau Zadnis nė per sprindį arčiau nebepriėjo — kad ir kaip beįkalbinėtum.
Galiausiai Juris, visas išvargęs, užmigo, o prabudo nuo šlapio liežuvio ant skruosto. Jo akys akimirksniu atsimerkė į nušvitusį ryto mišką ir geltoną medžioklinio šuns snukį, staiga Juris baisingai metėsi prie Zadnio antkaklio.
Ir vėl pro šalį.
— Zadni, — maldavo jis. — Zadni, sugrįžk.
Bet kol Juris kinkė Graciją ir užsiropštė ant jos, šuo paprasčiausiai stovėjo nepasiekiamas.
Po to medžioklinis šuo leidosi bėgti savo keliu, tuo keliu, kuriuo nujojo jo šeimininkas.
Kitos dienos kelionė — kopimas. Visa kompanija įsisiautė į apsiaustus; švelnialapiai medžiai užleido vietą kedrams ir žemaūgėms pušims. Vietomis žemę dengė sniegas, jis tai iš lėto, tai energingai krito iš pilkų padebesių, kol galiausiai arkliai jau žingsniavo su ledo barzdomis. Aukštai ant kalno šlaito, erdvioje vietoje, kur, Nikolajus dievagojosi, buvo teisingas kelias, tarp dviejų tvirtų gruoblėtų medžių jie ištempė du brezento audeklus. Pavakarieniavo be ugnies, sulindę į savo apsiaustus, o vėjas stūgavo ir daužėsi apie jų palapines. Troliai galėtų juos visus išsinešti ir širdingai priimti; Michalas prisiekinėjo, kad geriau jau lėtas čirškinimas ant ugnies nei šaltis.
— Tokiu oru troliai neišlįs, — pasakė Bogdanas, ir kiek garsiau pridėjo: — Manau, žiniuonio kompanijoje oras turėtų būti kur kas geresnis, tiesa, meisteri Karoli?
— Gali būti ir prasčiau, — atkirto Karolis, — o galėjo būti ir geriau, jei būtume sustoję, kur sakiau, žemėliau, dar prieš valandą.
Dabar štai jie kaltina vienas kitą — net iki to jau prieita. Meisteris Karolis liepė sustoti, Bogdanas — eiti pirmyn. Nikolajus nenoriai sutiko, kad šiek tiek toliau yra vietelė apsistoti, ir štai dabar jie visi sunerimę, o brezentas vėjo gūsiuose pliaukši ir daužosi.
Tada be jokio perspėjimo jų brezentas perplyšo, įleisdamas stiprų šalto oro gūsį; tiek Bogdanas, tiek meisteris Karolis ėmė rėkti ir keikti vienas kitą, kol Filipas su Zevu sučiupo brezentą ir, nutildydami visus nesutarimus riksmu, pareikalavo virvės. Tamašas tvirčiau susisupo į apsiaustą ir paslėpė savo nosį po jo klostėmis, pakėlė ją tik tam, kad pasakytų (tačiau nė vienas nepaliovė ginčytis, kad pasiklausytų), jog, jei tik pasinaudotų arklių nuovoka ir atsigultų susiglaudę, jiems visiems būtų šilčiau.
— Audros dar nesibaigė, — pasakė Nikolajus. — Mums reikėjo palūkėti.
Tačiau Bogdanas atsiliepė:
— Mes — pačioje audroje. Tu sakai — jau pusiaukelė. Nebelaikas kalbėti apie pasitraukimą.
Tamašas pritarė Bogdanui, nors nė vienas nesiklausė jo murmėjimo. Michalas, Zevas ir Filipas apdėliojo palapinės drobę akmenimis bei apvijo virve, tai beveik visai sulaikė vėją. Tamašas, jausdamasis palyginti patogiai, snūduriavo, bet prabudo, kad pamatytų, jog vėjas nurimęs ir viskas ramu. Filipas — sargyboje, prie durų, apsimuturiavęs, sniego dulkių nuklotais keliais; kai Tamašas atsiklaupė ir pažvelgė iš po padangtės, Filipas krestelėjo savo koją.