Ryto dangus spindėjo vaiskiu šalčiu, arkliai — netoli kitos palapinės, susispietę po pušų priedanga. Šviežias sniegas lengvais apklotais užklojo jų nugaras ir brezento įdubas. „Kaip kalnų audros” — Tamašas girdėjo Nikolajų taip sakant apie visą savo gyvenimą — šitoji audra buvo staigi ir nuožmi, bet ji paliko gaivų, gyvybe virpantį orą.
Karolis irgi nebemiegojo, jis pasikėlė iš savo vietos padangtės gale ir atsiprašinėdamas pražirgliojo tarp miegančiųjų, su neatidėliotinais asmeniniais reikalais, kurį laiką manė sau Tamašas, tačiau Karolis nebepasirodė po tokiems atvejams įprasto laiko.
— Jis trumpam išėjo, — sušnabždėjo Filipas ir atsikėlė.
Tamašas pakilo eiti kartu su juo, visi sąnariai buvo sustingę ir skaudūs, jis įdėmiai įsižiūrėjo ir pamatė atviroje vietoje stovintį senąjį, žiūrintį nuo olos į rausvo migloto dangaus tolį, kur žibėjo kelios ryto žvaigždės.
Galbūt jis užsiima magija, pagalvojo Tamašas. Jis dar niekada nebuvo matęs, kaip Karolis keri: meisteris Karolis mokė jį, Bogdaną ir Jurį to, ką pats vadino meno pagrindais, parodė jiems orų stiklą ir kitus pranašaujančius įrenginius, bet tikrų burtų niekada jiems neperdavė ir niekada nekerėjo prie liudininkų, nebent kas prisimintų jo bendravimą su sienomis ir laukų žeme.
— Ką jis ten daro? — prie jo peties sušnabždėjo susijaudinęs Filipas.
— Nežinau, — šnypštelėjo jam Tamašas.
Tada sujudėjo Nikolajus su Bogdanu, ėmė bambėti ir keiktis, kad jie puikiausiai gali irgi keltis ir nešdintis, koks čia miegas, kai visi šnabždasi ir tai šen, tai ten vaikšto, jie gi jau gerai susipažinę su kiekvienu po jais esančiu akmenėliu.
— Kodėl mes apsnigti? — paklausė Ježis kumščiu trankydamas sulopytą brezentą, nuo kurio ant visų pabiro sniegas. — Jeigu jis toks didis kerėtojas, tai kodėl mums taip dvokiančiai sekasi?
— Nes jis negali tuo pačiu metu visko padaryti, — tyliai pasakė Tamašas, jis nebesitikėjo, kad vyrai jo klausysis. — Mes dar nesutikome jokio trolio, nė vieno nepraradome, vakar vakare dar prieš audrą suspėjome pasislėpti po priedanga.
— Norėčiau žinoti, ką jis daro, — skundėsi Michalas, — šitaip stovėdamas ant uolos krašto: vėjas gali jį nupūsti tiesiog žemyn nuo kalno.
Jis klausosi, staiga pamanė Tamašas, visai nesuprasdamas kodėl, bet prisiminė, kaip meisteris Karolis klausėsi jų valdas žyminčio akmens, pagalvojo, jei tie akmenys kalba su juo, tai koks galėtų būti viso kalno balsas?
Proga, kai jis dar galėjo pasukti atgal, jau praėjo, sakė sau Juris, jis buvo įsispraudęs už Gracijos tarp pušų ir tarp uolų, rūpestingai iki aušros per lėtą ar stūgaujantį sniegą prižiūrėdamas mažutėlę ugnelę. Pirmąją naktį jis galėjo sugrįžti, meluoti ir sakyti: na, nesurado šuns. Bet ne antrajai dienai praėjus. Ir ne po trečiosios dienos, kai Zadnis jau it vijurkas sukiojosi aplink, nors ranka ir nepasiekiamas, bet priimąs jo dovanas bei visada susirūpinusiu snukiu žiūrįs tapus, kur nujojo vyrai, tarytum jis būtų laukęs ir berniuko, ir ponės, tačiau tik tiek, tik tiek, kiek būtinai reikia; šuo pasilikdavo pamiegoti su berniuku ir pone, bet niekada ilgam.
Jeigu dabar jam reiktų sugrįžti ir pareikšti, kad jis visiškai pametė šunį, galbūt amžinai tektų meluoti broliui. O jei sugrįžęs pasakytų tiesą, kiti vaikėzai sakytų, kad kažkoks paklydėlis mišrūnas jį apmovė, ir su šitokia etikete jam tektų nugyventi visą likusį savo gyvenimą. Jo sąžinę graužė tai, kad jis nuo bet ko apsidraudė tiesa, o ir Zadnis pabėgdamas suteikė jam galimybę pasielgti būtent taip, kaip jis troško, bet štai dabar iš tiesų nebebuvo kitos išeities, tik keliauti toliau. Jie tau atleistų, jei žūtum, jie atleistų, jei viskas baigtųsi gerai (na, tiesa, kai tik sugrįžtų, tėtis palaikytų jį savaitėlę tik su duona ir vandeniu). Tačiau, jeigu būdamas keturiolikos pasižymėsi kaip melagis arba paskutinis kvailys, niekas ir niekada to jau nebepamirš, o tavo draugai, kai bus jau suaugę vyrai, neleis tau pačiam pamiršti — nebent būtum Magijaros valdovas, kuo jis, jauniausiasis lordo Stanio sūnus, niekada netaps.
^ Taigi jis negali grįžti be šuns, kurio negalima pagauti, o visai netrukus — jau rytoj — jis pristigs maisto ir bus arčiau užkalnės nei namų, tai reiškė, kad turi surasti Tamašą ir Bogdaną. Be abejo, jis nepasiklydo: Zadnis visais ženklais rodė, kad žino, kur eina, o jis matė arklių paliktas brydės, tad žinojo, jog Zadnis neklysta. Jiems teks sulėtinti tempą. Gracija netiko greitam jojimui, ir jis turėjo anksti apsistoti nakvynės bei pakeliui medžioti maistui, o galiausiai kitoje kalnų pusėje, šalyje, apie kurią jiems pasakojo senelė, jis pasivys Tamašą su Bogdanu ir visus kitus vyrus.
O gal Zadnis pabėgės pirmyn ir pirmas juos suras, ir kol vyrai vis dar laužys galvas, iš kur atlėkė Zadnis, jis pas juos atvyks raitas ant ponės ir džiaugsmingai — Juris taip suplanavo — sušuks: „Sveiki, broliukai!” O kai Tamašas apšauks jį kvailiu: „Pats sakei, kad prižiūrėčiau tavo šunį. Gal man reikėjo leisti, kad troliai jį suėstų?”
Ne, pirmasis ant jo suriks Bogdanas. Tamašas norės jį apšaukti, bet po to, kai Bogdanas duos pasireikšti savo jausmams, ims jį ginti — štai kaip Juris suplanavo savo priėmimą.
O jau po visko vargu ar jie begalės parsiųsti jį iš ten namo: kaip tik taip, Juris buvo įsitikinęs, Karolis pasakys nenorintiems jo priimti vyrams. Tačiau Juris nenorės pažvelgti į meisterį Karolį tol, kol jo broliai nebus susiginčiję, nes kitaip meisteris Karolis permatytų jį kiaurai ir įsistebeilytų į jį vienu iš tų sielą apnuoginančių žvilgsnių, kokiu Karolis gali pažvelgti.
Bet kuriuo atveju jam pirmiausia reikia ten nusigauti ir nesušalti, kol pasieks perėją, šiandien turėtų ją prieiti, jei tik sekė meisterio Nikolajaus skaičiavimais. Vakar vakare jis nuo saulėlydžio iki gilios nakties darbavosi, kad iš sausiausios, kokią tik galėjo surasti, pušinės pinties išgautų dūmo kvapelį: visą dieną Juris tą pintį džiovino savo kišenėje, kaip Nikolajus buvo sakęs daryti kalnuose, kur galimos staigios liūtys arba sniegas bei oras būna drėgnas. Juris prisikapojo pušinių šakų guoliui ir priedangai, po kuria miegojo, be to, po savimi pasiklojo Gracijos apklotą, o savo apsiaustu užsiklojo. Prieš pasiūlydamas ugniai žabų ir mažų šakelių — taip, kaip devintąją jo vasarą jį mokė Nikolajus — pakurstė ją sausomis pintimis bei pušų spygliais, dar daugiau pinčių įmetė prieš dėdamas geros medienos. Sausainiai pasibaigė: jau vakar per pietus paskutiniuoju pasidalino su Gracija ir Zadniu. Tačiau Juris pripjovė žolės ir prikimšo ja tuščius Gracijos balnakrepšius bei tuščią savo maisto pintinę, tad pone, nors ir mažai, bet turėjo savo maisto lipti į kalnus. Vakar popietę Juris pašovė ir išdarinėjo triušį, kurį naktį išsikepė, Zadnis gi vakarienei gavo atliekų. Šįryt Juris vietoj pinties kitam laužui išlupo švelnų, raudoną kedro pažievį. Kokią saują prisikimš į kišenę ir paims kuo daugiau sausos medienos — aplaužytos, kad geriau sugultų ir būtų galima pririšti prie balno. Viso šito jis išmoko iš meisterio Nikolajaus, iš jo žiemos pasakojimų apie tai, ką jis darė, kai medžiojo trolius: Juris klausydavosi, kai jo mokytojas pasakodavo istorijas — ne taip kaip kiti jo pažįstami berniūkščiai — ir labai tuo šįryt džiaugėsi.
Nors šlapdriba ir ūžavo kalno šlaitais, uolų užuovėjoje jam vis dar buvo šilta, ir Zadnis, tas nenaudėlis, ieškodamas šilumos beveik visai prisiartino, nors dar negalėjai jo pasiekti. Šiąnakt Juriui neteko gerai išsimiegoti. Nuolat kurstyk ugnį: Nikolajus sakė, kad tai gyvybiškai svarbu. Žmonės, kurie leisdavo ugniai išsikvėpti, čia, aukštai, mirdavo, sušaldavo į ragą, kol gelbėtojai juos surasdavo, o Juriui dar niekad nebuvo tekę per ištisą naktį vienam pačiam kurstyti ugnies. — Vienintelis iš tiesų bauginantis dalykas — žinoti, kad jo gyvybė nuolat priklauso nuo to, ko jis niekada nebuvo daręs: kaip pasirūpinti, kad ugnis įsidegtų, kaip neužmigti, kai šalia nėra vyresniojo brolio, kuris pažadintų, jei užsnūstum. Bet Juris viską padarė. Šiąnakt jis nesušalo, tad manė galįs padaryti ir kitus dalykus, ir dar kitus, ir dar kitus.