— Ar jūs siekiate tuos pasaulius užvaldyti? — pasiteiravo pirmininkas.
— O, Dieve, ne! Pretenduojame tiktai į raizginį ir vartus.
— Hmm… aišku. — Kosminės erdvės galva vos pastebimai krūptelėjo. — O kas juos kontroliuoja?
Karlail patraukė pečiais.
— Ne mūsų reikalas, ką klientai veikia. Jei klausiate, kas dar gyvena galaktikoje, na, egzistuoja kitos trys mums žinomos, įtakingos bendruomenės, savotiškos imperijos. Autonominė Amerika, kurios atstovais jus palaikėme. Jie užsiima ūkininkavimu, keičia planetas pagal žemiškąjį standartą. A.A. protėviai išvengė Negailestingo Pagrobimo, nes nebuvo įsiinstaliavę jokių įrengimų; palikuonys elgiasi lygiai taip pat. Mes neblogai su jais sutariame, prekiaujame per kirmgraužas, bet fermeriai nelabai džiaugiasi, kai šniukštinėjame jų postžmonių technologijas. Įrangos neretai pasitaiko rasti greta vartų, todėl mes kartais, hmm, pasivaidijame, jei suvokiat, ką turiu galvoje. Gerokai daugiau rūpesčių kelia kita šutvė, Šviečiamojo amžiaus riteriai, kuriuos iš esmės sudaro japonai, kinai ir indai. Šitie bando perprasti postžmonių techniką, tik griebiasi atsargumo priemonių, kad patys jais netaptų. Kitaip tariant, mėgina įsilaužti į sistemas, užuot jas rinkę bei panaudoję.
— O kas renka? — pasitikslino visuomenės galva.
Karlail plačiai nusišypsojo.
— Mes. Kaip, pavyzdžiui, šįryt. Japonai skundžiasi, kad išrausiame ir susišluojame viską iki paskutinės kruopelės. Bet, patikėkit, jiems paliekame užtektinai.
— Mm-hmm. Prašom tęsti.
— Jie netransformuoja planetų ir nekasa rūdynų. Netgi tam prieštarauja. Galbūt dėl religinių, gal dėl mokslinių priežasčių. Taigi jūs išgirdote apie A.A. ir ŠAR. Trečioji gauja, DK, visai kitokia.
— DK? — perklausė visuomenės galva, tarytum ištarto akronimo aidas būtų pakurstęs nerimą.
— Mes manome, kad santrumpa reiškia Demokratische Kommunistbud, bet kas žino, galbūt ir Demokratinę Korėją arba Kampučiją. Kaip DK atsirado, galima tik spėti. Susibūrė iš partizanų, valstiečių ir panašiai. Šiaip ar taip, jie yra komunistai, kolonizuojantys kosmosą. — Karlail pamojo viršun. — Apsistojantys orbitinėse stotyse. Jiems terūpi gausinti savo gretas. Pagal įgeidžius pasaulių nekeičia, tačiau Žemės tipo planetose kasa rūdas. Postžmonių technologijų linkę vengti, bet parduoda jas mums arba išnuomoja riteriams. — Mergina patogiau įsitaisė ant kėdės. — Tiek žinių, — pasakė stebėdama veidus, kurie tarpusavyje skyrėsi tiktai skeptiškų žvilgsnių raiškumu. — Be abejo, — pridūrė, — žvaigždėlaivius, kurie skrenda greičiau už šviesą, turi visi. Bet keliauti raizginiu daug patogiau. Todėl mes su jais palaikome verslo ryšius.
Giliai įkvėpęs, pirmininkas pasikasė smakrą.
— Ar tos įtakingos bendruomenės… konfliktuoja vienos su kitomis?
— O taip, bet jų santykius paaiškinti nelengva. — Karlail susiraukė, staiga nušvito. — Žinote vaikų žaidimą: akmuo, žirklės, lapas? — ji parodė kumštį, pakarpė dviem pirštais, ištiesė delną. — Akmuo šipina žirkles, žirklės kerpa lapą, lapas uždengia akmenį. Štai taip.
Pirmininkas atsilošė. Vadai susižvalgė, tarsi įsitraukę į nebylių pasitarimą.
— Jūsų pasakojimas, — galiausiai prabilo pirmininkas, — patvirtina profesoriaus Šlaimo liudijimą. Jis minėjo tris konkuruojančias klajoklių barbarų grupuotes ir vieną nusikaltėlių gaują.
— Kas gi tie nusikaltėliai? — Karlail pasistengė, kad jos klausimas skambėtų nuoširdžiai.
— Jūs. Karlailai.
— Tikrai? O kas atlieka policijos vaidmenį?
— Labai teisingai pastebėta. Būtent todėl nesielgiame su jumis kaip su nusikaltėle. Vis dėlto primygtinai reikalaujame, kad vergui būtų suteikta laisvė.
Mergina numojo ranka.
— Darykite, kaip patinka. Kol dar neperkėlėte profesoriaus į naują kūną, privalau įspėti dėl vienos smulkmenos. Jūs, aišku, suprantate, jog mano skafandro įprastomis aplinkybėmis jis niekaip nebūtų užvaldęs. Neįsivaizduoju, kas leido perimti įrangos kontrolę, bet tikrai ne aš ir, kertu lažybų, ne jūsų gauja. Teisybę sakau?
Ji atsigręžė į Armandą, ir tas nenoriai linktelėjo.
— Taigi spėju, kad pagalbą suteikė galingas signalas, dėl kurio taip nerimauja ponas Armandas. Programinės sistemos kaip reikiant užsiteršė. Todėl vargu ar bioįranga bus švaresnė.
Skafandras sugniaužė pirštinę į kumštį ir tvojo per savo kelio lankstą.
— Tikras absurdas…
Prisijungusi prie visuotinio juoko pliūpsnio, Košravi ištiesė ranką virš Karlail kelių ir palietė skafandro korpusą.
— Nesijaudinkit, profesoriau, skaitmenines žmonių formas mes perkeliame į fizinius pavidalus, pasitelkę pažangiausius derinimo protokolus. Visas su procesu susijusias problemas jau seniai išsprendėme.
— Jų gali kilti, jei susidūrėte su svetimos kilmės technologijomis, — įžvalgiai, bet desperatiškai pastebėjo Karlail.
— Principai išlieka tapatūs.
— Gryna tiesa, — pritarė pirmininkas. — Ponia Košravi, ar jūs sutvarkysite šituos reikalus?
— Žinoma. Prašom, profesoriau Šlaimai.
Medikė ir skafandras išėjo iš kambario.
Kosminės erdvės galva įsmeigė akis į Liusindą Karlail.
— Jūs užsiminėte apie žvaigžėlaivius, — prabilo. — Mes visada galvojome, kad kelionės virššviesiniais greičiais gali pažeisti priežastinius ryšius.
— Pažeistų, jei nesusidurtumėte su CA.
— Su C A? — ir vėl tas nerimu atmieštas aidas.
— Chronologijos apsauga. Tarkim, bandot pasiųsti signalą į praeitį, o jūsų laivas taip nukrypsta nuo kurso, kad nebeįtelpa į sąlygų, kurios nulemia šviesos pluošto nuoseklumą, rėmus. Jums paaiškės, jog siųstuvas neveikia, o skrydis užtruks ilgiau, ir jūs pateksite ne ten, kur planavote atsidurti, arba… kaip sakoma — ei, ji niekada nebuvo tavo senelė.
— Anot jūsų, pakenkti priežastingumui kažkaip neleidžia Dievas arba pati visata?
— Aha, Aukščiausiasis, gamta… toks požiūris egzistuoja. Pasak kito, suardyti priežastinių ryšių tiesiog neįmanoma, kaip ir sukurti amžinojo variklio ar du pridėjus prie dviejų gauti penkis. Esmė ta pati.
— Bet…
— Palikime filosofiją fizikams, — įsiterpė pirmininkas. — Kiek suprantu, Šiaurinio žemyno vartai uždaryti. Ar mes galime tikėtis, kad į planetą prisistatys, hmm, jūsų šeimos žvaigždėlaiviai? Ar jie sugebės mus surasti?
— Taip. Išnirę pro vartus, akimirksniu nustatėme pasaulio koordinates. Iš skafandrų sistemų jas tereikia persiųsti į navigacinį laivo kompiuterį — ir į kelią. Manau, svečių sulauksite po kelių savaičių.
— Mergina padrąsinančiai šyptelėjo. — Nesibaiminkit, aną savaitę jie nepasirodys.
Karlail pasitrynė delnus, nugara įsirėmė į kėdės atkaltę.
— Todėl, — pridūrė, — jums nepakenktų su manimi elgtis maloniai.
— Taip, taip, teisingai, — išsiblaškęs tarė pirmininkas. — Ką gi, — atsiduso, — pereikime prie kitų klausimų.
Jungtinis vadų komitetas nukreipė žvilgsnius į Armandą.
— Ką jūs rekomenduosite? — pasiteiravo gynybos galva. — Kaip mums reaguoti? Kalbu apie karo mašinas, o ne Karlailų žvaigždėlaivius.
— Atitraukime pajėgas ir ant relikto numeskime atominę bombą, — paskelbė generolas.