Armandas, atkišęs ginklą, priėjo ir spyrė jai į šonkaulius.
— Kelkis, suknista vergvalde.
— Ką? — mergina nusirideno ir sverdėdama atsistojo. — Kokio velnio mane spardai?
— Tavo tariamas šeimynykštis yra žmogus.
— Kadaise buvo. Prieš tapdamas postžmogumi. Na, žinai? Kalbančiu numirėliu? Vienu iš šunsnukių, kurie kalti dėl šito jovalo? Kurie gavo, ko nusipelnė. Klausyk, fermeri, neskiesk man nesąmonių apie vergvaldžius.
Generolas susiraukė, akivaizdžiai aprimdamas nuleido šautuvą.
— Mes turėsime ką aptarti, — pasakė. — Vėliau.
Jis vėl nudrožė prie dolmeno ir sviedė akmenį. Žengė tarp monolitų, apėjo juos ir sugrįžo.
— Kas ten atsitiko?
— Jūsų ginklas perkrovė vartus ir išvedė juos iš rikiuotės.
— Praėjimas liks uždarytas?
Karlail pasvarstė, ar verta meluoti. Turbūt ne. Patraukusi pečiais, atsiliepė:
— Kelias savaites. Blogiausiu atveju mėnesį.
— Ačiū ir už tai.
— Aha, ilgai izoliuoti nebūsite.
Sprendžiant iš veido išraiškos, Armandas turėjo omenyje ką kita.
Relikto apylinkėse, ko gero, liko nemažai žmonių, nes išskrendančiuose orlaiviuose vietos netrūko. Paklusdama generolo mostui, Karlail įlipo į kabiną ir atsisėdo už piloto, kuris, taip ir nepakėlęs antveidžio, įjos žvilgsnį atsakė galvos linktelėjimu. Nors ir kietas, krėslas kaipmat prisitaikė prie keleivės kontūrų, automatiškai bei nepermaldaujamai užsegė saugos diržus. Kai mergina patogiai įsitaisė, užsitrenkė skliautinis stogas, pagamintas iš jai neįprasto, aukštos kokybės, beveik nematomo stiklo. Ūžti ėmė reaktyviniai varikliai, korpusą sudrebino stuburą kutenanti vibracija; orlaivis pakilęs šovė pirmyn, įspausdamas keleivę į atlošą. Kai viražu nuskriejo į pietvakarius, akiratyje šmėstelėjo svaigiai pakrypusios viržynės bei kalvos, melsvai žalios, rudos platybės, pamargintos gelsvais saulės šviesos atspindžiais, kurie raibuliavo nesuskaičiuojamoje gausybėje ežerėlių ir priminė švytėjimą, besismelkiantį pro skylėtą užuolaidą. Pro užpakalines tūtas vėl išspjovęs reaktyvines čiurkšles, orlaivis smigo į debesį. Kelias akimirkas brovėsi pro drėgną, pilką zoną, pagaliau išniro kitoje pusėje ir netrukus grįžo į horizontalią padėtį, kaip ji spėjo, kokių aštuonių devynių kilometrų aukštyje, iš kurio tebuvo matyti nesibaigiantys, vienodi, bet sykiu unikalūs debesų paviršiai ir žemės lopiniai properšose.
Karlail nenuobodžiavo žvelgdama į debesų sluoksnius arba kraštovaizdžius, tačiau jautėsi per daug įpykusi, kad gėrėtųsi peizažais. Drausmė, suvaržymai… jai teko su tuo susidurti, bet visada savo noru. Dabar pirmą kartą nuo vaikystės pasijuto bejėgė, stumdoma, įkalinta. Mergina prisivertė aprimti; iš įpročio kryptelėjo galvą, ketindama nuryti lašą iš kavos snapelio, jo nerado ir vėl įsiuto. Ant priešakinės sėdynės nugarėlės pastebėjo pritvirtintą vandens butelį. Atsigėrusi susiraukė, nes skystis pasirodė besąs drungnas. Troškulį numalšino, deja, įniršio neišsklaidė. Maža to, grąžinant butelį į savo vietą, ją apėmė stiprus poreikis nusišlapinti. Skafandre būtų išsičiurškusi be jokių nemalonių pasekmių, bet tiktai ne čia. Karlail kietai sučiaupė lūpas, suspaudė kelius ir nukreipė akis į ryškius, apgaulingai materialios išvaizdos debesis.
Tolumoje pilkus jų sluoksnius pakeitė mėlyna purslota jūra; orlaivis pasviro ir spiralėmis nuskriejo žemyn: arba pilotas maivėsi, arba demonstravo kariškiams būdingus įpročius. Ji įtarė, jog teisingas bus pirmasis variantas, nes Armando pavaldiniai neatrodė panašūs į žmones, kurie dažnai tupdydavo skraidykles mūšio laukuose. Kai jie paniro po debesimis, purškiančiais dulksną, Karlail išvydo paplūdimį, lūžtančias bangas, žemus, pakrantėje susispietusius pastatus ir kupolus, gudronuotą kilometro ilgio ruožą. Orlaivis linguodamas sustojo viename kelio gale, neilgai trukus priėjo prisijungė septyni kiti.
Toje pačioje nusileidimo tako dalyje stūksojo didesnės transporto priemonės, smailianosiai deltaspamiai su siauromis, per fiuzeliažus nutįsusiomis langelių juostomis. Kai stogo skliautas atšoko, Karlail atsistojo ir, pilotui kinktelėjus, išlipo laukan. Nuo jūros padvelkė žvarbaus vėjo gūsiai. Aplaižiusi lūpas, ji pajuto druskos skonį. Atgijo kombinezono šildytuvai, ir kūną stingdantis šaltis pamažu ištirpo.
Armando žmonės nuvarė Karlail per lietaus merkiamą gudroną.
Link deltaspamio, rodos, ultragarsinio lėktuvo. Jo kabinoje, užkimštoje dviem sėdynių eilėmis, buvo ankščiau negu orlaivyje. Pro tarpdurį sugužėję, šalmus nusiėmę kareiviai ir medikai apdovanojo ją nedraugiškais vypsniais. Skafandras vis dar nešiojosi šalmą bei šarvinius antpečius tarsi groteskiškas, sužeistas, bet vaikščioti galintis individas. Karlail būtų jį persmeigusi rūsčiu žvilgsniu, bet, tiesą sakant, nežinojo, kur žiūrėti. Durys užsitrenkė, lėktuvas už— griaudėjo ir nušvilpė su tokiu milžinišku pagreičiu, kokio jai iki šiol neteko patirti. Įbedusi akis į iliuminatorių, mergina stebėjo, kaip pro šalį pralekia ir nutolsta paplūdimys, per kelias minutes pakrypęs vandenynas įgauna pilką atspalvį, o mėlynas dangus nusidažo purpuru. Apačioje tyvuliavo vanduo, plaukė debesys, sluoksniais užklojantys vieni kitus. Deltaspamiui nulėkus viražu, ji atkragino galvą, įsmeigė žvilgsnį į zenitą ir pamatė žvaigždę. Galų gale lėktuvas grįžo į horizontalią padėtį, tačiau saugos diržai liko užsegti. Kai orlaivis išvystė viršgarsinį greitį, korpusą šiek tiek krestelėjo, ir aplinkui netikėtai pakibo tyla, primenanti, koks triukšmas prieš akimirką tvyrojo. Tarpueiliu nužingsniavo kasdieniškai apsirengęs įgulos narys, kuris klausinėjo keleivių, ar tie ko nors pageidautų. Karlail pasiprašė į tualetą. Vyrukas išvadavo ją iš saugos diržų, palydėjo į priekį ir atgal, vėl prisegė krėsle, nutaisęs atsiprašančią šypsenėlę. Vėliau pavaišino kava ir stebėtinai gardžiu maistu. Universalių instrumentų diržo niekas neapieškojo. Ji galėjo nusipjauti pančius, paimti ekipažo narį įkaitu, užgrobti lėktuvą, bet — nors fantazijos suteikė savotišką pasitenkinimą, — žinojo, jog neturėtų kur skristi. Armandas drauge su keliais kitais iš savo komandos ir Juodojo pjautuvo nusimetė kovinius drabužius, įsitaisė užnugaryje už poros sėdynių — pakankamai toli, kad Karlail nieko negirdėtų, ir dabar šnekėjosi su skafandrą okupavusiu jos šeimynykščiu. Kartkartėmis generolui ištrūkdavo nuostabos šūksnis, atmieštas skeptiškomis gaidelėmis. Po kurio laiko jis pakilo, nuėjo į piloto kabiną, trumpam uždarė duris. Grįždamas į ją nė nežvilgtelėjo.
Neilgai trukus iš užnugario atsklido prislopinti Armando ir moters balsai. Prisiartinusi pastaroji įsitaisė ant gretimos sėdynės. Ji vilkėjo baltas kelnes bei palaidinukę su juodu pjautuvu, išsiuvinėtu virš kairiosios krūties. Buvo tamsesnio gymio nei generolas, truputį kvepėjo cinamonu ir atrodė pribloškiančiai graži.
— Džozefina Košravi, — prisistatė. Akys išdavė nežymią įtampą, tačiau balsas, kaip ir delnas, spinduliavo šilumą.
— Liusinda Karlail.
Košravi nusišypsojo parodydama baltus dantis, nykščiu dūrė į emblemą.
— Nesijaudinkit, galvos jums nenukirsiu. — Žodžius ištarė droviai, tarytum banalų sąmojį.