— Tikiuosi, man bus leista tarti savo žodį. Juk Šlaimas šališkas.
Pašnekovė staigiai atsisuko. Jos veidą akimirkai perkreipė išraiška, kokią nutaisė Armandas, pašventindamas Liusindą spyriu.
— Nesvarbu, ką jis pasakys! — nukirto Košravi. — Užtenka vien to, kad egzistuoja tokia būsena.
Karlail išsižiojo, ketindama užprotestuoti ir vėl susičiaupė. Pagaliau suvokė atsidūrusi tarp potencialių priešų, apie kurių motyvus bei pajėgumus žinojo grėsmingai mažai. Jau verčiau patylėti. Taip nusprendusi, kietai sukando dantis, trūktelėjo petim ir nusigręžė į langą. Žvelgė laukan, kol mėlynas, pilkas, baltais purslais išmargintas vandenynas užleido vietą žaliai, rudai, juodai pakrantei, o lėktuvas, pasviręs pirmagaliu žemyn, ėmė leistis.
Sairusas Lamontas kybojo tinkle elastinių lynų, dėl kurių kiekvienas judesys ir pastangos išsaugoti užimtą padėtį reikalavo daug jėgų. Kaulus sergėjo skafandre instaliuotos Jetremo spiralės, bet raumenų tonuso jos nepalaikė. Todėl į pagalbą teko pasitelkti elastinį tinklą, kuris, beje, veikė kaip daugiakryptis, nuo pagreičio apsaugantis amortizatorius. Leido lengvai atlikti vengimo manevrus. Netaisyklingų formų asteroidai skriejo chaotiškai, nenuspėjamomis trajektorijomis, ir mėginimus prie jų prisigretinti visuomet lydėjo pavojai.
Šiuo metu Lamonto laivas, „Alkanas drakonas”, artėjo prie poros kilometrų skersmens uolienos luito. Tiek pirminė spektroskopinė miniatiūrinio pavyzdžio, lazeriu nugarinto nuo paviršiaus, analizė, tiek orbitinė dinamika parodė, kad penkis jo procentus sudarė geležis. Kai atstumas sumažėjo iki dvidešimties kilometrų, išdavikišką šlakuoto asteroido blyksėjimąbuvo galima įžiūrėti plika akimi.
Neblogai, visai neblogai. Euridikės sistemoje, kurioje dominavo dujų milžinas Polifemas, teturintis vieną palydovą, skriejo dvi uolėtos Žemės tipo planetos ir sukosi retas asteroidų žiedas, stigo metalų. Klausimas, kas atsakingas dėl tokios padėties — originalioji sistemos sandara ar seniai pražuvę, kitados rūdos kasyba užsiėmę čiabuviai — iki šiol išliko diskusijų objektu. Abejonių nekėlė tai, kad asteroidus tyrinėti vertėjo, bent jau nestokojantiems kantrybės bei ambicijų. Lamonto apskaičiavimu, šito akmens masės užteks, kad sąskaita prisipildytų su kaupu, ir jis galėtų mesti darbą, jei tik panūstų, arba, kas labiau tikėtina, tęstų paiešką metalų, kuriuos įsigiję pirkėjai užsigeis didesniųjų kiekių.
Lamontas buvo aukštas vyriškis, per šešerius metus, praleistus kosmose, truputį pablyškęs, Euridikėje išgyvenęs šimtą keturiasdešimt trejus metus, bet dėl tam tikrų priežasčių, paskatinusių išsinešdinti iš planetos, nė kiek netrokštantis žmonių draugijos. Sudėtingas, įspūdingas šimtmetį puoselėto šeimos verslo krachas ir mėnesį užsitęsusios pastangos suvesti visus galus, nulėmė tokią būseną, kad emocinius, intelektinius ar lytinius santykius jis jautė galįs palaikyti tiktai su vienintele išlikusia savo nuosavybe — su laivu.
— Kokia čia velniava? — pasigirdo „Alkano drakono” balsas.
— Kas? — krūptelėjęs pančiuose paklausė Lamontas.
Priešais užsižiebė ekranas, kuriame nušvito plati, keistai įmantri linija.
— Labai galingas signalas, — paaiškino žvaigždėlaivis. — Panašus į elektromagnetinį impulsą, tik turiningas. Atsklido iš šviesiosios Euridikės pusės.
Lamontas puikiai suprato, kas atsitiko. Netikėtų pokyčių galimybę, nors itin menką, planetos gyventojai kruopščiai išanalizavo ir jai ruošėsi rengdami karines pratybas. Vis dėlto jis pajuto drebąs. Nepaprastai svarbiomis naujienomis sunkiai sekėsi patikėti.
— Susirėmimas su karo mašinomis, galbūt įsiliepsnojęs iki rimtesnio konflikto.
— Kitų variantų praktiškai nėra, — sutiko laivas. — Aš luktelėsiu pranešimo apie visuotinę kovinę parengtį. — Po pauzės DI paklausė: — Ar mums atsitraukti nuo asteroido?
— Kurių galų?
— Galbūt ten slepiasi karo mašinos? — pastebėjo „Alkanas drakonas”. — O jei signalas skirtas joms?
Kol Lamontas mąstė, kabėdamas lynų pynėje, asteroidas pamažu išaugo akiratyje. Iki jo beliko penki kilometrai.
— Jeigu taip galvosime, — ištarė garsiai, — teks laikytis atokiau nuo kiekvieno sistemoje užfiksuoto metalų klodo. Mes išrausėme gausybę uolienos luitų, bet ligi šiol neaptikome nė vieno svetimos kilmės aparato. Vargu ar turėtume tikėtis permainų vien todėl, kad Euridikėje kažką prižadino.
— Tavo prielaidas patvirtina tikimybinė mano analizė, — atsiliepė DI.
Vis dėlto pilotas sustabdė žvaigždėlaivį už penkių šimtų metrų nuo asteroido gerokai budriau ir labiau nuogąstaudamas nei įprastai. Pasirūpino, kad įkrautus lazerius aktyvuotų automatinis jungiklis. Nusiuntė spiečių plaštakos dydžio zondų ištirti akmeninį paviršių. Jie pateikė ataskaitas vienas po kito, patvirtino per nuotolinį stebėjimą gautą informaciją — jokių metalinių objektų nerado, užtiko tik gryną meteorinę geležį, nepakitusią nuo tų laikų, kai iš protoplanetinio disko susiformavo čionykštė sistema.
Šiek tiek atsipalaidavęs, Lamontas iššovė kitą pulką mechanizmų, šįkart rūdakasius bei montuotojus. Iš dalies savarankiškus įrengimus už siauro spindulinio pavadžio laikė laivo DI. Jie privalėjo suręsti milžiniškus saulės veidrodžius, nedideles jėgaines ir mašinas, išgaunančias reikalingas medžiagas iš pačios uolienos, negausių replikatorių bei surinkėjų atsargų ir jas atitinkamai apdorojančias. Atsijungęs nuo tinklo, Lamontas patraukė į dušo modulį. Nusiprausė perdirbtu šlapimu, išsidžiovino perdirbtu oru, atsispyrė nuo sienelės ir nusklendė hidroponikos koridoriumi, pakeliui prigriebdamas šviežių daržovių. Virtuvės sektoriuje pasigamino sau užkandžių. Kol kramsnojo, pasidomėjo puse šviesvalandės pasenusiomis tekstinėmis, vaizdinėmis ir garsinėmis naujienomis, kurias perduodavo kosmoso gelmės kanalai. Jungtinių vadų komiteto paskelbtai visuotinei karinei parengčiai pritarė, tuo pat metu tingiai svarstė, ar jį su laivu mobilizuos, jeigu prasidės tikras mūšis. Armando kompanijos nufilmuotus kadrus — iš senovinio relikto išlendančias mašinas — stebėjo apimtas jaudulio ir baimės. Peržiūrėjo reportažą keletą sykių, norėdamas galvoje įkalinti aparatų pavidalus, idant tie nepaspruktų į pasąmonę ir nesukeltų košmarų.
Suspragsėjęs rankų bei kojų pirštais jis nupleveno atgal į valdymo centrą, prisisegė lynus, išdidino vaizdus, rodančius per pastarąją valandą asteroide atliktos veiklos rezultatus. Reginys privertė Lamontątaip energingai atšokti, jog net užgaudė tinklas. O taip, rūdakasiai ir montuotojai gamino mechanizmus: karo mašinas, identiškas toms, kurias demonstravo įrašai.
— Nutraukt darbus! Nutraukt, nutraukt! — užstaugė jis, bergždžiai spusčiodamas jungiklius.
— Deja, tai neįmanoma, — atsakė „Alkanas drakonas”.
Pro siaurą langelį įžiūrėti kelionės tikslo nepavyko — apačioje driekėsi įvairiais žalumos atspalviais nusidažęs kraštovaizdis, vingiavo pora kelių, staiga priešakyje nutįso ilgas gudronuotas takas, sušmėžavo plokščiastogiai pastatai ir ryškiaspalvės transporto priemonės. Kai lėktuvas nusileido, Karlail įtikėjo, kad išplitęs akiratis padės nustatyti, kur ji pateko, tačiau orlaivis sustojo, kažkas dunkstelėjo į duris, o joms atsidarius, paaiškėjo, jog prie korpuso prisijungė rumbuoto, pusskaidrio plastiko tunelis. Ilguoju vamzdžiu nušlepenę į terminalą, kokią minutę visi keleiviai bruzdėjo belangėje patalpoje. Karlail ištaikė momentą prisigretinti prie išdaviko skafandro. Šis dar lėktuve užsidėjo šarvinius antpečius bei šalmą, todėl dabar nebeatrodė taip keistai, jei tik neatkreipdavote dėmesio, kad galvos apdangalas tuščias. Mergina nusprendė pasinaudoti proga ir su juo šnektelėti.