— Vadinasi, dabar teigiate, kad jos iš tiesų egzistavo? — nusišaipė Kolderis.
— Rodos. Prieštaravimus, kurių netrūksta jūsų biografijose ar gerbėjų atsiminimuose, nulėmė klaidos, įsivėlusios į kitą lygties dalį, jei galima taip pasakyti. — Šlaimas trūktelėjo pečiais. — Jūs, jūsų leidybinės kompanijos ar dar kažkas — jau nebesvarbu kas — paskleidė dezinformaciją apie Vinterio su Kolderiu ir jų mylimųjų gyvenimus. Esu tikras, jog dėl rimtų, kaip anuomet atrodė, priežasčių. Taigi, ponai, Airina ir Arlena iš tikrųjų jųdviejų laukė Fort Viljame.
— Ant kurio numetė atominę bombą, — pridūrė Vinteris. Sprendžiant iš tono, Šlaimu nepatikėjo nė per nago juodymą.
— Vėliau, kai kilo karas, — pataisė profesorius. — Galbūt po kelių dešimtmečių, kai įsiliepsnojo konfliktas, per kurį atrado jūsų kūnus. Abi moterys buvo čia, kai jas pagrobė singuliarumas. Bet mes turime įrašus.
Laisvąją ranką jis įkišo į striukės kišenę, iš kurios išgriebė duomenų kortelę.
— Galite jas persikelti į savo informacinę saugyklą, išsivežti ir atgaivinti. Jei netikite, patikrinkite, ar sakau tiesą. Šiaip ar taip, mums nėra reikalo meluoti. Mano žodžius patvirtins riteriai.
— Ko užsigeidei mainais? — paklausė Liusinda.
— Kad jūs išgaruotumėte. Pasišalintumėte ir nebegrįžtumėte. Perduokite sugrįžėliams, jog misija žlugo. Nepavyko prikelti nė gyvos dvasios. Airiną ir Arleną atgaivinsite bet kur, toliau nuo Euridikės, jei tik norėsite. Netgi Žemėje, jeigu nuspręsite joje likti. Savo svajones apie sugrįžimąjūs įgyvendinsite.
— Mūsų tikslas kitoks, — atkirto Vinteris. — Siekiame grąžinti juos visus.
— Susimildami, ponai, jūs gi žinote, kad sumanymas — beprotiškas ir nepraktiškas, — pastebėjo Šlaimas. Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma prikelti visas šioje priebėgoje įrašytas sąmones, ką jau kalbėti apie likusias, išmėtytas po Žemę ir kitur. Sugrįžėliams jūs nieko neskolingi. Atvirai šnekant, jie tesugebėjo atidėti bei sutrikdyti projektą, dėl kurio patys kartu su jumis ir daugeliu kitų atsidūrė Euridikėje. — Jis ištiesė kortelę. — Bet kuriuo atveju rimtesnių vaisių jūsų pastangos neduos. Nei riteriai, nei Euridikės valdžia nebeleis puldinėti priebėgų. Karlailų plėšikai priėjo liepto galą. Imkite, ką dovanoju, ir pamirškite, ką planavote.
Liusinda atsigręžė į Vinterį su Kolderiu.
— Jums spręsti, bičiuliai.
Abu vyrai susižvalgė. Kolderis liežuviu sudrėkino lūpas.
— Jūs esat pats tikriausias sugrįžėlis, — tarė.
— Arba tai, arba nieko, — nukirto Šlaimas.
Vinteris nudūrė žvilgsnį į grindis, tarsi nenorėdamas žiūrėti aplinkiniams į akis.
— Gerai, — po pauzės atsiliepė. — Mes paimsime.
Mokslininkas išsišiepęs linktelėjo Liusindai.
— Duomenų saugyklą, — paprašė ir ją palietė savo kortele. — Gerai. Vinteris su Kolderiu, Airina ir Arlena pasirengę linksmintis.
— Kortelę atidavė merginai. — Turėk.
— Dabar jūs išvyksite, — prabilo vienas iš riterių.
Visi trys atsitraukė atbuli ir nėrė į žvalgybinį transporterį. Šlaimas nusekė iš paskos, iš rankos nepaleisdamas „Vebsterio”. Jam sustojus greta liuko, muzikantai atsisėdo savo vietose.
Liusinda nudrožė į pirmagalį ir duomenų plokštelę įgrūdo į kompiuterį, kurį zondo adata tebejungė su virtualia realybe.
— Ką! — užriko Šlaimas. — Liaukis…
Mergina atsisuko.
— Mes sugrąžinsime juos visus, — paskelbė.
Buvęs šeimynykštis žengė į kabiną, prisiartino prie Liusindos.
— Nė velnio, — atrėžė. — Taip ir maniau, kad iškrėsi kokią kvailystę. — Jis pamojo į sieną, iš kurios kyšojo zondas. — Aš jau persikėlęs ten. Laukiu jūsų.
20. MIRTIES NĖRA
Nuo Krianlaricho jie nutolo per dvidešimt kilometrų į šiaurę, kai Kolderis sušuko:
— Kas per šūdas?..
Vinteris laiku įsikibo į vairą. Automobilis šastelėjo atokiau nuo stataus kranto, smingančio žemyn iki ežero, kuris tyvuliavo kairėje pusėje, vos nesusidūrė su priešais atvažiuojančiu sunkvežimiu ir vėl nurūko A82 greitkeliu, kildamas šlaitu, tarp dviejų aukštesnių kalvų.
— Išsijungė sumautas navigatorius, — iškošė jis. — Ir autopilotas.
— Po šimts, aš pats vairuoju mašiną, sėdžiu už vairo girtas.
Kolderis pakėlė butelį, primerkęs akį patikrino, kiek jame liko viskio.
— Dviese išlenkėme vos trečdalį, — įžvalgiai pastebėjo. — Tu nė iš tolo nenusitašęs.
— Apsvaigti padėjo suktinė. Velnias, mums reikėtų sustoti šalikelėje, galbūt iškviesti avarinę tarnybą.
— Neveikia ir telefonas.
Vinterį kažkodėl apėmė labai negera nuojauta.
— Išbandyk radiją, — pasiūlė jis.
Kolderis nuspaudė grotuvo jungiklį. Dainos iš naujausio albumo, dėl kurio su leidybine kompanija jie sudarė pelningą sutartį — šį vakarą ją atšventė klube, — užleido vietą statinių trikdžių ūžesiui.
— Šūdas, surask stotį.
— Bandau, seni, bandau. — Jis spustelėjo paieškos mygtuką.
Jie beveik pasiekė Ranocho viržynės keterą. Vinteris spaudė akceleratoriaus pedalą, bet neviršijo šešiasdešimties kilometrų per valandą greičio. Stengėsi susitelkti, pasipriešinti alkoholio ir suktinės poveikiams. Radijas čirpė kaip vinimis braukoma klasės lenta. Kuo labiau skaidrėjo protas, tuo daugiau nuogąstavimų muzikantą užvaldė. Ne tiek dėl pavojingo, neteisėto pasivažinėjimo, kiek dėl nerimo, kirbančio sąmonės gelmėse. Jo vairuojamas „Volvo” atsargiai įveikė kitą vingį ir vos nenulėkė nuo kelio, kai Vinteris išvydo gremėzdišką dvinarį vilkiką, apvirtusį už poros metrų nuo asfalto, greta kito į avariją patekusio automobilio.
— Jėzau, mes privalome sustoti ir padėti… — jis sumažino tempą, pasidairė saugios vietos, kur galėtų stabtelėti. Priešakyje, už pusės kilometro, pamatė dar vieną sudužusią mašiną. — Pasirodo, ne vien mums…
— Minutėlę. — Kolderis maksimaliai pagarsino imtuvą. — Kažką aptikau.
Radijo stoties garsus nuolat užgoždavo trukdžių šnypštimas, jų ausis kartkartėmis pasiekdavo vidurio vakarų tartimi oudenantis, nuo įtampos kone lūžtantis balsas:
— …gaunam pranešimus… tiesiog neįtikėtina… Niujorkas ir Vašingtonas… Šejenų apygarda… giliame mėšle… o Dieve, žmonės, melskitės… tai ne pokštas ir ne… visiškai nusiaubtas… aukų… Los Andželas… milijonai… melskitės…
Pranešėją nustelbė trikdžiai. Vinteris įsuko „Volvo” į pakelės aikštelę bei sustabdė. Persisvėręs išjungė grotuvą. Nuo siaubo, kuris jį apėmė įsisąmoninus, ką išgirdo ir kas gresia ateityje, papilkėjo pasaulis. Staiga protą temdanti migla prasisklaidė, o suvokimas, matyt, nušvito Vinterio akyse.
— Ne, to negali būti, — pakratė galvą Kolderis. — Klausyk, seni, liaukis į mane taip spoksojęs.
— Priežastis kita.
— Ką? Kokia priežastis?
— Aš taip žiūriu ne todėl, kad prasidėjo karas. Noriu suprasti, ar žinai, kur esame.
Kolderis apsižvalgė.
— Mes Ranoche, — nekantriai atšovė. — Kur žuvome… — sulig paskutiniu žodžiu užsikirto ir išsižiojo. — Ooo…
— Dabar pats į mane taip spoksai.
— Aš imu viską atsiminti.
— Taip, taip, — išlemeno Vinteris. — Kokie paskutiniai tavo prisiminimai?