— Jumis dėtas, dėl to nesijaudinčiau.
Visi žvilgsniais palydėjo Kolderį, kuris nužingsniavo prie baro ir išpilstė gėrimus.
— „Lagavulinas”, — paskelbė grįžęs su languotu padėklu. — Trigubos porcijos. Vienas su ledukais… — jis apsimetė sudrebąs, — likę du su vandeniu. O čia tai, ką užsakėte jūs, ponios.
— Arlena užsiminė, kad nebeprimenat juokingos išvaizdos mažylio, — prabilo Vinteris, su pasitenkinimu siurbčiodamas viskį, įdėmiu žvilgsniu varstydamas atvykėlį. — Laukiu nesulaukiu įrodymų.
— O, aš galiu jums pateikti įrodymus. — Šlaimas sąmokslininkiš— kai pažvairavo į abi moteris. — Mes galime. Bet pirmiausia leiskit pasiaiškinti. Jei tik man nesutrukdys menko dažnių diapazono apribojimai. — Pasisukęs į Kolderį, sumataravo dviem pirštais, paėmė atkištą cigaretę. — Čia atsibeldžiau puoselėdamas panašius tikslus, kaip ir judu, — tęsė užsirūkęs. — Tiksliau sakant, visiškai priešingus. Jums magėjo pasistengti, kad žmonės iš čia ištrūktų. O aš siekiau jums sukliudyti.
— Kodėl? — pasiteiravo Kolderis.
— Geras klausimas, — galvos linktelėjimu pripažino Šlaimas. — Iš dalies todėl, kad užsigeidžiau įsiutinti Liusindą Karlail. Taip, elgiausi niekingai, bet… po velnių, jūs patys pabandykit aštuonerius metus praleisti jos skafandre. — Jis nusikvatojo. — Iškrypėliai. Manau, suvokiat, apie ką kalbu. Buvo ir kita priežastis: iš riterių sužinojau, jog nemokšos, įsibrovę į postžmonių virtualybę — ne šiaip draskydami techninę įrangą, kaip Karlailų klanas, bet kišdami purvinus nagus prie programų, — gali pakurstyti vietinius singuliarumus, dėl kurių kvaišta mūsų bičiuliai, Pagrobimo nuokrušos. Aš pakankamai ilgai prakiurksojau pragaro skylėje, kad suprasčiau, kaip įjuos reaguotų eilinio žmogaus sąmonė. — Šlaimas nurijo didelį viskio gurkšnį. — Įsivaizduokite nuobodulį, kurį tenka kęsti tūkstantmetį, apsieinant be cigarečių arba kitokių jums patinkančių dalykų. Aišku, Liusindai nė už ką neprasitarčiau, tačiau, tapus jos tarnu, mano padėtis tam tikra prasme pagerėjo.
— Kas jus įkišo į pragaro skylę? — pasidomėjo Vinteris.
— Turbūt pats, jei tik mano originalas panašus į dabartinę esybę. Aš sau nelabai patinku. Bent jau ne toks, koks buvau. — Jis sumaigė nuorūką. — Stengiuos pasitaisyti, ir man sekasi. — Pasirąžęs nusijuokė. — Man sunku paaiškinti. Turėsime tai parodyti.
Airina suėmė Šlaimą už rankos.
— Visų pirma privalome juos įspėti. Elkimės sąžiningai.
— O taip. Kai atskleisime tiesą, žmonių sugrąžinimas arba mėginimai užkirsti jam kelią jums, manau, neberūpės.
— Iš pradžių norėčiau kai ko paklausti, — tarė Kolderis. — Aš, hmm, niekada neprijaučiau sugrįžimo šalininkams, bet… kaip išvis pavyko kažką išgelbėti?
Šlaimas patraukė pečiais.
— Vienus išsaugojo nanotechnikos spiečius, aplenkęs atsakomuosius branduolinius smūgius. Neretai ištisomis sekundėmis. Kiti jau buvo įsikėlę į tinklą per jungtis, įdiegtas telefonuose, kompiuteriuose, žodžiu, įvairiose įrangose. Kai jas išdegina DI, nuveikti galima daug ką. O likusiems, tiesą sakant, neleido pranykti dedukcija ir rekonstrukcijos procedūra. Kitaip tariant, masinis neurodešifravimas.
Airina jau ruošėsi kažką pridurti, bet Šlaimas ją sustabdė, nežymiai suraukdamas antakius.
— Bet visa tai neturi jokios reikšmės, — tęsė jis. — Šios priebėgos pajėgumai labai riboti. Tarp žvaigždžių arba, anot jūsų, tikrame pasaulyje, egzistuoja procesoriai, gebantys atkurti ne tik kiekvieną asmenį, kuris gyveno, bet ir kiekvieną, kuris galėjo gyventi. — Šlaimo veidas apniuko. — Kartu su jo daliai išpuolančiais džiaugsmais ir kančiomis. Esu tikras, jog didieji protai — neparastai nuostabūs, bet maloniais ar mielais jų nepavadinčiau.
— Kaip ir menininkų, — pridūrė Airina.
— Prakeikimas, — sugriežė dantimis Kolderis. — O aš galvojau, kad slegiančiai veikia mahajanos budizmas.
Šlaimas lėtai palinksėjo.
— Nėra jokios karmos, lemties ar atlygio už nuopelnus. — Jis atsistojo. — Bet yra rojus.
Kolderis išpūtė akis.
— Pasak jūsų, visa griaunančios mašinos ir jas į darbą paleidę šunsnukiai padarė kažką gero?
— Geri ar blogi esti įvairūs dalykai, bet ne norai ar ketinimai. Kaltinti derėtų tiktai protą ir kvailumą. Pastarasis būdingas žmonėms, o intelekto aukštumas pasiekė visi, kad ir kaip užgimė. Tuojau parodysiu.
— Minutėlę… — išsižiojo Arlena.
— Taip, žinau. — Šlaimas atsigręžė į muzikantus. — Be įtikinamo perėjimo keisti virtualios aplinkos nevalia, antraip kelionė teprimins iliuziją arba jūs nenustygsite vietoje, užsigeidę prisikapstyti iki pamatinio realybės sluoksnio. Pasekmės, sakyčiau, jūsų nepradžiugintų. Bet šiuo atveju įtikinamo perėjimo scenarijus kažkaip nepritinka prie įvykių logikos. — Jis piktdžiugiškai išsišiepė. — Įsivaizduokite, kad mirštate ir patenkate į dangų.
— Po velnių, — sumurmėjo Airina. — Man nė kiek nesinori vėl išgyventi tų potyrių.
Šlaimas jau žiūrėjo pro langą.
— Pradedam, — tarė jis.
Vinteris pašoko. Kažkuriuo momentu suvokė, kad jo kūną į dalis pjausto atskriejusios stiklo šukės.
Airiną jis visada laikė savotišku angelu. Nūnai ji išties tokiu tapo. Visuomet galvojo daug ką išmanąs. Dabar galėjo pasigirti tikru žinių lobynu. Apgailėtina, ribota asmenybė, besivadinanti Džeimsu Vinteriu, išgaravo, nuslydo kaip prakaituoti drabužiai. Jis žvalgėsi vienuolikos matmenų erdvėje, pamažu įsisąmonino bendrą vaizdą. Čia visi sklandė laisvi bei kupini ryžto, kurį sužadino valia, kaip ir priderėjo. Pats Vinteris tebegrimzdo į suvokimo gilumą, ištikimas savo apsisprendimui, svyruodamas, bet nusiteikęs ryžtingai. Mintis, jog kadaise tokių priešingumų sugretinimas būtų atrodęs paradoksalus, sukėlė juoką.
— Tu norėjai perspėti mane dėl šito? — paklausė Airinos.
Jos šypsena saulėtekiais nutvieskė tūkstantį pasaulių.
— Tu norėjai mane išgelbėti nuo šito? — moteris pamojo ranka į pagrobtuosius, padangėse knibždančią jų masę, sąmonės galia užlietą galaktiką. — Išgelbėti juos?
Vinteris pratrūko uraganiškai griausmingu juoku.
— Kas gi ten?.. — mintyse jis išvydo barą iš Fort Viljamo viešbučio, tarsi mikroskopo skaidrę, kurią regėjo per teleskopą, prispaustą prie akių ne tuo galu. Pamatė į trimatę erdvę nutrenktus jų pavidalus, per audringą konstrukcijų sprogimą į gabaliukus drykstančius kūnus, klykiančius ir mirštančius žmones.
— Taip iš tikrųjų nutiko, — pasakė Airina. — Mudvi su Arlena bei likusieji, čia persikėlę,, mes visi mirėme. Praradome gyvybes. Amžiams. Niekas atgal neparsigaus. Entropijos procesas negrįžtamas, nebent tiktai didžiuosiuose visatos cikluose. Mes su Arlena žuvome lygiai taip pat, kaip ir judu su Alenu padėjote galvas valanda anksčiau. Bet, žiūrint kitu kampu, taip neįvyko.
Ji parodė, kas išties atsitiko.
Vinterį nukratė ledynmečių šaltis.
— Tu niekada negyvenai?
— Gyvenu dabar, — atsakė Airina, ir ledo klodai ištirpo.
Nebeliko ką sakyti.
— O taip. Neapčiuopiamybės tapatybė.
— Kažkas panašaus.
— Kodėl mes kalbam, kai?..
— Šnekėsimės, kol jausi poreikį klausinėti.