— Labas. — Ji pasisveikino šiurkštokai, bet nenustebusi; Šlaimas užsiminė ketinąs „pasišlaistyti po Žemę”, kaip dabar buvo populiaru sakyti, šiek tiek anksčiau, negu ji su Vinteriu susiruošė „pasišlaistyti” po menkesnę Europos teritoriją. Nuo tų laikų prabėgo jau dveji metai, todėl nieko keisto, jog kažkuriuo momentu jukeliai susikirto.
— Kokie vėjai jus čia atginė? — pasiteiravo Vinteris.
— Seku jūsų pavyzdžiu, — išsišiepė Šlaimas. — Kaip minėjau, naudojuos paskutine proga apsižvalgyti.
Sustojęs greta porelės, jis įsistebeilijo į stikliniame stende eksponuojamą rudą, keraminį, maždaug dešimties centimetrų skersmens diską su įspaustais spiraliniais raštais ir miniatiūrinėmis piktogramomis: veido profilio, kuris priminė irokėzų genties indėną, iš brūkšnelių nubraižytų figūrėlių, dygliuoto, dėžutės formos pavidalo, Liusindai panašaus į kelioninį Mėnulio modulį… Festo diskas taip ir nenusimetė paslaptingumo skraistės, atrodė lyg žaisminga, sąmoningai palikta užuomina į kontaktus su ateiviais arba dievo, stilingai suklastojusio praeitį, pokštas.
— Kompaktinis Bronzos amžiaus diskas, — pakomentavo Šlaimas. Vinteris nusijuokė.
— Knose jau lankeisi? — paklausė Liusinda.
— Šįryt. O jūs?
— Aha. Kol neva buvo vėsu. — Ji akimirkai prisiminė, kaip, plieskiant negailestingai karštai saulei, ilgoje eilėje laukė, kol galės pasilenkti ir žvilgtelėti į mažus arba didelius kambarius, užpildytus plytelių bei freskų fragmentais, kuriuose buvo matyti delfinai, šokėjai, per bulius akrobatiškai liuoksintys berniukai ir mergaitės; atminė betonines, raudonai nudažytas senovinių medinių kolonų rekonstrukcijas, pribloškiančiai milžiniškus mastelius bei didybę, ne ištirpusią, o įsigėrusią į pačius tenykščių struktūrų kontūrus, mintyse išvydo ilgus, nuolaidžius, akmeninius takus ir žmogaus suverstas kalvas.
— Minioje turbūt tavęs nepastebėjome.
— Suprantama, — atsakė Šlaimas.
Jie nužingsniavo tolyn, palei stendus su monetomis, svarsčiais, nedidukais, variniais, dviašmeniais kirviais, miniatiūrinėmis, auksinėmis, įmantriai išgraviruotomis bitėmis, nuogakrūtėmis, gyvatėmis apsikarsčiusiomis šokėjomis puošniais, klostėtais sijonais. Retsykiais akiratyje pasitaikydavo artefaktų, regėtų enciklopedijos ekranuose, ir Liusinda tiesiog negalėdavo patikėti, kad žvelgia į originalus. Kažkas čia ne taip, jeigu paaiškinamose kortelėse chronologija pažymėta teisingai: dailūs objektai iš juodo akmens, bronzos, aukso ar dramblio kaulo buvo sukurti anksčiau nei primityvesni, terakotiniai dirbiniai. Didžiulės, erdvios muziejaus salės, pro kurių aukštus langus veržėsi šviesa, kvepėjo popieriumi ir seniai nusėdusiomis dulkėmis. Nedaug kas čia atkeliaudavo; smalsuolių antplūdis atslūgo. Po kelių dienų prižiūrėtojai ims pakuoti eksponatus, galų gale išsiųs juos iš Žemės. Ligi šiol augančios priebėgos į save neįtraukė jokių žmonių, sugėrė tik pavienius augalus ir gyvūnus; jos plito lėtai bei padrikai, tačiau kadaise išdegintos planetos gyventojai rizikuoti nesiruošė. Jie nešdinosi, kol dar galėjo, kaip patys manė. Vietinė Kretos priebėga, įsikūrusi Herakliono telefonų centre, ėmė transformuotis prieš porą mėnesių, ir nūnai jos spindulys pailgėjo šimtu metrų. Gurkšnodami alų, prigriebtą gėrimų kioskelyje, viename iš kelių, kurie liko Valstybės aikštėje, po gausybe pakrypusių vėliavų stiebų, Vinteris su Liusinda įžiūrėjo viršutines ataugas, raibuliuojančias ir žiburiuojančias tarsi blizgučiai.
Šlaimas stebino ją nepaliaujamai dalindamas kompetentingus komentarus apie artefaktus.
— Nė nenutuokiau, jog tiek daug žinai, — tarė mergina.
— Tu manęs gerai nepažinojai, — švelniai atsiliepė mokslininkas.
— Laikei mane apkiautėliu kompiuterininku, kuris gavo, ko nusipelnė, tiesa?
Ji pajuto, kaip skruostus nugairino raudonis.
— Taip, — patvirtino. Kreivai dirstelėjusi į Šlaimą, pridūrė. — Nuo tada, kai išsivadavai, vergais nebesinaudoju.
— Šaunuolė, — nenoromis, bet su savotišku pasitenkinimu pagyrė jis. — Šiaip ar taip, mums archeologija labai rūpėjo. Kalbu apie anų laikų Izraelį. — Mokslininko balse pasigirdo liūdnos gaidos; tamsios akys, įbestos į Liusindą, sumirksėjo. — Prieš atskrisdamas čia svečiavausi Krokuvoje, senajame žydų kvartale. Ar žinojote, jog ketvirtą dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmetį ten gyveno šimtas tūkstančių žmonių? Prieš kelis mėnesius, beje, jų buvo ne ką mažiau. Bet dabar gatvės apleistos, sinagogos vėl virto tuščiais kiautais. O rabinai kiša Toros ritinius į dėžes, kurias pakraus į laivus. — Ties šonais nuleistų rankų pirštus jis sugniaužė į kumščius. — Dar vienas sumautas Išėjimas.
— Spėju, kad niekam neatskleidėt, kur viešėjote, — prabilo Vinteris.
Šlaimas skardžiai nusijuokė ir plojo jam per petį.
— Kalbat iš patirties!
— Be abejo.
Trijulė atsidūrė salėje, pilnoje keraminių šukių su rusvais piešinėliais, kaukes primenančių šalmų, juodų, rievelėmis išvagotų kardų.
— Mikėniški dirbiniai, — informavo Šlaimas. — Verta pasidairyti, bet nelabai įdomu.
Jie vis tiek nužygiavo pro stendus, nenorėdami pasišalinti iš muziejaus, pražiūrėti objektus, kurių galbūt niekada nebepamatys, bent jau šioje vietoje.
— Ką veikia Kolderis? — pasiteiravo mokslininkas.
— Grįžo į Naująją Pradžią. Jis niekuomet stipriai neprijautė sugrįžėliams.
— O Amelija?
Mergina kojos pirštais brūkštelėjo per grindų dulkes, sandalo sagtimi užkabino savo sarongo apsiuvą, pasilenkusi tuodu išpainiojo ir atsitiesė. Veidą vėl nudegino raudonis. Gėdos jausmas ją užliedavo kartais, bet netikėtai, pagalvojus apie katastrofą, kurią Liusinda užtraukė šeimai ir, — nors dėl to galima pasiginčyti, — visam pasauliui.
— Hmm, — numykė ji. — Na, žinai, šeima ir klanas prarado iš raizginio gaunamas pajamas, todėl bando užsiimti kitomis pelningomis veiklos rūšimis. Amelija nusprendė pasinerti į pramogų verslą…
Šlaimas prajuko.
— O taip, seka Šeimos pėdsakais.
— …todėl pasiėmė duomenų plokštelę. Su Vinteriu, Kolderiu, Airina ir Arlena. Įkūnijo juos… tiesą sakant, apsirūpino būriu klonų, kurie vienu metu koncertuoja įvairiuose užkampiuose, nuo Asteroidų žiedo iki Šaulio vijos…
— Mudu su Kolderiu organizavome jos paiešką, — tarsi gindamasis įsiterpė Vinteris. — Bet kopijos, laimei, nebendradarbiauja.
Šlaimas pirmą kartą prarado amą. Po minutės gūžtelėjo ir tarė:
— Informacija siekia ištrūkti į laisvę.
— Aha, — su kartėliu pridėjo Liusinda. — Taip ir pakliuvome į šitą suknistąjovalą.
— Ne toks jau jis bjaurus, — atšovė mokslininkas. — Patikėk manimi. — Jis apsidairė. Kitapus durų pamatė suvenyrų krautuvėlę ir išėjimą. — Ką gi, ekskursija baigėsi.
Liusinda nenorėjo pasitraukti iš muziejaus dar kartą nepasivaikščiojusi, bent jau sparčiu žingsniu, palei senesnius, ryškesnių spalvų artefaktus, todėl užsispyrė nužygiuoti atgal iki įėjimo. Pakeliui tarstelėjo:
— Žinot, kas keista? Palyginti su Mikėnų gyventojais, Mino civilizacija daug ginklų nepaliko.
— Nejautė didelio poreikio ginkluotis, — paaiškino Šlaimas. — Nes anuomet čia egzistavo talasokratija.
— Kas?
— Jūros pirklių imperija. Turtus jiems sukrovė prekyba.