— Visa tai? — Liusinda pamojo ranka. — Uždirbo… laivais gabendami krovinius iš vienos vietos į kitą?
— Ir augindami vynuoges su alyvuogėmis.
— Pastatė rūmus ir teatrus, įsigijo brangakmenių, kitokių puošnių dalykų? Vien iš prekybos?
— Taip. — Šlaimą šiek tiek suerzino merginos nepatiklumas arba, kaip jam galėjo pasirodyti, paikumas.
Liusinda apkabino abiejų vyrų pečius ir atsispyrė nuo žemės it vaikas. Nuo jos svorio palydovai susverdėjo, apsimainė nuostabos kupinais žvilgsniais. Pati Liusinda, kurios sąmonė atsikratė sunkios naštos, jautėsi kaip nesvarumo būsenoje. Galų gale ji pasigailėjo porelės, nuleido kojas ant grindų, liuoktelėjo į priekį ir apsisukusi nusijuokė.
— Tai nuostabiausia mintis, kokią teko girdėti, — paskelbė. — Ir šauniausia, kokia buvo šovusi man į galvą.
Lamontas stovėjo iki raudonumu įkaitusiame viržyne, jo šnerves kuteno rūdžių kvapas, greta stypsojo Moraga Higins, o priešais, už poros metrų, lėtai kaip ledynas slinko priebėgos pakraštys. Didysis neorganinės kilmės sodas jau okupavo artimiausias viršukalnes. Danguje, stačiai virš galvų ir toli vakaruose, ribėjo pašvaistės, ištįsusios tarytum kilometro aukščio kolonos, kuriose lyg juodi audros debesys slinko nematerialios masės.
— Ištižėlės, — tarė Moraga pakėlusi galvą.
— Kas?
— Silpnai sąveikaujančios sunkiosios dalelės.
— Galbūt, — sutiko Lamontas.
Ji pritūpė, ištiesė pirštą link sąsajos, per kurią įtrauktos rūdys, tarsi nematomų skruzdėlių nešami maisto trupinėliai, nuslysdavo gilyn į miniatiūrinius, ryškiaspalvius, plieninius elementus, dūzgiančius ir tiksinčius kaip kišeninio laikrodžio mechanizmas, supančius išsikėtojusią, gerokai už pradinių Tūlio Kamo ribų išplitusią mašiną.
— Nereikia! — staiga sunerimęs šūktelėjo jis.
Moteris atsigręžė, aukštyn pakreipė metalinių lūpų kampučius.
— Vis dar manai, jog turiu, ko bijoti?
— Nesu tuo tikras, bet taip… manau.
Moraga įkišo pirštus jam į barzdą.
— Ateis laikas… — pratarė, — kai smalsumas mane įveiks. Ir kopijos perkėlimu į virtualią erdvę aš nepasitenkinsiu. Privalėsiu sužinoti, kas čia slypi.
Lamontas niūriai palinksėjo.
— Žinau. Bet ne dabar.
— Taip, — atsakė Moraga. — Kada nors vėliau.
Jie apsisuko, nužingsniavo per viržynę ir sukorę du kilometrus grįžo į tuščias Invemeso gatves.
Gyvenamasis modulis kybojo erdvėje — milžiniškas, besisukantis, dirbama žeme bei ežerais užpildytas ratas, kurį dengė deimantinis stiklas ir saulės veidrodžiai. Gynybos priemonių jis turėjo apsčiai, pažeidžiamų vietų buvo labai nedaug. Vieną iš pastarųjų galima priskirti tam, kad kosminė stotis niekaip nepajėgė apsisaugoti nuo mažučio žvaigždėlaivio (panašių staigmenų nė nesitikėjo), virššviesiniu greičiu šoktelėjusio po stogu, keletą kilometrų lėkusio tarp modulio pagrindo ir skliautinio viršaus, pakibusio stačiai virš centro komiteto valdybos. Atsivėrė liukai, ir laukan pasipylė kariai su skafandrais, žemyn nusileidę reaktyvinėmis kuprinės formos skraidyklėmis, rankose laikantys kosminių gijų ginklus arba plazminius šautuvus.
Vienas iš kareivių spyriu atlapojo valdybos duris ir nudrožė tiesiai pas pirmininką. Tas įsižiūrėjo į ginkluotą, po antveidžiu pasislėpusią figūrą. Į kabinetą įžengė antras kariškis, o likusieji nubildėjo pastato koridoriais ir laiptais.
— Jūs esate išrinktasis Kosmoso Užkariautojų kolektyvo vadas? — paklausė pirmas karys.
— Taip, — atsakė pirmininkas, lėtai pakeldamas rankas virš galvos.
— Gerai. — Šarvuotas individas atšovė antveidį, ir priblokštas, užpultas žmogus išvydo besišypsantį moters veidą. — Aš esu Pirmoji Naikintojų Brigada San Ok. — Ji parodė į kitą kareivį. — Čia mano bendražygis Pirmoji Naikintojų Brigada Ry. Anksčiau abu priklausėme Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai, Gamtos Transformavimo kolektyvui. Mes ketiname atsiimti skolą.
Bendžaminas Ben-Amis nuleido kavos puoduką ir atsiduso.
— Kažkas negerai? — paklausė Andrėja Al-Kajed iš kitos pusryčių stalo, stovinčio verandoje, pusės.
— Ne, nieko panašaus. — Jis rankos mostu aprėpė žalias fermas, susispietusias slėnyje, ir dangų, kuriuo šįryt praskrido jau trečias laivas su evakuotais Žemės gyventojais. — Problemų turi anie žmonės. Jiems teko stebėti, kaip gimtoji planeta virsta intelekto mechanizmu. Man asmeniškai tetrūksta gardžios Naujosios Pradžios kavos.
Andrėja linktelėjo.
— Man taip pat. Keista, kokių dalykų pasigendi.
Nuo tada, kai valdžia Ben-Amį penkmečiui ištrėmė iš miesto, nubaudusi už tai, kad jis prisidėjo, kaip dabar buvo kalbama, prie „nesenų įvykių”, praėjo dveji metai. Al-Kajed, demonstruodama netikėtą ištikimybę, pasitraukė iš sostinės kartu su juo. Pagalvojus apie asistentės atsidavimą, prodiuserį kone apimdavo kaltės jausmas.
— Tu galį išvažiuoti, kada tik užsimanysi, — pasakė jis. — Tikrai.
Po stalu kilstelėjusi kojos pirštus, Andrėja pabandė pakutenti Ben-Amio šlaunį.
— Aš nenoriu.
Jis irgi nusišypsojo.
— Benai, tau trūksta ne tiek kavos, — pratęsė moteris, — kiek kavinės, bendravimo, paties miesto. Verčiau užgniaužk ilgesį. Tenykštė aplinka tik blaškytų tavo dėmesį nuo dabartinės veiklos, kuria geriausia užsiimti čia.
— Žinau, žinau. — Ben-Amis dūrė nykščiu į duomenų plokštelės ekraną, pažiūrėjo į naujojo savo libreto, „Jėzaus Korešo: nukankinto mesijo”, juodraštį. Rodos, šitam kūriniui lemta tapti puikiausiu iš visų jo darbų — geresniu net už pernykštį „Osamą: karį— princą”, — tiksliausiai atspindinčiu aprašomą istorijos laikotarpį, nes informacijos Ben-Amis ieškojo kaip įmanydamas kruopščiau, naršė archyvus, domėdamasis žiniomis apie kiekvieną veikėją, pradedant kukliu, švelnaus būdo, tačiau valingu dramos herojumi, baigiant pasipūtusiais, psichopatiškos prigimties piktadariais, imperatoriumi Bilu ir imperatoriene Hilare, kuriuos skrupulingai atkūrė iš Nūdienos adventistų dokumentų. Ir vis dėlto…
Rūstus jo žvilgsnis nuslydo slėniu iki artimiausios iš kelių vietinių, baltai nudažytų bažnytėlių.
— Jei man reikės klausytis dar vienos prakeiktos giesmės, — suniurzgė Ben-Amis, — prižadu padegti kurią nors šventyklą.
Jie išėjo iš atgaivinimų laboratorijos drauge, plepėdami ir juokdamiesi. Vos tiktai išniro į atvirą erdvę, Kolderis prisidegė cigaretę. Arlena bakstelėjo jam alkūne.
— Vieną dieną jos tave pražudys, — pasakė.
Vinteris apsidairė. Tamsiai mėlyną dangų raižė šešiakampių kontūrai, kurių gijos priklausė gigantiškam kupolui. Iš laboratorijos, įsikūrusios nedideliame pastate, medinis nuožulnus takas vedė į erdvią aikštę, apsuptą žaliais parkais ir keliukais, jungiančiais grupeles baltų, keturių ar penkių aukštų statinių. Aplinkui vaikštinėjo galybė žmonių, iš pirmo žvilgsnio labai jaunų. Tai nieko nereiškė, bet jis įtarė regįs studentus.
— Kur mes atsidūrėme? — paklausė.
Kolderis demonstratyviai pažvairavo į dausas.
— Iš visko sprendžiant, tebesam Šaulio vijoje.
— Dar vienas koncertas universitetiniame miestelyje, — pastebėjo Airina. — Tikėkimės, šįsyk mažieji išperos neįsilaužė į kopijų saugyklą ir neišsiuntinėjo mūsų į virtualias aplinkas, po visą planetą.
Vinteris sunerimęs atsigręžė į ją.
— Ar taipjau buvo nutikę?
Moteris šypsodamasi palingavo galvą.
— Man nederėtų tavęs erzinti. Patiki kiekvieną kartą.