— Nesielk taip, — sušnypštė. — Tik prisidarysi rūpesčių, kai atvyks kiti. Jeigu liksi su mumis, duosime tau viską, ką gali pasiūlyti vietiniai…
— Kaip gražu, — nusivaipė Šlaimas. — Koks netipiškas dosnumas. Bėda ta, kad …pavėluotas.
— Suteiksime tau laisvę, — pašnibždomis pridūrė Karlail. — Ištrinsime tavo biografinius duomenis, nemokamai perkelsime į kitą kūną ir dykai atnaujinsime.
Skafandras neturėjo veido, bet jai susidarė įspūdis, tarytum pašnekovas atsigrįžo.
— Nejau tikrai galvoji, — tarė Šlaimo balsas, — kad atsisakyčiau pirmojo šanso ištrūkti į civilizuotą visuomenę, mainais į tavo pažadą? — šarvinė ranka gestu parodė įjuos supančią erdvę. — Kodėl manai, jog norėčiau gyventi tarp Karlailų, net jeigu būčiau nuo jūsų nepriklausomas?
— Tu galėsi keliauti, kur užsimanysi.
— Kol kas man patinka čia. — Jis nusisuko.
— Pagyvensim, pamatysim. — Karlail nusišypsojo. Ką tik sumąstė būdą, kaip užkirsti Šlaimui kelią į laisvę.
Tarp jų įsispraudęs Armandas ir iš šono priėjusi Košravi palydėjo abu iki durų, kurios atsivėrė į milžinišką aikštę, plytinčią žemų, stikliniais fasadais tviskančių pastatų apsuptyje. Į dangų kilo arba iš aukštybių leidosi orlaiviai, netrūko ir stovinčių ties šaligatviu. Saulė beveik pasiekė zenitą, vadinasi, jie nukeliavo toli į pietus. Nuo sauso karščio veidą akimoju išmušė prakaitas. Oras atsidavė dulkių bei augalų kvapais. Link transporto priemonių ir nuo jų lėtai pėdino arba skubiai žingsniavo žmonės, pasipuošę plonais, spalvingais drabužiais, kurių klostės plazdeno vėjo šuoruose. Griausmingas, nuo statinių aidintis šurmulys kėlė pasibaisėjimą. Vaizdai asocijavosi su klaikiu projektavimo defektu, bj auroj ančių utopinį, architektūrinį eksponatą.
Armandas nuvedė juos iki keturviečio orlaivio. Nėrusios po pakeliamomis durelėmis, Košravi su Karlail įsitaisė ant užpakalinių sėdynių. Generolas ir skafandras atsisėdo priekyje.
— Į Jungtinio vadų komiteto centrą, — liepė Armandas atsilošdamas, nė neliesdamas rankinio valdymo. Oro taksi vertikaliai atsiplėšė nuo aikštės ir beveik stačiu kampu šovė viršun. Pagreitis įspaudė Karlail į krėslą. Dviejų tūkstančių metrų aukštyje, kai orlaivis grįžo į vertikalią padėtį, ji pažvelgė pro langą. Už uosto ribų, kone iki pat horizonto, driekėsi miestas. Tolimojoje jo pusėje spindėjo jūra. Apačioje per šimtus metrų stiebėsi parkų zonomis atskirti, gatvėmis ir vienbėgiais sujungti pastatų kompleksai. Įvairiuose lygmenyse tarytum gigantiškos bitės dūzgė orlaiviai bei smulkesnės skraidyklės. Antžeminės transporto priemonės, rodės, zujo perpus greičiau, bet dvigubai pavojingiau.
— Koks čia miestas? — paklausė Karlail.
— Naujoji Pradžia, — atsiliepė Armandas. — Euridikės sostinė.
— Planetą valdo viena vyriausybė?
— Ne visai. Mes renkame asamblėją, kurios lyderis atsakingas už kasdienius reikalus. Bet lemiamas žodis priklauso savotiškai Nepaprastųjų padėčių komisijai. Tiksliau sakant, chuntai.
— Reformuotą vyriausybę kontroliuoja Jungtinis vadų komitetas, — šaltai pataisė Košravi. Besiklausant lengvabūdiško, nepagarbaus generolo tono, jos kaktoje įsispaudė raukšlelės.
Armandas atsakė raminančiu mostu.
— Dėl to neverta ginčytis.
Jie artėjo prie didesnio ir už kitus puikesnio namų masyvo, kuris, orlaiviui leidžiantis, susiskaidę į aukštus centrinės miesto dalies bokštus, žemutiniuose lygiuose suraizgytus pėsčiųjų takais, kabančiais tiltais, grotelėmis, apipintus vienbėgio linijomis, šen bei ten pamargintus augmenijos lopiniais, apsuptus žemesniais, siaurų gatvelių labirinte stūksančiais pastatais. Oro taksi nutūpė vieno stogo aikštelėje, tiesiai ant didžiulės, apskritimu apibrėžtos „A” raidės.
Paskui Armandą žygiuodama link lifto šachtos Karlail juto, kaip virpa keliai. Užnugaryje likęs orlaivis spiralėmis nurūko į padanges. Atsidūrus greitaeigėje, apačion neriančioje kabinoje, galvoje įsivyravo svaigulys, ir ji turėjo stumtelėti koją į šoną, kad atgautų pusiausvyrą.
— Kaip jaučiatės? — pasiteiravo Košravi.
Karlail nurijo seiles; ausis slegiantis sunkumas atlėgo.
— Puikiai. — Ji pakreipė akis žemyn. Keliai tebedrebėjo. — Kur mane vedate?
— Pasimatyti su Jungtiniu vadų komitetu, — atsakė Armandas.
Košravi patapšnojo jai per petį.
— Nesijaudinkit, jie tėra paprasčiausi žmonės.
— Tam tikra prasme, — nemaloniai suprunkštė generolas.
Kai ūždamos prasidarė durys, ketvertukas žengė ant kilimo, nudrikusio per visą akrą.
Liusinda Karlail žygiavo greta Košravi ir įkandin skafandro; į sargybinius nė nesiteikė dirstelėti, tvirtais žingsniais judėjo per kiliminę dangą, slopinančią batų dunksėjimą, nuo kulnų brūžuojančią žemių trupinėlius. Šalia didžiulių pseudomedinių durų visiems keturiems pagarbą atidavė du uniformuoti, ginklus prie šonų nuleidę sargybiniai, kitapus slenksčio pakvipo nepridegtu brangiu cigaru ir tikro kietmedžio aromatu, sklindančiu nuo stalo, už kurio sėdėjo šeši vyrai bei trys moterys. Glotniuose jų veiduose atsispindėjo subtilūs, bet akivaizdūs garbingo amžiaus požymiai. Priešais kiekvieną gulėjo bloknotas su šratinuku, stovėjo stiklinė vandens ir į stovelį atremta, pareigas nurodanti plokštelė. Vadai iš Jungtinio komiteto dėvėjo senovinio kirpimo, pilkus arba juodus kostiumus, asketiškai baltus marškinius ar palaidinukes.
— Laba diena, — pasisveikino pirmininkas. — Laisvai. Prisėskite.
Armandas įsitaisė kairėje pusėje, tarp Karlail ir skafandro, Košravi atsisėdo iš dešinės. Liusinda nužvelgė vadus nežymiai, mandagiai šypsodamasi. Nederėtų užmiršti, jog čia ne vien potencialūs priešai, bet ir potencialūs klientai. Pastaraisiais galėjo tapti bet kokie žmonės, jei tik su jais užmegzdavai draugiškus santykius arba truputėlį pagąsdindavai.
— Jūs — ne belaisvė, — į ją kreipėsi pirmininkas. — Bet ir nesate įgaliotoji kitos valstybės atstovė. Šiuo metu mes nepasiruošę užmegzti diplomatinių santykių. Kadangi nepriklausote mūsų piliečių ratui, galime jums suteikti nuolatinio svečio statusą.
— Gerai, — linktelėjo Karlail, — jei tik jūsų pasiūlyme nėra jokių slaptų kėslų.
— Sutarėme. Mes išnagrinėjome pono Armando atsiųstą informaciją. Įskaitant liudijimą, pateiktą programinės įrangos, kuri prisistatė skaitmenine asmenybe, Izaoku Šlaimu, dabar kontroliuojančiu skafandrą, kiek suprantu, jūsų nuosavybę. Prieš pratęsdami jo apklausą norėtume išgirsti, ką papasakosite jūs. — Į priekį pasvirusio pirmininko žvilgsnis bylojo apie nuoširdų susidomėjimą. Likusieji taip pat į ją įsmeigė akis.
— Gerai, — atsakė Karlail. — Bet iš pradžių turėčiau pastebėti, kad mūsų nuomonės apie teisinį, hmm, buvusio šeimynykščio statusą gali skirtis, ir aš žinau, jog mano požiūris jums nepriimtinas. Nejaučiu jokio noro kurstyti priešiškų nuotaikų kivirčydamasi šita tema.
— Mums užteks faktų, — tarė pirmininkas.
— Tebūnie. Ką gi, aš nesiginčysiu dėl to, kuo jis teigia esąs — į programinę įrangą įkeltas profesorius Šlaimas.
— Atleiskit — įsiterpė kosminės erdvės galva, — tačiau mums rūpi svarbesni dalykai. Pageidautume išklausyti jūsų versiją, sužinoti, kas esate, kam atstovaujate ir kas vyksta galaktikoje.
— Supratau. Apie reikalus, susijusius su Šlaimu, išklosiu vėliau. Kalbant apie bendrą vaizdą… na, aš esu Liusinda Karlail. Viena iš žvalgybos komandos, kurią į planetą atsiuntė mano šeima. Karlailai, galima sakyti, užsiima šeimos verslu. Tyrinėja kirmgraužas, organizuoja judėjimą per jų raizginį. Tas išplitęs iki pat Saulės sistemos ir aprėpia aibę planetų.