— Dar bandysi išgelbėti savo dalį?—kandžiai šyptelėjo Morganas.
— Meskim tą šneką, Frenkai. Atidaryk kabiną, aš jį pribaigsiu.
Tačiau kai Morganas buvo visu svoriu beužguląs laužtuvą, iš lauko pasigirdo skubus beldimas į sieną. Morganas apmirė.
— Kažkas pasirodė kelyje. Tyliau.
Blekas priėjo prie lango ir žvilgtelėjo pro užuolaidėlę. Per kelis metrus nuo kelkrašty sėdinčios Džinės sustojo mašina su priekaba-nameliu.
Iš mašinos išlipo vidutinio amžiaus vyriškis maloniu, raudonai įdegusiu veidu. Kabinoje sėdėjo moteris su mažu berniuku. Jie žiūrėjo į „Biuiką" ir priekabą.
Blekas išgirdo, kaip vyriškis paklausė:
— Gal jums padėti, panele?
— Ačiū, kaip nors susitvarkysime. Vyras pasitaisys pats. Labai ačiū.
— Jūs važiuojate į Fon Leiką?— vėl paklausė vyriškis.
— Taip, į Fon Leiką.
— Mes irgi. Buvom ten praeitą vasarą. O jūs ar esat ten buvę?
Džine papurtė galvą:
— Ne.
— Pamatysit, labai patiks. Iš vieta puiki, ir aptarnavimas be priekaištų. Aš — Fredas Bredfordas. O čia mano žmona Milė ir sūnelis — Fredas jaunesnysis. Jūs vaikų turite?
Džine nusijuokė. Blekas buvo pritrenktas, kad ji gali taip natūraliai juoktis.
— Ne, kol kas ne. Čia mūsų povestuvinė kelionė.
Bredfordas pliaukštelėjo sau per šlaunį. Jo geraširdiškas juokas tarsi rėžte perrėžė nervus tiems, kurie slėpėsi priekaboje.
— Ir pasitaikyk man taip! Girdi, Mile, žmonės važiuoja į povestuvinę kelionę!
Moteris mašinoje nepatenkinta paniuro.
— Eikš čia, Fredai,— pašaukė ji įsakmiai.— Tu trukdai tai jaunai porai.
— Iš tikrųjų, iš tikrųjų, teisybę sakai,— nusišypsojo Bredfordas.— Dovanokit, ponia...
— Harison,— pridūrė Džine.— Gaila, kad vyras taip užsiėmęs. ..
— O, nieko tokio! Tikiuosi, dar ne sykį susitiksime. Jeigu daugiau nepasimatytumėm — linkiu laimingai praleisti medaus mėnesį.
— Dėkoju. „
Bredfofdas nuėjo prie savo mašinos, įlipo į kabiną, pamojavo ir leidosi toliau į kelią.
Morganas ir Blekas išsigandę pažiūrėjo vienas į kitą.
— Jeigu tas lavonas sugalvos šauti, jie išgirs šūvius.
— Nesvarbu,— atsakė Morganas. Jis jautėsi taip bjauriai, kad jau viskam buvo abejingas.— Situose miškuose tikriausiai medžiojama. Pagalvos, šovė koks medžiotojas...— Jis vėl užgulė laužtuvą.— Na, greičiau — reikia jį iškrapštyti...
Pro langą pasigirdo Kitsono balsas:
— Kaip sekasi, vyrai?
Nforganas truputėlį pakėlė stiklą.
— Būk savo vietoj,— įsakė Kitsonui,— ir duok ženklą, jeigu kas nors vėl pasirodys. Mes tuoj jį iškrapštysim.
Kitsonas atsitraukė nuo lango, staiga pajutęs šleikštulį.
Morganas nuleido stiklą ir pasigręžė į Bleką.
— Pasiruošęs?
— Aha. •
Morganas užgulė laužtuvą, ir Džipas užsidengė rankomis veidą. *
Deivas Tomas, šarvuočio vairuotojas, gulėjo ant grindų. Peršauto žandikaulio skausmas buvo nebepakeliamas, bet jis stoiškai kentėjo.
Morgano kulka perėjo per skruostą, sutrupino žandikaulį ir išplėšė gabalą liežuvio.
Nuo skausmo ir baisaus išgąsčio jis nualpo ir negreit atsipeikėjo. Atgavęs sąmonę, iš karto suprato, kad neteko labai daug kraujo. Jis tik miglotai suvokė, kas atsitiko, ir negalėjo susigaudyti, kaip mašina važiuoja, jeigu jos niekas nevairuoja.
Tomas žinojo, kad pratrauks neilgai. Neįmanoma išlikti gyvam, netekus tiek kraujo, bet mirtis jo nebaugino. Jis suprato, kad jeigu įvyktų stebuklas ir jis išsilaikytų, baisiai sužaloto jo veido niekas nesugydytų. O likti gyvu pabaisa jis nenorėjo, be to, kažin dar, ar galėtų kalbėti.
Jo galvoje visą laiką sukosi mintis, kodėl mašina važiuoja ir taip krato. Pagaliau, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad šarvuotis bus įkeltas į kokią nors kitą transporto priemonę. Gudriai sugalvota, bet ne iki galo — tereikia jam paspausti radijo siųstuvo mygtuką, pasiųsti ilgą, nenutrūkstamą signalą, ir policija tučtuojau suras šarvuotį, kad ir kaip sumaniai jis būtų paslėptas.
Tomas suvokė, kad nedelsdamas turi tą padaryti, bet siųstuvas buvo jam už nugaros, truputį virš galvos. Norėdamas jį pasiekti, turėtų apsiversti ant šono ir ištiesti ranką. Verčiantis baisiai skaudės, o gulint ramiai, šiaip taip galima tverti.
Todėl gulėjo užmerkęs akis ir mąstė apie prakaulaus vilkiško veido žmogų, kuris į jį šovė. Kas jis galėjo būti? Mergina iš sportinio automobilio — irgi jų bendrininkė. Visa operacija gudriai, labai gudriai sugalvota. Katastrofa atrodė kuo tikriausia, ir jis džiaugėsi, kad sargybinis, Maikas Dirks&nas, nepuolė kaip be galvos, o susijungė su agentūra ir pranešė, kas nutikę. Antraip agentūroje būtų galėję pagalvoti, kad juos suvystė kaip kokius žinduklius. Šiaip ar taip, jie gavo agentūros leidimą pažiūrėti, kas atsitikę, nors, žinoma, iš to nieko gero... nei tada, nei dabar...
„Sunku patikėti — tokia miela mergaičiukė įsivėlusi į tokį pražūtingą darbą",— visai gesdamas mąstė Tomas. Ji truputį buvo panaši į jo trylikametę dukrelę Kerę.
Kerės plaukai irgi tokios pat spalvos, bet ji toli gražu ne tokia išvaizdi, nors, ką gali žinoti, gal iš jos taip pat išaugs gražuolė. Niekada negali žinoti, kas ir kaip bus.
Duktė visada juo žavėjosi ir laikė didvyriu. Ji jam dažnai sakydavo, koks jis drąsuolis, kad vežiojąs pilnutėlę mašiną pinigų.
„Dabar ji nepavadintų manęs tokiu drąsuoliu: guliu ir nė ^nebandau išgelbėti šarvuočio, ir tik todėl, kad nesiryžtu pasiversti ant šono. Kažin ar dabar aš jai patikčiau?"
Kad išgelbėtų šarvuotį, jis galėjo padaryti du dalykus: įjungus radijo siųstuvą perduoti pavojaus signalą arba paspausti mygtuką ir pakeisti laikrodinio užrakto laiką.
Antrasis mygtukas buvo šalia vairo. Norint jį pasiekti, reikėtų atsisėsti ir pasilenkti į priekį. Vien pagalvojęs, kaip suskaustų sutrupintą žandikaulį, jis visas apsipylė prakaitu.
Kerė nuspręstų, kad jis privalo išgelbėti šarvuotį. Jo žmo-*ia, Herieta, taip negalvotų. Jinai suprastų. Bet Kerės supratimas kitoks, ir jis jai daugiau nebebus didvyris, jeigu nebandys išgelbėti šarvuočio. Ir agentūra taip pat mano, kad jis privalo gelbėti pinigus. Jeigu jam pasiseks ką nors padaryti, gal jie parodys kilniaširdiškumą ir pasirūpins žmona ir Kere. Be abejo, sunku ką nors numatyti, bet aišku viena: jeigu ^banditai įsilauš į šarvuotį, firmos valdžia nutars, jog jis neatliko savo pareigos, ir tai gali atsiliepti, kai Herietai su Kere reikės gauti pensiją... labai atsiliepti.
„Na, veik, sukaupk visą ryžtą,— mąstė jis.— Svarbiausia — įjungt signalizaciją. Visų pirma p&vojaus signalas. Reikia tik pasiversti ant šono ir pasiekti mygtuką, ir viskas. Jis liesiai virš galvos. Paspausk, ir po pusvalandžio, gal dar greičiau, visas kelias bus pilnas policijos mašinų, o tu būsi herojus. Reikia kaip nors pabandyti. Nejau negali truputėlį pakentėti?"
Tačiau praėjo dar kelios minutės, kol Tomas sukaupė visą ryžtą ir pajudėjo, bet tą akimirką jį pervėrė toks baisus skausmas, jog vėl neteko sąmonės ir liko gulėti nejudėdamas, nuleidęs ranką prie sankabos pedalo.
Staiga netikėti plaktuko smūgiai pažadino jį, ir jis atsimerkė. Prieš akis buvo plieno langinė, dengianti kabinos langą. Pro langinės kraštą skverbėsi mažytis dienos šviesos ruoželis. Įtempęs dėmesį, jis pamatė galą laužtuvo, kurį kažkas iš visų jėgų stengėsi įsprausti ttarp lango rėmo ir plieno langinės.
„Vadinasi, nutarė mane pribaigti,— pagalvojo Tomas.— Ką gi, man jau vis tiek, bet vieną iš jų, jei tik galėsiu, pasiimsiu sykiu. Šitą padaryti aš privalau. Kitaip Maikas man neatleis, kad neatsiskaičiau už jį. Gerai būtų, kad nušaučiau du, bet iš tokios padėties bus neblogai, jeigu pataikysiu bent į vieną."