— Kas nors atsitiko?—Blekas paklausė Džinę.
Mergina irgi buvo labai išbalusi, po akimis juodavo ratilai. Ji nebeatrodė tokia jauna ir patraukli, tačiau balsas, kai atsiliepė, buvo tvirtas.
— Ne, nieko, tiktai jis visą laiką zyzia, kad nori namo.
— Kai tik atidarys seifą,— pasakė Blekas,— galės nešdintis, kur akys mato.
Pažadintas jų balsų, Džipas sujudėjo ir atsimerkė. Markstydamasis nuo šviesos, jis apsižvalgė ir, pamatęs, kad kiti trys žiūri į jį, nukorę nuo kušetės kojas ir atsisėdo. Jo veidas persikreipė, rankos ėmė drebėti.
— Edai... Aš metu šitą darbą,— pasakė jis. Žodžiai tiesiog liejosi jam iš burnos.— Atiduodu jums savo dalį. Aš viską apgalvojau. Nebenoriu. Pasiimkit mano dalį ir paleiskit mane. Jeigu ne Frenkas, aš nė iš tolo nebūčiau su jumis susidėjęs. Jis mane prikalbėjo. Jūs visi, jeigu norite, dirbkit toliau, o aš grįšiu į savo dirbtuvėlę.
Blekas įdėmiai žiūrėjo į jį.
— Kažin, ar tu grįši.
Džipas pasitrynė delnus į kelnių kelius, apvalus suprakaitavęs jo veidas blizgėjo pritemdytoje šviesoje. *
— Na, Edai, būk protingas. Juk aš atiduodu jums savo dalį. Tai krūva pinigų. O man nieko nereikia, kad tik pasiekčiau namus.
— Kažin ar taip bus,— vėl pasakė Blekas tokiu pat lėkštu balsu.
Džipas tarsi maldaudamas pažiūrėjo į Kitsoną.
— Klausyk, mažiuk, šitas darbas labai nešvarus. Mes juk abu nenorėjome į jį painiotis. Frenkas mus įkalbėjo. Važiuojam iš čia abu. Tegul juodu pasiima visus pinigus. O mes galim dirbti abu kartu — pamatysi, kaip prasigyvensim. Tu man padėsi dirbtuvėje. Mums viskas eis kaip iš pypkės... mes užsi-dirbsim dorai.
— Nustok niekus tauškęs,— negarsiai pasakė Blekas.— Tu pasiliksi ir atidarysi šarvuotį.
Džipas papurtė galvą.
— Ne, Edai. Aš turiu išvažiuoti. Mano nervai per silpni šitam darbui. Aš jums paaiškinsiu, kaip atidaryti. Kai jūs su Džine žinosite, kaip ir kas, patys nesunkiai susitvarkysite, o aš pasilikti negaliu. Jums dviem papildomai teks dar penki šimtai tūkstančių dolerių. Tau aš atiduodu savo dalį, o mažiukas atiduos jai. Ir mes išvažiuosim.
Blekas pažiūrėjo į Kitsoną.
— Tu nori mesti?—paklausė jis.
Morgano mirtis buvo pritrenkusi Kitsoną, bet dabar jis pradėjo iš lėto atsitokėti. Košmariškos dviejų lavonų laidotuvės jo nesugniuždė, o priešingai—tarytum įtempė kiekvieną kūno skaidulą. Jis suprato — dabar jau atgal nebegrįš. Dabar jam beliko arba laimėti viską, arba prarasti gyvybę. Ir niekas' nuo jo norų nebepriklausė.
— Ne,— tarė jis.
— Tu pats nesupranti, ką sakai, mažiuk,— visai nusiminęs tarė Džipas.— Tu turi juos palikti. Ir eiti su manimi. Beprasmiška ko nors gero čia tikėtis. Todėl verčiau pasitraukti dabar. Einam kartu, mažiuk.
— Aš nesitrauksiu,— pasakė Kitsonas, nenuleisdamas akių nuo Džinės.
Džipas giliai ir trūksmingai atsikvėpė.
• — Aš pasitraukiu,— pasakė jis.— Nieko gero iš viso to neišeis. Trys žmonės jau žuvo. Šito neatpirksi jokiais pinigais. Frenkas sakė visą pasaulį turėsiąs kišenėje. O žiūrėk, kur atsidūrė. Duobėje, šaltoje žemėje. Argi jūs nesuprantat? Nė vienas nesuprantat, kad nieko gero iš to neišeis.— Jis atsistojo.— Aš grįžtu namo.
Blekas ištiesė ranką, paėmė nuo Džinės kelių revolverį ir atstatė į Džipą.
— Tu atidarysi seifą, Džipai. O jei spyriosies — nušausiu ir užkasiu ten, miške.
Bleko balsas buvo toks šaltas ir kategoriškas, jog Džipas suprato — jis nejuokauja, jis padarys taip, kaip sako.
Džipas ilgai stovėjo, žiūrėdamas į revolverio vamzdį, paskui beviltiškai mostelėjo ranka ir lėtai atsisėdo. •
— Gerai,— pasakė jis, ir jo veidas kažkaip iškart subliūško.— Jūs priverčiat mane pasilikti, bet aš perspėju jus: nieko gero iš to neišeis... nieko gero.
Blekas padėjo revolverį.
’— Tai jau baigei savo gražbylystes?— paklausė jis.
— Daugiau aš neturiu ką pasakyti,— pralemeno Džipas, nu-narinęs galvą.— Aš jus įspėjau. Atsiminkite: nieko gero iš to neišeis.
— Na, gerai,— tarė Blekas, žiūrėdamas į Džinę ir Kitsoną,— šitą reikalą sutvarkėme. Dabar mes keturiese. Tai reiškia, kad kiekvienam teks po penkiasdešimt tūkstančių daugiau, negu buvom skaičiavę. Frenko dalį visi pasidalinsime. Dabar vyk-dome toliau savo planą. Kitsonai, tu su Džine vaidini jaunavedžius povestuvinėje kelionėje. Mudu su Džipu dirbame priekaboje. Kai tik pasiimam pinigus, visi išsiskirstome. Sutarta?
Tuodu linktelėjo.
— Vadinasi, viskas aišku.— Blekas atsistojo, perėjo per kambarį, ištraukė iš durų raktą ir įsidėjo į kišenę.— Man šiai dienai užteks. Aš einu miegoti.— Jis priėjo prie Džipo ir mirktelėjo jam.— Kraustykis į fotelį, lašinini. Aš manau, kušetė šiandien teisėtai priklauso man.— Džipas nerangiai persirito į fotelį, o Blekas atsisėdo ant kušetės. Nusispyręs nuo kojų batus, pasakė Kitsonui:
— Ten, miegamajame, yra dar viena lova tau, jauniki. Prašom!
Kitsonas buvo per daug pavargęs, kad pradėtų su juo rautis. Jis išsitiesė fotelyje.
Džine nuėjo į miegamąjį ir užsidarė duris. Vyrai išgirdo, kaip jose pasisuko raktas.
— Tokios tokelės, jauniki,— nusišaipė Blekas ir užgesino šviesą.— Atrodo, tu jai nelabai...
— O, liaukis!—suniurnėjo Kitsonas.
2
Kitą rytą, kelios minutės po septynių, Džine įėjo į svetainę ir, atitraukusi užuolaidas, pažadino vyrus.
Keikdamasis Blekas staiga atsisėdo ir ėmė graibytis revolverio. Kitsonas, dar ne visai atsitokėjęs iš miego, pakėlė galvą ir markstydamasis žiūrėjo į virtuvėn nueinančią Džinę. Džipas, visas sustingęs po nepatogiai miegotos nakties, dejuodamas susiėmė skaudantį žandikaulį.
Džine šūktelėjo iš virtuvės:
— Laikas slėptis. Ežere jau yra žmonių.
Blekas kažką suniurnėjo, atsikėlė ir nuėjo į vonią. Po dešimties minučių jis pasirodė išsimaudęs ir nusiskutęs.
— Eik, nusiprausk,— tarė jis Džipui.— Tu jau pradedi dvokti kaip šeškas.
Džipas liūdnai pažiūrėjo į jį ir nuėjo į vonią.
Per tą laiką, kol Džipas nusimaudė, Džine į svetainę atnešė padėklą su pusryčiais: kavos, kiaušinių, kumpio ir apelsinų sulčių.
— Geriau pavalgykit priekaboje,— pasakė ji, duodama padėklą Blekui. --
Bleko akys piktai sublizgėjo.
— Klausyk, mažyte, dabar čia komanduoju aš,— pasakė jis, imdamas padėklą.— Dabar aš vadovauju.
Džinės akys žvelgė kiek pašaipiai ir sykiu paniekinamai.
— Niekas niekam čia nevadovauja,— pasakė ji.— Ir Morganas nevadovavo. Mes paprasčiausiai dirbame pagal planą. Taip buvo nutarta, kad jūs su Džipu ateisite į namelį tik nakčiai, o dieną niekam nesirodysite. Jeigu tu nenori laikytis šito plano, taip ir sakyk.
— Gerai, meilute,— sutiko Blekas.— Mes papusryčiausime priekaboje. Atrodo, tu nekantrauji kuo greičiau pasilikti dviese su savo kavalierium.
Džine apsisuko ir vėl grįžo į virtuvę.
— Atstok iiuo jos,— tarė Kitsonas pašokdamas.
— Užsikimšk kakarinę! — suurzgė Blekas.— Geriau eik pažiūrėk, ar nieko arti nėra, ir atidaryk priekabą.
Kitsonas dar kiek pastoviniavo, paskui išėjo į saulę. Jis pažiūrėjo į dešinę, į kairę, įsitikino, kad aplinkui nieko nėra, tada pašaukė Bleką ir atidarė priekabos galą.
Blekas su Džipu įlindo vidun.
— Dabar tai tau nuskils, berneli,— pasakė Blekas, ir jo akys sužvilgo.— Kalk geležį, kol karšta.
Kitsonas įnirtęs smarkiai trūktelėjo svirtelę, uždarė priekabą ir grįžo į namelį.
Džine kepino kumpį.
Jis įėjo į vonią, nusiprausė po dušu, nusiskuto, paskui apsivilko sviterį, džinsus. Kai grįžo į svetainę, Džine dėjo ant stalo lėkštę su kumpiu ir kiaušiniene.